Klaipėdos Dvasinės pagalbos jaunimui centre ketvirtadienį vykusioje spaudos konferencijoje "Savanorystės reikšmė bendruomenėje" aptartos socialinės ir dvasinės miesto žmonių problemos bei pristatyti savanorių veiklos tikslai ir nauji projektai.
Lietuvoje savanorystė dar neturi pakankamai aukšto statuso visuomenėje, nes visai neseniai savanoriška veikla užsiimantys asmenys formaliai galėjo būti baudžiami įstatymo tvarka kaip nelegalūs darbuotojai. Tik 2001 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos vyriausybė patvirtino nutarimą "Dėl savanoriškų darbų organizavimo tvarkos", kurio dėka legalizuota savanorystė Lietuvoje.
Klaipėdos miesto socialinės rūpybos skyriaus vedėja Audronė Liesytė, ne pirmus metus dalyvaujanti savanorių organizacijų renginiuose ir stebinti jų veiklą, kalbėjo apie tai, jog kai kurios registruotos organizacijos prašo iš Savivaldybės finansavimo, bet nepateikia tikslių programų, aiškiai apibrėžtų tikslų. Net dalis joms skirtų, bet nepanaudotų lėšų grąžinama į miesto biudžetą. Pasigendama pokyčių, novatoriškumo, įvairialypės veiklos strategijos. Prieš aštuonerius metus įsikūrusio Dvasinės pagalbos jaunimo centro veiklą pranešėja įvertino kuo palankiausiai. Savanoriai, pasisėmę patirties DPJC, neretai išeina dirbti į valstybines institucijas.
Vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkė Gražina Aurylienė sakė pastaruoju metu pasigendanti konstruktyvios savanorių veiklos: nevyriausybinių organizacijų mieste yra daug, bet VTAT darbuotojams jos nepadeda išspręsti problemų, nepadeda dirbti su problemiškomis šeimomis, jose nesilanko, nepadeda ieškoti vaikams globėjų ir nerengia šių būsimai globai. Savanoriai galėtų aktyviau dalyvauti nepilnamečių nusikaltimų prevencijoje, kuruoti šeimas, kuriose smurtaujama prieš vaikus. Prieš keletą metų savanoriai dalyvavo vaikų vasaros socializacijos programoje; šios vasaros darbui vaikų poilsio stovyklose įvairios nevyriausybinės organizacijos (NVO) pateikė projektų už 400 000 litų, tuo tarpu juos apsvarsčius, skirta vos 33 000 litų.
Buvęs JDPC vadovas Ričardas Liškauskas kalbėjo apie tai, jog mūsų Vyriausybė remia ne prevencines programas, stabdančias nusikaltimus, narkomanijos ir alkoholizmo plitimą, bet reabilitacines. Tuo tarpu JDPC savanorių programos "Sniego gniūžtė" ir kitos moko jaunimą gyventi ir linksmintis be svaigalų ir nikotino. Šiais metais net nebūsią pinigų jaunimo stovykloms, kokiose prieš keleris metus savanoriai vykdė būtent šias programas. Valstybė per metus skiria 9 mln. litų užklasinei veiklai: būreliams, klubams, tačiau įsteigus etatą DPJC savanoriams, būtų sukurtas dienos centras neprižiūrimiems vaikams.
Klaipėdos universiteto socialinės pedagogikos katedros vedėja Liuda Rupšienė kalbėjo, jog savanorio veikla galėtų tapti profesinio rengimo dalimi studentams, kurie vėliau dirbs įvairiose ugdymo institucijose. Užsienyje priimta, jog būsimų socialinių pedagogų, darbuotojų, psichologų savanoriška veikla turi įtakos, vertinant jų akademines žinias ar teikiant kreditus. Geriausia galimybė neformaliai pažinti vaikus - dirbti savanoriais.
Beje, iš visų Lietuvos aukštųjų mokyklų tik Klaipėdos universitete atliekami savanorystės moksliniai tyrimai. Pristatydama juos KU mokslininkė Renalda Bružienė aptarė savanorystės socialinį edukacinį aspektą. Tirdama 102 savanorių iš visos Lietuvos veiklos motyvaciją, naudą ir pasiekimus, ji pati įsitraukė į savanorišką veiklą Šeimos centre. Pagrindiniu savanorystės motyvu respondentai nuo 18 iki 26-erių metų nurodė altruizmą, saviugdą ir tai, jog padėdamas kitiems, iš tikrųjų padedi sau. Savanorystė net lėmė kai kurių respondentų apsisprendimą, kokią profesiją rinktis, pakeisti gyvenimo būdą.
Apie savanorystės ypatumus religinėje bendruomenėje, apie gailestingumo darbus, dvasinę ir socialinę paramą parapijiečiams kalbėjo Juozapo Darbininko bažnyčios kunigas Saulius Tamošaitis.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą