- Užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Lietuva šiuo metu dalyvauja 125 tarptautinių organizacijų ir kitų tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmų veikloje, nors nemažoje dalyje jų nemato prasmės dalyvauti JAV, Vokietija bei kitos galingos šalys. Ar tai ne per didelė mums prabanga? - „Vakaro žinios“ teiravosi akademiko Antano BURAČO.
- Į dalyvavimą tokios gausybės organizacijų veikloje reikia kritiško žvilgsnio iš šalies. Užsienio reikalų ministerija paprastai savo ataskaitose kaip pliusą nurodo, kad štai kokiai daugybei tarptautinių organizacijų mes priklausome, o šiemet įstojome į dar kokias penkias. Ataskaitos būna kaip sovietiniais laikais, nes sąnaudų ir naudos analizės niekas neatlieka. Tiesa, pastaraisiais metais ministras Linas Linkevičius bent jau bando tvarką įvesti ambasadų ir atstovybių išdėstyme, tačiau kas susiję su dalyvavimu tarptautinėse organizacijose, neteko girdėti, kokią naudą mes iš to gauname. Aišku, nekalbu apie organizacijas, priklausymas kurioms yra labai naudingas - UNESCO, Jungtinės Tautos, Pasaulinė sveikatos organizacija ir panašios. Tai yra pasaulinės organizacijos, kurioms priklausyti yra ne tik prestižas, bet kurios savo narėms teikia įvairią pagalbą, konsultacijas, paramą nelaimių atveju (kai kyla epidemijos, reikia vaistų ir panašiai). O gausybė organizacijų yra tarsi fiktyvios arba liečia siaurus interesus ir neliečia bendrų valstybės interesų.
- Užsienio reikalų ministerija ties kai kuriomis organizacijomis nurodo, kad narystė jose yra nenaudinga, tačiau Lietuva vis tiek joms priklauso ir dar moka narystės mokestį. Kam to reikia? Kam priklausyti šalių, pasirašiusių konvenciją dėl banginių medžioklės reguliavimo, ratui, jei mes tų banginių net nemedžiojame?
- Jums ir man tai nėra reikalinga, tačiau naudinga ministerijų ar kitų institucijų atstovams, nes tokios organizacijos rengia įvairius posėdžius egzotiškose vietose. Tada galima už valdiškus pinigus paatostogauti, linksmai praleisti laiką. Pavyzdžiui, Valstybinio turizmo departamento atstovus galima būdavo užtikti pačiose egzotiškiausiose vietose, tai jie net šaipydavosi: „durniai dirba, o mes ilsimės“. Kai toks požiūris, tai ir priklausome banginių asociacijoms bei panašioms. Jei URM mato, kad kai kuriose organizacijose netikslinga dalyvauti, tai ji turi kreiptis į Vyriausybę, kad narystė būtų nutraukta. Tačiau kai nėra nustatytas biudžeto limitas, kai pirmiausia įsigyjama ne tai, ko labiausiai reikia, o sumokamas narystės mokestis, tai taip ir yra. O turėtų būti atvirkščiai, pirmiau - prioritetiniai dalykai, o paskui reikia pasižiūrėti, kokios narystės tikrai yra reikalingos.
- Į organizacijų posėdžius net važiuoja toli gražu ne vien specialistai.
- Būtent. Dažnai važiuoja partiniai žmonės, kurie nieko bendro su ta sritimi neturi. Ministerijų parlamentinę kontrolę turi užtikrinti Seimas. Jei URM atkreipia dėmesį, kad kai kurios narystės yra neracionalios, tai URM parlamentinę kontrolę vykdantis Seimo Užsienio reikalų komitetas turi rekomenduoti tą narystę nutraukti. Ir liktų biudžete papildomų pinigų.
- Tačiau Seimas pats prisigalvoja keisčiausių komandiruočių. Jei imtų priekaištauti kitiems, tai ir patys parlamentarai negalėtų prašyti egzotiškų kelionių.
- Gali būti, kad dėl to niekas ir nedaroma. Tačiau valdžia turi veikti, turi parodyti, kad yra reikalinga. Bent jau formaliai. Tačiau komitetai dažnai nespėja atlikti darbų, neretai dėl to, kad ten patenka ne patys geriausi specialistai.
- Prieš septynerius metus Valstybės kontrolė išsiaiškino, kad URM net nežino, kelių organizacijų nare yra Lietuva. Ar tai nėra dar vienas faktas, kad kai kurios narystės yra visiškai bereikšmės?
- Jei nežinome, kad priklausome kuriai nors organizacijai, tada, aišku, kad tai reiškia, jog iš narystės nėra jokios naudos. Tačiau, pavyzdžiui, kai kurioms organizacijoms priklausyti gal ir yra naudinga, jei nėra narystės mokesčio, nes gal mums padės kokius tyrimus atlikti, pasidalys patirtimi. Tačiau jei nėra narystės mokesčio, nereiškia, kad narystė nekainuoja, nes dažnai kokio nors rajono valdžia (akcentuoju - ne specialistai) sugalvoja išvykti į kokį nors posėdį. Tą reikia kontroliuoti, nes tokie veiksmai meta dėmę bet kokioms narystėms, net ir naudingoms.
- Yra daugybė organizacijų, kurios per metus nesurengia nė vieno posėdžio, bet vis tiek ima narystės mokestį. Gal bent jau iš tokių išsibraukime?
- Jei niekas nevyksta, nieko ta organizacija nedaro, bet ima pinigus, tai tikrai reikia pagalvoti, ar tai nėra išlaidavimas. Labai laiku keliate klausimą. Dabar kaip tik Seime vyksta kitų metų valstybės biudžeto dėliojimas, daug kam trūksta pinigų. O čia irgi būtų šioks toks rezervas. Vietoj kelių narysčių geriau būtų pasiųsti kelis prekybos atašė, kad jie su stambiomis užsienio firmomis mūsų verslui padėtų užmegzti ryšius.
- Gal kai kuriose organizacijose geriau Lietuvai dalyvauti ne atskirai, o kooperuotis su Latvija, Estija ar Lenkija ir bendrai atstovauti regiono interesams? Gal tada ir jų balsas būtų labiau girdimas?
- Ir, beje, tai nebūtų nieko naujo. Štai sovietmečiu buvo tokia organizacija BATUN. Kadangi latviai, estai ir lietuviai ne visada turėdavo pinigų atstovauti pavergtų tautų interesams, tai BATUN imdavosi atstovauti visoms pavergtoms šalims. Beje, tokia praktika ir dabar tęsiasi, tik, gaila, kad ji nėra plačiai plėtojama, bent jau politiniu lygmeniu. O mokslinėse konferencijose dažnai dalyvauja, pavyzdžiui, vien lietuvis ar vien latvis, o po to vienas kitam perduoda informaciją. Taip yra racionaliau ir sutaupoma lėšų.
- Brangiausiai kainuoja Lietuvos narystė ES - kone pusę milijardo eurų per metus. Tiesa, aiškinama, kad atgauname keliskart daugiau. Tačiau ar tai nėra per didelė auka, nes mainais už gaunamą paramą neturtingesnės šalys turi klausyti Briuselio balso net ir žemės pardavimo, šeimos bei kitais itin svarbiais nacionaliniais klausimais?
- Vienais klausimais šalys, stodamos į ES, sutarė laikytis bendrų taisyklių. Tačiau tokie klausimai, kaip šeimos politika, švietimas, lytinis auklėjimas, yra kiekvienos valstybės reikalas. Tik mes pernelyg pasiduodame spaudimui. Jei nepasiduotume - niekas neatsitiktų, sankcijų dėl to niekas negalėtų skirti, nes tai nėra numatyta bendrose ES taisyklėse. Kultūrinės tradicijos, paveldo taisyklės yra nacionaliniai interesai, kurių niekas negali paneigti, jei tik tai neprieštarauja bendriems demokratijos principams, visuotinėms žmogaus laisvėms. Tereikia nepasiduoti, nenusileisti.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą