Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos ne taip seniai reorganizuota iš buvusių I ir II pulkų, veikia kaip profesionali struktūra. Paskutinieji šauktiniai kariai ją paliko 2002 metais. Tačiau tarnybos vado generolo Sergejaus Madalovo nuomone, kalbant apie profesionalią Lietuvos kariuomenę, reikia nepamiršti ir būtinybės kiekvienam jaunuoliui suteikti galimybę "praeiti
kario mokyklą ir tapti tikru vyru".
Generolas sutiko apie tai plačiau pasikalbėti su ELTA, prisimindamas, kaip iš viso kūrėsi Viešojo saugumo tarnyba ir kodėl jos pagrindinė vadavietė yra Kaune. "Jei prisiminsime pačią pradžią, tai 1991 metų lapkritį kaip tik Kaune ir buvo įkurtas I pulkas, nes reikėjo Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje organizuoti kalėjimų apsaugą, konvojavimą, malšinti galimas riaušes įkalinimo įstaigose. Tokių įstaigų buvo nemažai visoje Lietuvoje, o Kauno apygardoje - daugiausia. Todėl būtent Kaune pradėta kurti nauja lietuviška struktūra, ir jos kūrimą patikėjo man", - interviu Eltai sakė generolas.
- Apie Jus pasakojamos įvairios legendos, viena iš jų sako, kad "su visa savo kariuomene čečėnas Madalovas perėjo tarnauti Lietuvai", o kaip buvo iš tikrųjų?
- 1991-aisiais jau buvo prabėgę penkeri metai po to, kai aš išėjau iš tarnybos sovietų kariuomenėje. Išėjau, nes nenorėjau dalyvauti tautų laisvės malšinimo procesuose, ko neišvengčiau, jeigu būčiau likęs tarnauti. Atsimenat, tada buvo kruvinų įvykių Gruzijoje, Ferganoje, buvo aišku, kad žmonės kyla už laisvę. Ir prie Baltijos tautos jau budo.
Susiradau civilį darbą ir netikėjau, kad kada nors vėl grįšiu į karinę tarnybą. Lietuvoje buvau tarnavęs, čia turėjau nemažai draugų ir pažįstamų. Vieną dieną susilaukiau skambučio iš Lietuvos. Telefonu tuometinis vidaus reikalų ministro pavaduotojas Arvydas Svetulevičius pakvietė atvažiuoti pasikalbėti į Vilnių. Man buvo pasiūlyta sukurti tokią kariuomenę, kuri užtikrintų įkalinimo įstaigų apsaugą. Kad pasitraukus sovietų kareiviams, neišsilakstytų kaliniai.
Tada Lietuvoje už grotų sėdėjo daugiau nei 12 tūkstančių nuteistų už įvairius nusikaltimus žmonių. Jei jie išeitų į laisvę, kiltų chaosas. Tai ir pradėjome kurti kariuomenę.
- Ar lengva buvo Jums pačiam apsispręsti tapti ne šiaip kokiu samdomu toli nuo gimtinės esančios valstybės tarnautoju, kariškiu, bet vienos iš kariškų struktūrų kūrėju ir vadu?
- Apsisprendžiau nesunkiai, nes tikėjau tuo, ką Lietuva kuria, ko siekia. Bet iš šalies, iš buvusių sovietų kariuomenės kariškių visokių gąsdinimų, perspėjimų girdėjau, kad tik neičiau tarnauti Lietuvai. Nepaveikė tai manęs.
Mačiau, kad tie patys gąsdintojai nesupranta, kokie procesai vyksta. Ir todėl netiki sėkme. Iš tuometinės buvusios sovietų divizijos, kuri iki tol saugojo Lietuvoje kalėjimus, nė vienas neatėjo Lietuvai tarnauti. O buvo toje divizijoje 8 tūkstančiai žmonių. Išsivertėme be jų.
Divizijos vadas generolas Mironovas tada man sakė "Norėčiau nors viena akimi pažiūrėti, kaip jūs išsibėgiosite nuo tų kalinių, nes nieko nesugebėsit padaryti su savo lietuviška kariuomene". Apsiriko generolas - neišsibėgiojom ir padarėme viską, kas priklauso. Toliau savo pareigą užtikrintai vykdome.
- Vienas pulkas buvo Kaune, kitas, vykdęs tas pačias funkcijas - Vilniuje, o kada jie susijungė?
- Reorganizacija įvyko 2006 metais. Profesionalia struktūra tapome 2002 - aisiais. Tada, kai iš mūsų išėjo paskutinis šauktinis kareivis.
Kolonijų apsauga buvo perduota Teisingumo ministerijai. Mums, priklausantiems Vidaus reikalų ministerijai, liko šios funkcijos: viešosios tvarkos atkūrimo ypatingų situacijų metu, riaušių malšinimo įkalinimo įstaigose, pagalbos pasieniečiams, policijai, jei to prireikia užtikrinant viešąją tvarką. Ir žinoma, - Tėvynės gynyba karo metu. Tokiu atveju tarnyba tampa pavaldi Krašto apsaugos ministerijai.
- Ar pasiteisino sprendimas Jūsų vadovaujamą tarnybą perorganizuoti į tokią, kurioje dirba profesionalūs, samdomi pareigūnai?
- Visiškai pasiteisino. Mūsų tarnyboje turi būti profesionalai. Kitose, manau, gali būti ir šauktinių. Mano nuomone, jei ekonominė padėtis Lietuvai leidžia sukurti profesionalią kariuomenę, ji ir turi būti profesionali.
Bet šauktinių irgi reikia, kad neužgestų patriotizmas. Kiekvienas vyras turi jausti atsakomybę už savo Tėvynę ir būti pasirengęs ją ginti, jeigu jai kils pavojus. Todėl reikėtų kiekvienam jaunuoliui patarnauti ir pasimokyti. Kokia forma tai galėtų veikti realiai, dar reikia pagalvoti.
Šiandien Lietuvoje jaunimui suteiktos visos sąlygos kariuomenėje įgyti kokybiškesnių savybių, sustiprinti charakterį, išmokti mylėti Lietuvą ir ja didžiuotis. Pavyzdžiui, Šaulių organizacija yra Lietuvoje, ir tai labai gerai. Ji ugdo tvarkos, atsakomybės ir patriotizmo jausmus, meilę Tėvynei.
- Kaip ateina profesionalai į Jūsų tarnybą, per kokią nors specialią mokyklą ar kitais keliais?
- Gerą profesinio parengimo mokyklą turime pas save. O jaunus žmones į tarnybą kviečiame per susitikimus, kitokius viešus renginius visuomenei. Dažnai lankomės bendrojo lavinimo, aukštosiose mokyklose, pakviečiame susidomėjusius mūsų tarnyba jaunuolius ateiti pas mus, pamatyti, kaip mes dirbam. Bet žinoma, dar turime tobulinti tą sistemą.
- Daug gražių žodžių pasakėte apie meilę Tėvynei. Ar Jūs, nebūdamas lietuvis, laikote Lietuvą savo Tėvyne?
- Kalbos nėra, žinoma, laikau. Sunku pasakyti, ar aš dabar labiau čečėnas, ar lietuvis. Man ir tėvas, jau, deja, iškeliavęs į aną pasaulį, yra pasakęs: "Sūnau, jei prireiktų, tai turi būti pasirengęs ir numirti už Lietuvą".
- Dėkoju už pokalbį.
Elta
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą