- Daugiau nei trisdešimt metų gyvenome su ta politika, - sako D.Mertinas, - uošviui mirus tikėjomės, kad jos uždanga mūsų atžvilgiu nusileis, bet nieko panašaus: pusantrų metų kaip uošvio nebėra, bet vis tiek mus dar ir dabar kartais kala ir mini, ir bando dar kažką prisegti. Mes nepabėgome nuo politikos ir turbūt nebepabėgsime.
- Ir nuo Brazausko vardo...
- O mes nuo jo ir nebėgame. Aš jį labai gerbiau ir, manau, gerbsiu iki savo gyvenimo pabaigos - didis žmogus buvo.
- Tiesa, kad prezidentas A.Brazauskas buvo šaltokas jūsų profesijos atžvilgiu?
- Gal pradžioje... Nors ne, jis apskritai nebuvo šaltas, šiltas buvo žmogus. Gal jis atrodė griežtas, gal piktokas oficialioje aplinkoje, tačiau šeimoje toks nebuvo, anaiptol, ir nors visus anūkus labai mylėjo, nė vieno neišskirdamas, bet pas Laimą dažniau atvažiuodavo negu pas Audrą, nes pirmasis anūkas ir lieka toks. Domas jam patiko, nes ir tada, ir iki šiol labai atsakingai žiūri į gyvenimą. Uošviui labai imponavo, kad jis siekia žinių, kad sąžiningai dirba. Tai buvo tie bruožai, kuriuos jis ugdė ir mums, ne tik anūkams. Tiesa, jis nelabai suprato aktorinę specifiką, bet domėjosi teatru, išskirtinai - opera, vesdavosi į ją mažas dukras, labai mėgo vokalą, tiesiog švytėjo nuo kiekvienos gerai atliktos partijos. Manau, gal buvo matęs vieną kitą „Giminių“ seriją su manimi, - to ir nuomonių iš šalies pakako, kad susidarytų įspūdį, kad filmą kuria profesionali komanda ir kad ji - gerame kely.
- Vadinasi, uošviui turėjote įtikti ir jūs, nesitenkinęs vien aktoryste, bet ieškojęs papildomo uždarbio gamykloje?
- Atlyginimas teatre nedidelis, vaikai maži, tai aš papildomai kelerius metus dar ir žaisdavau krepšinį. Kadangi buvau baigęs sporto mokyklą, buvau geras sportininkas, mokėjo daugiau negu teatre. Žaidžiau „Statybos“ dublerių komandoje, žaidžiau krepšinio rinktinėje, kurią treniravo Garastas, kartu su Krapiku, Braziu, Vainausku, buvau aukštas, net centro puolėju žaidžiau, tik paskui radosi aukštesnių. Bijau suklysti, gal triskart Pabaltijo čempionais buvome tapę.
- O teatre dažnai galėjote rinktis vaidmenį?
- Su Gediminu Storpirščiu, kaip geriausi kurso aktoriai, vaidinantys pagrindinius vaidmenis, buvome pakviesti į Jaunimo teatrą. Kvietė H.Vancevičius į akademinį, atsisakiau, - norėjau į Jaunimo teatrą. Bet aktoriaus karjeroje retai kada būna, kad pats galėtum rinktis vaidmenis, nebent kada su režisieriumi gerai draugauji.
- Su kokiais draugavote jūs?
- Nepavyko su jais draugauti, gal tik su Rimu Tuminu - šiek tiek prieš dvi dešimtis metų. Nori, sakė, prašau, repetuok, paskui parodysi, kas išeis. Man labai patiko ir Fugardo pjesė „Čia gyvena žmonės“, ir pagrindinis herojus, tai buvo mano vaidmuo; taip ir repetavome: jis su vienu sąstatu, aš su kitu, - taip ir išsipildė mano svajonė vaidinti su Eugenija Pleškyte, su kuria atsidurti vienoje scenoje svajojau nuo tada, kai pamačiau mažas būdamas Herkų Mantą ir pagalvojau: kokia graži moteris. Daug spektaklių su ja suvaidinome.
- Mėgstate savo herojų teleseriale „Pavogta laimė“?
- Stengiuosi pamėgti, nors laikui bėgant rašytojų „parakas“ kiek sudrėko - daroma „greitai, garsiai“ ir pusiau įdomiai. Pastaruoju metu man, ko gero, labiau patiktų suvaidinti ką nors linksmo, nes nuo rimtumo ir tragedijų jau nyku darosi, - pastarieji metai nepasižymėjo linksmumu. Po savęs valdymo ir kovojimo su liga tarpsnių kartais norisi linksmiau gyventi... norisi kitaip gyventi, užuot užsitrenkus nykume. Kaip prošvaistė buvo atgaivintas radijo teatras, kur su režisieriumi A.Griciumi įrašėme komediją „Visada yra ką pasakyti“. Gaila tik kad režisieriai mano, jog aš labiau tinku dramai, o ne komedijai, nors prisimenat, kokį pasisekimą turėjo serialas „Grybauskai“? Gaila, kad serialuose vis daugiau neprofesionalų, žvaigždžių, dėl kurių nesugebėjimų, nepatyrimo kankinasi ir partneriai, ir režisieriai, o paskui - žiūrovai.
- Girdžiu žvaigždę išsitariant apie žvaigždes...
- Žvaigždžių, aktorių, Lietuvoje, sakyčiau, gal ir yra, kurie savo profesijoje yra daug pasiekę, o kitų žvaigždžių - tik viena kita, bet manęs tarp jų nėra.
- Kodėl pas mus kuolių bei donskių dėl objektyvumo aukštinamo norvegų žiniasklaidos koncerno „Schibsted“ spauda lietuvių šeimai prieš ketverius metus spausdino jūsų nuotraukas, darytas paplūdimyje?
- Bulvarinei spaudai buvo įdomi Brazausko dukra, tuo metu smarkiai sulysusi, dar kiti žmonės. Nors buvome nudistų pliaže, vieni, jokių vaikų šalia nebuvo, mus apšmeižė, pasityčiojo ir ne vieną kartą. Ir ne tik spauda, bet ir teismas, iš pradžių priteisęs pinigus, paskui juos atėmęs ir dar liepęs sumokėti atsakovų teismo išlaidas. Tai įžūliausia neteisybė, didžiausio lygio pasityčiojimas, todėl mes pateikėme ieškinį į Strasbūrą. Nenoriu apie tai kalbėti.
- Gerai, kalbėkim apie prezidento įtaką jūsų karjerai.
- Kad nei mano, nei Laimos pasirinktos profesijos visiškai nesusijusios su A.Brazausko karjera. Ji irgi prie menų - baigusi menotyrą, turi audinių parduotuvę. Tiesa, 1984 ar 1985 metais galėjo jis padėti tuomet labai populiariam Jaunimo teatrui gauti naujas kėdes, nes senosios buvo tragiškos, tai tiesa, bet kad vaidmenį man dėl jo duotų, - tikrai ne. Manau, kad aš už tas kėdes vaidmens negavau. Tiesa, buvo atvejis, kai prašiau Laimos tėvo užtarimo, kai L.Šepetys, pamatęs „Duokiškio balades“, liepė kai kurias scenas išmesti. Džiaugiuosi, kad po to spektaklis išėjo ir su Kūčių vakariene, ir maldomis, ir buvo labai mėgstamas (man net pavyko gauti prizą už vaidmenį jame). Neįsižeiskite už toną, bet aš jums pasakysiu - teatre man nebuvo lengva, nes visi žiūrėjo per padidinamąjį stiklą ir atvirai sakydavo: „Na ko gi tau dar trūksta, kam tau reikia vaidint“. Susirgęs baisia liga, susitvarkiau be raminamųjų, o tada, prisimenu, neapsiėjau be jų. Buvo labai skaudu, labai išgyvenau dėl tokio menininkų požiūrio į kolegą - na, argi aš kaltas, kad esu Brazausko žentas. Iki kuriozų prieidavo, kiek mes visko turim, pinigais aptekę, o ateidavo, pamatydavo, kad gyvename kaip visi, ir viskas stodavosi į vietas. Gandai auga pusnimis, kai išlendi apdrėbtas, turi ilgai valytis, kad išgirstum: na, taip, normalus žmogus, geras aktorius. Sudėtingas buvo periodas. Turbūt kiekvienam, atsidūrusiam mano vietoje, tokia dalia būtų buvusi skirta - bet kas, tapęs Brazausko žentu, būtų gavęs per galvą. Šešiagubai daugiau negu paprastam žmogui būtų tekę apkalbų ir nepagarbos.
- Ypač jei būtų buvę žinoma, kad esat kilęs iš nepaprastos šeimos...
- Teta Irena Ylienė buvo garsi operos primadona, dėdė Juozas Gustaitis buvo garsiausias to meto režisierius, kitas dėdė Juodišius buvo pirmasis smuikas Operos ir baleto teatro orkestre, mano tėvas Algirdas buvo Kauno muzikinio teatro dainininkas. Buvau vienturtis, rytą, prisimenu, važiuodavome su tėčiu į Kauną, ten jis mane palikdavo globoti kitai tetai, ilgus metus dirbusiai „Metropolio“ barmene; ji mane maitindavo visokiausiais gardumynais, ne veltui buvau tapęs kaip ta spurga, kurių tėvas kartais parveždavo lauktuvių. Tėvas norėjo, kad būčiau dainininkas, nes jau ketverių būdamas dainavau ir net suvaidinau operoje „Madam Baterflai“ - prisimenat sceną su vaiku, kuris įbėga: „Mama, nesižudyk“, kai Baterflai bando žudytis, tą partiją dainavo mano teta I.Ylienė. Paskui matydavau, kaip po spektaklio artistai suguža pas tetą ar pas mano tėvą, kalbasi, juokauja, gurkšnoja kas konjaką, kas kitokį gėrimą... Turėjau laimės pažinti ir E.Čiudakovą, ir V.Adamkevičių, maišiausi jiems po kojomis, ir V.Daunorą atsimenu, koks bosas buvo, iš arti...
- Buvo laimingi laikai, tiesa?
- Laimės vaikystėje negali suprasti, bet judrūs buvo laikai. Kultūringa aukšto lygio bohema, dėdė Gustaitis kartais kiek pakaušdavo, bet buvo nuostabus žmogus, kupinas humoro ir gyvenimo patirties; jis buvo baigęs aktorinį Londone pas garsųjį režisierių Michailą Čechovą. Rašiau kursinį darbą apie savo dėdę. Jis man padėjo pasiruošti stojamiesiems į tuometinę konservatoriją. Įstojau iškart, tik į režisūrą, nes tais metais nebuvo aktorių kurso, bet po dvejų metų perėjau. Maniau, kad iki režisieriaus charakterio man trūksta, esu sutvertas vaidinti. Tiesa, prodiusavau vieną filmą „Likimo valsas“, sekėsi gerai, bet aš jame ir vaidinau... Vaikystėje labai norėjau suvaidinti Herkų Mantą ir konservatorijoje mano diplominis darbas buvo Herkus Mantas. Viskas pildėsi, kol nepatekau į teatrą, o ten buvau prigesintas ir nelabai reikalingas. Deja. Laimė, radosi darbo televizijoje, jeigu ne ji - visiškas liūdesys.
- Kaip jūsų liga keičia požiūrį į darbą, žmones?
- Požiūrį į žmones turbūt keičia pragyventas laikas... Žmogus sugeba susitvarkyti, bet kartais apsilankymas pas medikus ar koks susirgimas išmuša iš vėžių: kitas žmogus kapstosi dėl jo savaitę dešimt dienų, o aš kapstausi tris savaites ir dar neišsikapstau, neveikia vaistai. Buvau jaunas, buvo vaikai maži, tempdavau juos žaisti krepšinio, bet kai nusitraukiau Achilo sausgyslę, buvo baigta su krepšiniu ir slidėmis; kadaise važiuodavau žvejoti, dabar ir to nebegaliu, nes bijau sušalti. Nekenčiu būsenos, kai esu priklausomas nuo ligos.
- Norėjosi kokios pagalbos, patarimų iš šalies?
- Visa savo esybe šaukiau, kad kas padėtų... Netiesą pasakiau, man davė patarimų, nes vedžiau laidą „Pagalbos telefonas“ trejus ar ketverius metus, vieną sezoną atėjau net visiškai plikas po eilinės chemijos, labai ačiū tiems žmonėms, kurie žinojo, kad man taip yra, ir atsiųsdavo laiškų į televiziją. Darbas man yra užsimiršimas, man būtina dirbti, kitaip aš išprotėčiau. Gaila, pernai pasiūliau panašią laidą televizijai, bet pasakė, kad nereikia.
- Kam žmonės jūsų ieško dabar?
- Kol vedžiau laidą, tada skambino šimtais, kartą Laima net patarė tam reikalui nusipirkti kabinetą, dabar, aišku, mažiau. Yra žmonių, kurie prieina prie manęs Santariškių ligoninėje, jau pažįsta, yra žmonių, kurie telefonu teiraujasi apie naujus vaistus, kaip su ta chemija gyventi, kaip kovoti. Ką daryti po švitinimo, ką valgyti. Visko klausia, žmonės būna sutrikę. Aš ir save atsimenu, galvoji, gal neteisinga diagnozė ir nežinai, ko griebtis, nes norisi gyventi... Norisi... Jau nebėra gero bičiulio Vytauto Kernagio, nebėra Gintauto Abariaus, su kuriuo buvome bendrakursiai ir kuris dainą mūsų dukrai Laimai buvo sukūręs. Ji buvo skirta seneliui ir ji spėjo jam ją padainuoti, net per televiziją. Nors susirgau anksčiau už juos, man, jaučiu, pavyko, nes kitąmet bus dešimt metų - jau daug. Esu optimistas, bet žinau, kuo viskas baigsis. Bet per anksti, tiesiog dar per anksti.
- Šiandien fotografavotės speige, nors nesate visiškai pasveikęs po plaučių uždegimo, nors žinote, kad jūsų imunitetas... Nesusitaikote?
- Nesusitaikau ir nesusitaikysiu, net kai visai blogai bus. Didysis paradoksas - jaučiuosi aš gerai. Nuvažiuoju į ligoninę, paima kaulų čiulpo mėginį ir aš vėl nieko nejaučiu. Na, gerai, truputį pavargstu, matyt, tos keturiolika chemijų paliko savo, bet aš esu darbingas... Gal ir gerai, kad nesusitaikau, gal ir gerai, kad profesine prasme daug noriu padaryti, kad aš dar kunkuliuoju. Gyvenu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą