Nors šalies įstatymai ir draudžia laikyti laukinius gyvūnus, bet nemaža jų neišvengiamai pakliūva į mūsų rankas. Neabejingi žmonės priglaudžia palikusius be globos jauniklius, sužeistus ar šiaip susirgusius gyvūnus. Tarp priglaustų nelaimėlių neretai namie pasitaiko ir ežių.
Ežiai ir obuoliai
Ežiai - patys didžiausi mūsų vabzdžiaėdžiai gyvūnai, užaugantys iki 30 centimetrų ilgio ir vieno kilogramo svorio. Nors jie ir labai įprasti mūsų kaimynai, tačiau paslaptingi kaip retas kuris kitas. Kodėl jų neveikia ar beveik neveikia gyvačių, širšių nuodai, net aršenikas ar kalio cianidas? Kodėl ežiai, suėdę tūkstančius erkių, tarp kurių pasitaiko net ir apsikrėtusių encefalitu, tiuliaremija ir kitokiomis užkrečiamomis ligomis, patys nesuserga?
Šie vabzdžiaėdžiai žinduoliai gyveno dar tuomet, kai Žemę valdė dinozaurai. Iki mūsų dienų išgyveno nedaug jų rūšių. Ir kaip bebūtų keista, nors ežius visi gerai pažįsta, kiekvienas žmogus jį įsivaizduoja su obuoliu ant nugaros. Net ir visai rimtose knygose kartais pasakojama, jog ežiai vaisius nešioja pasmeigę ant spyglių. Ir gyvūnams skirtoje televizijos laidoje kartą buvo rodomas ežys... su obuoliu ant spyglių! Ekrane aiškiausiai buvo galima pastebėti bergždžias filmuotojų pastangas pasmeigti obuolį taip, kad jis bent kiek ilgiau išsilaikytų - obuolys niekaip nepakluso operatoriaus norui, vis krito ir krito...
Gamtininkas ir rašytojas Antanas Slučka pasakoja, kad jam dirbant Kauno zoologijos sode, ne sykį yra patyręs, kaip sunku įtikinti lankytojus, jog ežiui obuolys visai nereikalingas. Ežiai natūraliai gamtoje niekad obuolių ant spyglių nenešioja. Niekas nenorėdavo patikėti, jog visa tai tik graži pasaka. Lankytojai tiesiog užsispyrę vis kišdavo ir kišdavo pro ežių narvelio grotas obuolius ir piktindavosi, kaip jie gali gyventi be obuolių!
Kaip jie gyvena
Ežiai, gyvenantys laisvėje, daugiausia minta vabzdžiais, sliekais, įvairių vabzdžių lervomis, varlėmis, gaudo peles, driežus, gyvates ar žalčius, nevengia augalinio maisto. Per parą spygliuotasis gyvūnas suėda beveik tiek, kiek pats sveria.
Rudeniop šiuos paslaptingus gyvūnus galima sutikti bičių ūkiuose. Kadangi vasaros pabaigoje bitės išvaro lauk iš avilių nebereikalingus tranus, ežiai naudojasi proga ir skuba pasmaguriauti riebiais, nušertais bičių patinėliais.
Ruošdamiesi žiemai ežiai gerokai įminta, sukaupia nemažai riebalų, o kai orai visai atvėsta, eina žiemos miego. Manoma, kad tie ežiai, kurie iki žiemos nepasunkėja bent jau iki 800 gramų, neįstengia sėkmingai peržiemoti, nes jiems nebeužtenka maisto medžiagų gyvybei palaikyti.
Pabunda ežiai ankstyvą pavasarį, kai tik atsiranda ką medžioti. Tada jie būna labai sulysę ir pirmiausiai puola maitintis. Šiek tiek atkutę ima kalti vestuves.
Tuoktuvių metu patinai gana įnirtingai kaunasi vienas su kitu, badydamiesi ilgiausiais spygliais, augančiais virš kaktos. Aplink vieną pataitę neretai sukiojasi bent keli ežiai ir stipresnysis išvaiko silpnesniuosius. Praėjus maždaug 50 dienų, pataitė atveda nuo 5 iki 8 vaikiukų, kuriuos pienu maitina bent mėnesį. Ežiukai atvedami visai silpnučiai, akli, jų spyglių užuomazgos dar būna po odele, todėl jie dar būna švelnūs kaip pelytės.
Beje, pieną mėgsta ir suaugę ežiai, todėl jeigu jau pasitaikė globoti šį žvėrelį, pieno ir jo produktų galima negailėti. Iš kitokio pašaro galima duoti žalios mėsytės, žuvų virtų kiaušinių, baltos duonos, miltkirmėlių, sliekų, įvairių vabzdžių, vaisių ir uogų.
Per dieną suaugusiam ežiui reikia maždaug 100-150 gramų pašaro. Gerti tinka pienas ir vanduo. Teisybę pasakius, ežiams kuo puikiausiai tinka viskas, kas liek nuo mūsų valgio stalo.
Triukšmadariai
Ežiui galima padaryti specialią dėžutę ar narvelį, o galima paleisti ir laisvai gyventi kambaryje, kur jis susiras sau tinkamą kamputį po sofa ar spinta ir ten iš laikraščių ar skudurėlių susisuks lizdą. Bet būtina atsiminti, jog ežiai - nakties gyvūnai, todėl bebruzdėdami betapsėdami po kambarius jie gali trukdyti miegui. O tapsi taip, tarsi būtų pakaustyti! Teisybė, dauguma ežių, pakliuvusių pas žmones, gana greitai, maždaug per porą savaičių, prijunksta ir truputį pakeičia gyvenimo būdą. Visgi pasiekti, kad jie budėtų dieną, o naktį miegotų - dar niekam nepavyko.
Ežiai - labai simpatiški ir patiklūs žvėreliai. Kai tik ima suprasti, kad iš žmonių pusės jiems negresia pavojus, greitai prijunksta, nebešiaušia spyglių, todėl ir ant rankų paimti malonūs. Pravartu žinoti, jog ežiai dažniausiai būna aplipę erkėmis. Patys žvėreliai jų atsikratyti neįstengia, nes parazitai būna pasislėpę tarp tankių spyglių. Todėl namuose atsiradus ežiui, pirmiausia reikia jį kruopščiai apžiūrėti ir pincetu išrankioti visas aptiktas erkes. Gerai būtų prieš tai jį ištrinti spiritu.
"Ežiavalandė"
Beje, ežį reiktų apžiūrėti po kiekvieno pasivaikščiojimo, nes jis tarsi tyčia susirenka visas erkes, kokios tik pasitaiko jo kelyje. Tą savotišką ežių savybę senokai pastebėjo mokslininkai parazitologai ir net sugalvojo specialų terminą - "ežiavalandė". Ką tai reiškia? Ogi štai ką. Yra suskaičiuojamos visos erkės, kurias per valandą susirenka ežys, paleistas tuliaremijos ar encefalito židinyje. Štai ir naujas apskaitos vienetas!
Ežiai gali būti ne tik įdomūs, bet ir naudingi mūsų namų gyventojai, nes gaudo peles. Žinoma, jie ne tokie vikrūs kaip katės, bet pelėms darosi baugu gyventi vien dėl to, kad jos jaučia šalia esant ežius. Beje, ežius galima išmokyti ir įvairių komandų, pavyzdžiui, "susiriesk", "išsitiesk" ir kitų.
Jei priglaudėte...
Beje, gana dažnai nuo pjaunamųjų mašinų, kombainų dalgių žūsta ežių patelės. Lizde likę maži ežiukai tuomet irgi pasmerkti pražūčiai. Kiek kartų teko rasti nupjautų stogu ežio lizdą, o jame 5 ar 8 sustingę mažyliai. Jei kam pasitaiko rasti juos dar gyvus, tuomet, tikrai įsitikinus, kad jų mama nebelanko, reikia bandyti ežiukus išgelbėti.
Parnešti į šiltą patalpą ežiukai greitai atkunta, pradeda judėti. Tada bandome juos maitinti šviežiu karvės pienu. Iš pradžių tam naudojame paprastą pipetę, vėliau - žinduką. Paaugusiems ežiukams duodame virtos maltos mėsos, vėliau - sugautų mažų varlyčių, įvairių vabzdžių, moliuskų, varškės, lydyto sūrio, šviežios žuvies.
Namuose išaugę ežiukai labai prisiriša prie aplinkos. Paleisti į laisvę, niekur nebėga nuo namų. Aišku, dieną jų nematysime. Apie jų buvimą galėsite spręsti tik iš savotiškų žvaigždučių eilutės, atsirandančios po nakties ant smėlio pabarstytų takelių. Tokie neįprasti ežiukų pėdsakai...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą