 |
| Dr. Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas |
Oficialu - 2015 m. balandžio pradžioje Lietuvoje gyveno 2 912 566 gyventojai. Taigi, legendinės Marijono Mikutavičiaus dainos eilutė apie tris milijonus virsta miražu. O juk prieš ketvirtį amžiaus į laisvę startavome būdami 3,7 mln.
Demografai užfiksavo, kad daugiausia mūsų buvo 1992 m. - 3,7469 mln. Taigi, skirtumas nei daug, nei mažai - "tik" 834,3 tūkst. žmonių. Mūsų - Lietuvos gyventojų - sumažėjo 22,27 proc., arba daugiau negu ketvirtadaliu. "Išvažiavo" 1 iš 4 arba visas Vilnius ir Klaipėda kartu.
Kai kada ramybė Lietuvoje net egzistenciniais klausimai yra "pavydėtina". Remiantis statistiniais duomenimis, valstybė tiesiog nyksta akyse, o šalyje jokių apčiuopiamų žingsnių, galinčių sustabdyti emigraciją, padidinti gimstamumą, sumažinti mirtingumą, paskatinti grįžti išvykusiuosius.
O gal laikas pradėti svarstyti apie imigracijos politiką ir imtis jaunų darbingo amžiaus žmonių verbavimo kitose šalyse - Filipinuose, Kinijoje, Ukrainoje ar kitur? Pastarasis klausimas tikriausiai ir be atskiros iniciatyvos artimiausiais metais iškils, kai iš darbo rinkos ims pasitraukti gerokai daugiau žmonių, nei ją papildys įvairių mokyklų absolventų. Siekdami išvengti ekonomikos augimo sustojimo ar net nuosmukio, būsime priversti pasaulyje ieškoti darbo jėgos savo ūkiui. Regis, atgalinis laiko skaičiavimas jau įjungtas, todėl galima bus diskutuoti tik dėl imigracijos geografijos, sąlygų bei apimčių. Juk pasaulyje gyventojų tikrai nemažėja.
1900 m. Žemėje buvo apie 1,65 mlrd. gyventojų, 1990 m. - 5,263 mlrd., o šiemet - apie 7,311 mlrd., t. y. 38,9 proc. daugiau nei tais metais, kai atkūrėme Lietuvos valstybingumą. Prognozuojama, kad iki 2050 m. gyventojų pasaulyje padaugės dar apie 30 proc. iki maždaug 9,55 mlrd.
Išvada elementari - pasaulyje gyventojų daugėja panašiu tempu kaip Lietuvoje jų mažėja.
Žinoma, prognozių būta ir esama įvairių, bet ne visos pasitvirtina. 1929 m. išleistoje knygoje Kazys Pakštas buvo paskaičiavęs, kad Lietuvoje be Vilniaus krašto apie 2010-2020 m. bus 5 mln. gyventojų, o teritorijoje pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį (apie 88 tūkst. kv. km) - apie 8 mln. Visgi skaičiavimai neapasitvirtino - Antrasis pasaulinis karas, deportacijos ir t. t. neigiamai paveikė šalies demografiją.
Tačiau prognozės tik prastėja. Remdamasis Statistikos departamento prognozėmis 1998 m. išleistoje knygoje prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas konstatavo, kad 2015 m. Lietuvoje bus 3,674 mln. gyventojų (faktiškai yra 2,912 mln.). 2006 m. išleistoje knygoje įvardyti trys demografiniai scenarijai: pagal optimistinį 2030 m. turėjo būti 3,385 mln., pagal vidutinį - 3,117 mln., o pagal pesimistinį - 2,855 mln. Regis, pesimistinis variantas atsižvelgiant į realijas yra netgi pernelyg optimistinis.
2011 m. buvo prognozuojama, kad iki 2035 m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažės iki 3 mln., tačiau jų jau dabar nėra. Teigta, kad, anot Jungtinių Tautų ir "Eurostat", 2060 m. šalyje bus apie 2,7 mln., o 2100 m. - 2,45 mln. gyventojų. Po surašymo patikslinus skaičiavimus prognozuota, jog po 50 metų bus 2,4 mln., o amžiaus pabaigoje - apie 2,2 mln. gyventojų. Po trejų metų paskelbtos prognozės - dar niūresnės. Praėjusių metų pabaigoje buvo paviešinta, kad 2040 m. Lietuvoje bus tik 2 mln., o 2080 m. apie 1,8-1,9 mln. gyventojų. Priežastys lyg ir aiškios - didelis mirtingumas, mažas gimstamumas ir masinė emigracija.
Paaiškinti minėtas priežastis kiek sudėtingiau, tam reikia kompleksinio požiūrio. Bet galima sugrįžti prie minėto K. Pakšto 1929 m. knygos citatos: "Mūsų mišrios rasės gajumu galima pasitikėti. Tačiau sunku tikėti, kad mūsų ekonominė gerovė spės taip greit progresuoti kaip natūralusis gyventojų prieaugis. Reikia juk neišleisti iš akių mūsų gyventojų pasibaisėtino nubiednėjimo. Jeigu sparčiai daugindamies jie nespės vienos gentkartės laikotarpy bent 3 ar 4 kartus turtingesniais tapti ir sukultūrinti savo šalį iki aukšto lygio (pavyzdžiui, kaip Rytprūsiai), tai emigracijos banga kils didyn ir nepasitenkins tik penkta prieaugio dalimi: emigracijai gali nebeužtekti net viso prieaugio. Šiuo atveju Lietuva eitų prie lėtos likvidacijos, kaip tauta ir valstybė." Regis, parašyta lyg ne prieš 86 metus, o 2015-aisiais.
Dera paminėti, kad demografiniai svyravimai gana įprastas reiškinys. Preliminariai skaičiuojama, kad XVII a. viduryje gyventojų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sumažėjo nuo maždaug 4,5 iki 2,3 mln. - dėl karų, bado ir epidemijų gyventojų sumažėjo per pusę. Nespėjus gyventojų skaičiui atsikurti XVIII a. pradžioje smogė Didysis maras, jo metu kai kur liko tik pavieniai gyventojai, o bendrai maro nuostoliai buvo nuo trečdalio iki pusės populiacijos.
Įveikus badą bei marą, išgyvenant ilgąjį XIX a. kitą demografinį smūgį Lietuva patyrė dėl emigracijos. Vien į JAV iki 1914 m. emigravo apie 310 tūkst. lietuvių. Bendrai emigracijos bangą iki Pirmojo pasaulinio karo galima įvertinti apie puse milijono žmonių, kilusių iš trijų "lietuviškų gubernijų".
Savo aukų pareikalavo ir 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1914 m. maždaug dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno apie 3,35 mln., o 1923 m. panašiame plote - apie 2,553 mln. gyventojų. Taigi dėl karo ir jo metu sumažėjusio gimstamumo, ligų, dalies pabėgėlių negrįžimo atgal ir t. t. gyventojų skaičius sumažėjo beveik milijonu - apie 30 proc.
Tarpukariu gyventojų skaičius išaugo apie ketvirtadalį, o emigracija, atsižvelgiant į natūralaus prieaugio tempus, nebuvo didelė. 1920-1940 m. iš Lietuvos emigravo 102,5 tūkst. žmonių, daugiausiai į JAV - 30,9 tūkst., Braziliją - 25 tūkst. ir Argentiną - 16,7 tūkst.
Antrasis pasaulinis karas, sovietinė ir nacistinė okupacijos nusinešė dar ne vieną tūkstantį gyvybių. 1940 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno kiek daugiau nei 3 mln., o 1945 m. - 2,5 mln., t. y. apie 17 proc. Kai kurie demografai 1939-1959 m. Lietuvos nuostolius vertina apie 1,155 mln. žmonių (žuvo, deportuoti, emigravo) - tai daugiau nei trečdalis visos populiacijos.
Jei XVII-XX a. pradžios demografinius nuosmukius galime paaiškinti karu, maru, badu ir skurdu, tai XXI a. tokie paaiškinimai nebetinka.
Nenoromis kyla klausimas, kodėl lietuviams laisvė ir demokratija savoje valstybėje baisiau nei Rusijos imperija? Ar tikrai tik ekonomika kalta?
Globaliai žvelgiant, pasauliniame kontekste Lietuva yra gerovės valstybė. Lietuvos ekonomika auga, einamosiomis kainomis BVP nuo 2000 m. iki 2014 m. ūgtelėjo daugiau negu tris kartus (nuo 35,552 iki 119,469 mlrd. Lt), o vienam gyventojui padidėjo nuo 13,1 iki 40,4 tūkst. Lt. Žinoma, dalį šio augimo "suvalgė" infliacija. Tarptautinio valiutos fondo bei Pasaulio banko skaičiavimais, pagal BVP sumą, tenkančią vienam gyventojui, Lietuva patenka tarp 50 aukščiausių rodiklių valstybių (41-43 vieta) iš beveik dviejų šimtų vertintų šalių. Tad gal ne visus tas augimas pasiekia?
Pastaruosius dvejus metus problema numeris vienas - valstybės gynyba. Bet demografiniai pokyčiai valstybės saugumui tokie pat svarbūs, kaip ir priešlėktuvinės ar prieštankinės gynybos sistemos ar netgi dar svarbesni. Kam tos sistemos, jei nebus kam jų valdyti ir nebus ką jomis ginti - neliks gyventojų Lietuvoje?
Dalis atsakomybės, žinoma, tenka politikams. Gal Seimo narių skaičių reikia susieti su gyventojų skaičiumi? Jei 3,7 mln. gyventojų buvo nustatytas 141 parlamentaro skaičius, tai gal prieš kiekvienus rinkimus derėtų perskaičiuoti kvotą - pavyzdžiui, 1 seimūnas 26 tūkst. gyventojų. Panašiai kaip krepšeliai, įvesti švietime, sveikatos apsaugoje.
Nėra vaikų - mažiname mokytojų skaičių. Nėra gyventojų - mažiau Seimo narių. Tada 2016 m. gal rinktume ne 141, bet tik 111 parlamentarų, o tolimais 2080 m. į 26-ąjį Seimą tik 69 ar 73? Ir finansinė ekonomija, ir motyvacija Seimo nariams susirūpinti fiziniu valstybės išlikimu.
Žinoma, didelė dalis atsakomybės tenka ne tik įvairių lygių politikams ar biurokratams, bet ir žiniasklaidai, mokyklai bei šeimai, kurie palaiko "blogo gyvenimo" Lietuvoje ir visuotinės tautos evakuacijos atmosferą bei ugdo emigrantus. Iš kur tas begalinis troškimas nušviesti tik tai, kas bloga, formuoti vaikui emigracines nuotaikas - kad Lietuva yra tik graži vaikystės šalis su pigiais stomatologais ateičiai, o gyvenimui tinka tik Norvegija, Didžioji Britanija ar kita Vakarų šalis. Todėl nenuostabu, kad šimtai tūkstančių žmonių, metę savo sutuoktinius, tėvus, vaikus, draugus ir net namus, plūstelėjo į Vakarus - "prasidėjo didysis lietuvių tautos kraustymasis". Užuot kūrę Nepriklausomybės pradžioje žadėtą gerovę namuose, milžiniškas skaičius žmonių nuėjo lengvuoju keliu - išvažiavo gyventi į kitų sukurtą gerovę.
Skeptikai pasakytų: demografine prasme Lietuvoje - saulėlydis. Optimistai - viskas gerai, globalus pasaulis, bus "globali Lietuva". Bet guodžia tik tai, kad po kiekvieno saulėlydžio sulaukiame saulėtekio. Panašiai vienas kitą keičia ir demografiniai procesai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą