Donatas BANIONIS
Donatas BANIONIS

"Kauno diena"

Jo vizitinė kortelė labai lakoniška - vardas, pavardė ir vienintelis žodis "Aktorius". Tačiau tūkstančiai žmonių Lietuvoje ir už jos ribų žino, kad šis 80-metį švenčiantis aktorius - tai aktorius iš didžiosios raidės.

Jo pavardę publika įsiminė iš karto. Teatre po pirmojo vaidmens Kazio Binkio "Atžalyne", kine - po Vytauto Žalakevičiaus "Adomas nori būti žmogumi". "Tai nebuvo patys įdomiausi, sudėtingiausi vaidmenys, bet jie man buvo pirmieji, todėl įsirėžė visam gyvenimui", - sako jis, paklaustas apie labiausiai įsimintinus vaidmenis. Jų buvo daug, apie 100 - teatre, 70 - kine. Ir visi paženklinti neabejotinu kokybės ženklu, nes juos sukūrė Donatas BANIONIS.

- Kada pirmą kartą išgirdote įvertinimą - "neeilinis talentas"?

- Oi, juokingiausia, kad kai suvaidinau patį pirmą vaidmenį. Tai buvo 1941-aisiais, man buvo septyniolika. Jaunatviškame gimnazistų spektaklyje "Atžalynas" vaidinau pagrindinį personažą - Jasių Šiaučiuką.

Po spektaklio apie mane parašė toks rašytojas Andriušis, jis paskui emigravo. Bet savo recenzijoje jis mane išgyrė. Tai taip paglostė mano savimeilę... Ir dar, atsimenu, gatvėje po to spektaklio gimnazistės rodydavo viena kitai: "Žiūrėk, Jasius eina". Aš pasijutau žvaigžde.

- Į kurį savo gyvenimo etapą šiandien labiausiai norėtumėte sugrįžti?

- Į vaikystę. Kai nebuvo jokių rūpesčių, kai bėgiojau trumpom kelnaitėm.

- Jūsų vaikystė prabėgo Kaune?

- Taip, gimiau Rotušės aikštėje. Mano tėvai išsiskyrė, taip atsitiko, kad aš likau gyventi su tėvu, o sesutė su mama. Mes su tėvu gyvenome Daukanto gatvėje, jis buvo siuvėjas, "kelninis". Aš išnešiodavau klientams jo siūtas kelnes, jie man kokį lituką duodavo. Baisiai mėgau kiną... Visus savo centus išleisdavau kinui. O pirmasis mano gyvenime spektaklis buvo vaidinimas "Kristaus kančios". Labiausiai man patiko sargybiniai, tada aš pagalvojau: "O, kad kada galėčiau scenoje pastovėti su tokiu šalmu!.."

- Ar apie šią svajonę papasakojote, sakykime, Juozui Miltiniui?

- Kai patekau pas Miltinį, buvo jau kitos svajonės. Panevėžyje atsidūriau 1941-ųjų birželio 1 dieną. Miltinio nurodymu, mane priėmė į teatrą aktoriumi-kandidatu. O birželio 22-ąją prasidėjo karas, pasitraukėme į Žemaitiją, gyvenome pas Vytautą Mačernį. Tai buvo gražiausios mano gyvenimo dienos. Mačernis buvo tokia asmenybė...

- Dažnai lankotės teatre?

- Nedažnai. Tai kad nėra ką ten... Nueinu, pažiūriu ir išeinu iš pusės spektaklio. Nepatinka man. Nei Nekrošius, nei Koršunovas, nei kiti. Ką jie dabar stato, yra vienadieniai, neturintys jokios išliekamosios vertės spektakliai. Pamenu, kaip kūriau vaidmenį Borcherto pjesėje "Lauke už durų"... Mano personažas eina žudytis. Kai aš savo herojaus lūpomis klausiau, ar reikia, ar verta gyventi, turėjau klausti taip, kad kiekvienas žiūrovas suvoktų, jog tikrai nežinau atsakymo. Buvo nepaprastai sunku kurti tokius vaidmenis.

- Bet Jūs turėjote visus įmanomus anais laikais tarybinio aktoriaus garbės titulus, taip?

- Aukščiausias buvo Tarybų Sąjungos liaudies artisto vardas. Taip, aš jį turėjau. Valstybines premijas irgi gavau, net dvi - vieną už vaidmenį filme "Niekas nenorėjo mirti", kitą - už vaidmenį "Misterio Mak Makinlio pabėgime". Tai buvo didžiausi apdovanojimai, kurių tuo metu buvo galima tikėtis. Tiesa, egzistavo dar Lenino premija, bet tai jau išimtiniai atvejai.

- O "Volgą" turėjote?

- Turėjau. Iš pradžių gavau paskyrą "Moskvičiui", paskui "Volgai" - net tris kartus. Iki 1990 metų aš turėjau tris "Volgas".

- Ko gero, galima teigti, kad sovietinė nomenklatūra Jus mylėjo. Ir Vilniuje, ir Maskvoje. Maskvoje gal net labiau?

- Kad nežinau... Kažin, ar tuos, kurie mane labiausiai mylėjo, galima vadinti nomenklatūra. Su nomenklatūra aš nelabai bendraudavau. Mano bendravimas buvo su menininkais, menininkai buvo mano draugai - didieji režisieriai kine ir teatre, aktoriai. O mylėjo ar nemylėjo nomenklatūra, per daug nesigilinau. Man jie buvo neįdomūs.

- Bet neseniai, kai Jus jubiliejaus proga pasveikino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nebuvo nemalonu, tiesa? Ar tikrai jūs pažįstami asmeniškai?

- Mus su Putinu supažindino, kai Prezidentas Valdas Adamkus pakvietė mane į delegaciją, kuri lankėsi Kremliuje. Mes buvome pristatyti Putinui. Delegacija buvo didžiulė, stovime visi išsirikiavę. O Putinas, eidamas pro šalį, staiga stabtelėjo prie manęs. Tai buvo netikėta, nes pagal protokolą jis turėjo eiti ir nueiti. O jis padavė man ranką ir pradėjo šnekėti apie filmą, kažkada nulėmusį jo profesinį apsisprendimą.

- V.Putinas tapo KGB karininku, susižavėjęs Jūsų vaidmeniu kine?

- Na, pasirodo, taip. Filmas ar mano vaidmuo, aišku, nebuvo vienintelė priežastis, bet žvalgybininko profesijos Putinas mokėsi ir paskatintas "Lenfilmo" kino studijos filmo "Ne sezono metas". Jis taip sakė.

- O po daugelio metų realybėje atsirado žvalgas, pavarde Putinas. Ir, tapęs Rusijos prezidentu, per televiziją pasveikino lietuvį Donatą Banionį su 80-uoju gimtadieniu. Ar nepajutote šiokio tokio kontrasto su Jūsų pagerbimu Lietuvoje?

- Kodėl, mane pasveikino ir Lietuvoje. Pasveikino Artūras Paulauskas, Česlovas Juršėnas. Algirdas Brazauskas atsiuntė sveikinimą ir dovaną. Pati aukščiausia Lietuvos valdžia.

- O, sakykime, prieš penkerius metus, kai šventėte savo 75-metį?

- Štai prieš penkerius metus ir galima kalbėti apie kontrastą. Tada mane sveikino Borisas Jelcinas, o Lietuvoje - niekas iš valdžios neprisiminė. Tiesa, Česlovas Juršėnas, kuris tuo metu buvo salėje, tarė žodį. Ir viskas. Na, šiemet, kai man 80, tai jau taip, esu sveikinamas.

- Jums pinigai nesvarbūs?

- Man - ne. Gerai, kai jų yra, aš nieko prieš. Bet tai negali virsti menininko, kūrėjo tikslu. Tada jau viskas baigta.

- Jūsų kalibro aktorius Holivude jau seniai būtų milijonierius.

- Taip.

- Jus galima vadinti pasiturinčiu žmogumi?

- O taip, galima. Aš neskurstu.

- Pabėgote iš Panevėžio į Vilnių?

- Ne pabėgau, bet išvažiavau. Negalėjau pabėgti iš Panevėžio, aš ten turiu butą (juokiasi). Vilniuje irgi turiu. Atvažiuoju į Panevėžį vaidinti spektaklyje. Vilniuje, Nacionaliniame teatre, irgi pagal sutartį vaidinu viename spektaklyje su Regimantu Adomaičiu. Taigi niekur ir iš niekur nebėgu.

- Ar daug esate gavęs gerbėjų laiškų?

- Kad gerbėjos nelabai mane mylėjo.

- Net Rusijoje?

- Net Rusijoje. Adomaitis - va jis tai būdavo užverstas laiškais, o aš - ne.

- Kaip manote, kas būtumėte Jūs, jei nebūtumėte tapęs aktoriumi?

- Turbūt puodžiumi. Juk Kaune, amatų mokykloje, mokiausi šio amato. Na, gražiau pasakius, keramiko profesijos. O gal būčiau tapęs banditu? Ką aš galiu žinoti, koks pradas manyje būtų nugalėjęs. Žmogus toks sudėtingas.

Jūratė KUZMICKAITĖ

Sidebar placeholder