Gintarais grįstas Kazimieros gyvenimas

Pakilus į kalvelę, Miško gatvėje išvysti Kazimieros Kniukštienės namą. Tautodailininkę pažįsta visi juodkrantiškiai, tik nevadina čionykšte Gintarine ledi, nes moteris labai kukli ir paprasta.

Jos kambaryje visur "laipioja" augalai, jiems ji tarsi neteikia reikšmės, nebepastebi, nes įpratusi augint įvairių rūšių gėles savo namuose, mano, jog jas prižiūrėti taip paprasta, kaip nuvalyti dulkes. Taip pat ši moteris dažniau nei kitos šeimininkės nusileidžia rūsin, ir ne uogienių parsinešti - ten jos gintaro dirbtuvės, ir "bačka", kuria poliruoja tą senesnį už Aliaskos auksą akmenį.

Juodkrantėje namus užplūdo muzika...

- Juodkrantė nėra mano gimtinė, tai ilga istorija - atkilau čia iš Drevernos, kai pirmasis mano vyras nuskendo. Tuomet susipažinau su Nidos muzikos mokyklos direktoriumi Antanu, ir ištekėjau už jo žvarbų 1976-ųjų sausį, - prisimena ponia Kazimiera.

Jos žmogus Antanas paėmė į žmonas jau tris vaikus auginančią Kazimierą, širdin krito liekna, daininga ilgaplaukė našlė. Neringoje ji ilgą laiką dirbo vyriausia ekonomiste Juodkrantės banke. Augusi tarp brolių muzikantų, Kazimiera suprato vyro pomėgį groti akordeonu. Netrukus Kniukštoms gimė ketvirtas vaikelis. Gražios būta šeimos, kaip Eglės Žalčių karalienės: stiepėsi trys sūnūs ir dukra...

Trys vaikai baigė mokslus aukštosiose mokyklose, pagrandukas - aukštesniąją technikos mokyklą, ir šiandie gyvena Londone. Romualdas dirba Šilutės muzikos mokyklos direktoriumi, Voldemaras - inžinierius. Asta pasirinko floristiką, turi Palangoje savo verslą. Motina sako, kad Juodkrantės pradinė mokykla buvusi stipri, gerai paruošė vaikus savarankiškam gyvenimui. Lietuvių kalbos jos atžalas mokė vėliau ilgus metus buvusi Juodkrantės seniūne Aldona Balsienė, matematikos penketui išmokė mokytoja Grigalionienė.

Talismanai arba darbo užteks ligi gyvos galvos

- Man teko nagingas vyras, gabus visokiems darbams: ir kalvis buvo, virino metalą, sidabru ir melchorioru "kaustė" gintaro dirbinius. Kurį laiką Klaipėdos dailės kombinate kūrė suvenyrus. Aš vyro nepaleidau, dirbau petys iš peties, ėjom kartu pėda už pėdos, - juokiasi moteris. - Man labai patiko gintarai, tai mano akmuo, man jis yra viskas. Kad ir dirbtuvės dulkėse skęstu - pareinu, išskalauju gerklę, ir nėra jokios chroniškos ligos nuo to - nei astmos. Tik peršalau ausis, tai jūroje nebesimaudau. Visą laiką nešioju gintarą ant krūtinės, kaklo, rankų - tai mano talismanas. Ypač brangūs vyro dovanoti gintaro vėriniai, segės ir karoliai. Jis dirbo įvairioms tautodailės parodoms, remontuodavo papuošalus, ir poilsiautojų užsakymų nestigo. Vyras kartais net, jaučiau, pavydėdavo, kad ir aš gintarininkyste užsiimu: tai kai jis, būdavo, krapštosi namie, aš į rūsį padirbėt nubėgu, ir atvirkščiai.

Netapome turtuoliai, nes vyras nebuvo greitas parduoti, o buvo mėgėjas gintarą kaupti, todėl aš ir šiandie turiu ką valgyti. Atvirai pasakysiu: dar kaime dirbdama buhaltere, uždirbau, sukaupiau pinigėlių. Jų nedėjome į banką, bet vyras pripirko gintaro, ir štai jau dešimt metų dirbu, ir užteks tų "aukso kasyklų" iki mirties, - moteris rodo gintaro medžius, vėrinius, širdutes.

Ji stengiasi nepažeisti tauraus grynuolio vientisumo, grožio, dažnai palieka nešlifuotą gintarą. Profesionalai supranta, kaip nelengva atverti gintaro gabalo sluoksnius, keičiant jo pavidalą, norint nesudarkyti, o paversti meno kūriniu; juk tai ne obuolio žievę lupti. Gamtos kūrinijos grožio gintaro meistrė ir neketina nustelbti. Tuolab, kad į moters rankas pateko nemažai gintarų su inkliuzais.

"Galbūt natūralus gintaras turi ir gydančios galios", - susimąsto moteris. Štai vienas vokietis, atvažiavęs po penketo metų, atgniaužė delną, o ten - mano darytas "amuletas". Nepoliruotus gintarus žmonės perka "nuo astmos ir strumos", kiti sako - jie laimę neša. Gali būti, ir kokio folkloro ansamblio šokėjėlės pasipuošia mano darytais karoliais. Mano papuošalų turbūt rastum įvairiose šalyse. Kinai štai perka smulkius gintarėlius, amerikonai - stambius gabalus, vokiečiai mėgsta smulkius papuošalus, na, o tautiečiai menininkai perka didelius neapdirbtus gabalus, apyrankes", - pasakoja ponia Kazimiera, prieš daugelį metų vėl tapusi našle, kai vyras žuvo avarijoje. Tie gintarai jai - tarsi pagalba iš aukščiau, gyvenimo pragiedrulys, nusiraminimas ir pragyvenimo šaltinis. Kazimiera Kniukštienė nueina į bažnyčią, ir išpažinties, nors nelabai tų nuodėmių sugalvotum. Anksčiau bažnyčios chore ir juodkrantiškių ansamblyje dainavo. Vienam į Ameriką išvažiavusiam ir dėl meilės kunigystės įžadų atsisakiusiam jaunuoliui įdavė dovaną - miniatiūrinę gintarinę bažnyčią. Pati gintarus "žvejoja" tik ant jūros kranto, visuomet, eidama pasivaikščioti, renka gintarėlius lyg rožinį tarp pirštų leistų. Parsinešusi kad ir negausų lobį, derina gintarą su melchioru, apipina aliuminio vielutėm, žiūrėk - randasi naujas papuošalas.

Ivona ŽIEMYTĖ