Po skaudžių praėjusios savaitės įvykių, kai namuose artimųjų mirtinai buvo sumuštas ketverių berniukas, dėmesio centre atsidūrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija - jos vadovui teks iš peties padirbėti, kad sistema, turinti apsaugoti vaikus nuo smurto, pagaliau pradėtų normaliai funkcionuoti. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas KUKURAITIS įsitikinęs, kad siekis padėti vienas kitam, bendruomeniškumo jausmas, noras dirbti kartu ir pasiekti rezultatų - tai, ko labiausiai trūksta mūsų visuomenei ir be ko mūsų gali tiesiog nebelikti.
- Penktadienį sušaukėte įvairių institucijų ir ministerijų vadovų pasitarimą dėl vaiko teisių apsaugos. Kas buvo nuspręsta?
- Nusprendėme iš esmės reformuoti sistemą, kuri padėtų išaiškinti ir preventyviai užkardyti smurto prieš vaikus atvejus. Laukti nebėra ko, reikalingi esminiai ir greiti pokyčiai vaiko teisių apsaugos srityje.
Problemų sukelia tai, kad vaiko teisių apsaugos specialistai apkrauti daugeliu funkcijų, o bendrų standartų, kurie būtų keliami jų darbui, iki šiol nėra. Visos žinybos - nuo savivaldybių iki teisėsaugos - pripažįsta, kad trūksta bendradarbiavimo tarp specialistų.
Kitas dalykas - būtina peržiūrėti Vaiko teisių apsaugos tarnybos funkcijas, jas išgryninti, nes jų yra labai per daug. Norisi vaiko teisių apsaugos skyriams suteikti nepriklausomą funkciją santykyje su savivalda - jas centralizuoti, kad vaiko teisių apsauga turėtų balsą vietos savivaldoje ir visuomenėje.
Vyriausybėje artimiausiu metu bus nustatytas algoritmas, kaip turi bendradarbiauti įvairios tarnybos siekiant apsaugoti vaikus - jame bus nubrėžtos aiškios ribos, kas už ką atsakingas ir kas ką turi daryti. Taip pat ketinama iš pagrindų peržiūrėti vaiko teisių apsaugos sistemą ir centralizuoti ją. Pirmieji pokyčiai turėtų būti padaryti per artimiausias kelias savaites.
- Sausį įsigaliojo dar 2015 m. vasarą priimtos Civilinio kodekso pataisos, pagal kurias iš šeimos paimti vaikai iki trejų metų į globos namus galės patekti tik išimtiniais atvejais. Tačiau paaiškėjo, kad šiems pakeitimams visiškai nepasiruošta?
- Taip, yra tokių krizinių momentų. Kūdikių jau negalima priimti į kūdikių namus, o tik nedidelė dalis savivaldybių tam yra rimtai pasiruošusios. Socialinius globėjus, kuriems mokama už tai, kad laikinai paima vaiką, turi tik 9 savivaldybės.
Kita problema - Civilinis kodeksas pakeistas prieš pusantrų metų, tačiau iki šiol nepriimtas socialinio globėjo veiklą reglamentuojantis įstatymas. Tad yra daug neaiškumų, trūksta teisinio reglamentavimo, kuris būtų vienodas visoje Lietuvoje, kad kiekviena savivaldybė ir galų gale kiekvienas vaiko teisių apsaugos skyrius galėtų ramiai jaustis patikėdamas vaiką socialiniam globėjui.
Per pusantrų metų ir savivaldybės galėjo pasiruošti... Bet stumdė vieni kitiems, ministerija buvo pateikusi dokumentus Seimui, bet jie tuos pačius pusantrų metų pragulėjo stalčiuje, kaip ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas...
- Pradėta vaikų globos namų pertvarka numato ir tai, kad iki 2020 m. šalyje turėtų būti uždarytos globos įstaigos, o vaikai turėtų būti apgyvendinti mažesnėse šeimynose arba globėjų šeimose. Savivaldybės pasiruošusios šį klausimą spręsti?
- Dalis savivaldybių jau daug ką daro - pertvarko vaikų globos namus, uždaro, įkuria bendruomeninius namus, pačios, nelaukdamos nurodymų iš viršaus, skatina socialinius globėjus ir jų paslaugomis naudojasi. Dažniausiai tai miestų savivaldybės.
Su regionais situacija kitokia. Dažniausiai ten nėra sukurta net vizijų, ką ir kaip daryti. Tad čia pagrindinis mūsų darbas - padėti savivaldybėms suformuoti viziją, numatant visus etapus iki visiško institucinės globos atsisakymo.
- Įvykus nelaimei socialinės rizikos šeimoje paprastai kaltinami socialiniai darbuotojai, kad nepamatė problemos, nesužiūrėjo. Ar tie kaltinimai, jūsų manymu, pagrįsti? Ar kaip nors keisis jų darbo reglamentavimas?
- Sakyčiau, socialinių darbuotojų vieta turėtų būtų pagrindinė organizuojant, koordinuojant paslaugas, pagalbą šeimoms. Ar taip yra dabar? Manau, daugeliu atvejų - ne.
Iki šiol didžiulė problema buvo ta, kad vienam socialiniam darbuotojui tekdavo per didelis skaičius šeimų. Nuo sausio 1 d. savivaldybėms jau skirta papildomai lėšų ir vienam darbuotojui turėtų tekti ne daugiau kaip 10 šeimų.
Dabar turime permąstyti funkcijas ir kompetencijas, kurios yra reikalingos darbui, ir kurti bendradarbių tinklą - tokį, kuris būtų tų socialinių darbuotojų pagalbininkas: socialiniai pedagogai mokyklose, vaiko teisių apsaugos specialistai, nevyriausybinės organizacijos, šeimų grupės, bendruomenių centrai ir kt. Kitaip sakant, visi tie, kurie gali šeimai padėti. Jeigu socialinis darbuotojas veiks vienas, jis visada bus pasmerktas nesėkmei.
Kur yra neformalus tinklas žmonių, kaimynų? Kur yra mokykla, pedagogai? Padidinę bendradarbiavimą, įdavę tam tikrus algoritmus, pagal kuriuos reikia vertinti situaciją, numatę, kaip kurią situaciją tinkamai ir adekvačiai spręsti, mes daug laimėtume. Vadinasi, tai privalomai turime padaryti.
O resursų socialiniam darbui tikrai reikia daug daugiau skirti. Savivaldybės turi sutaupytų socialinės paramos lėšų - gali jas skirti papildomam darbui su šeimomis, bendradarbiavimui skatinti, atlyginimams kelti. Ir kai kurios savivaldybės tą daro, o kai kur tai - „užmiršta teritorija“.
- Ar šiuo metu dirbančių socialinių darbuotojų kompetencija yra pakankama visoms toms problemoms spręsti?
- Kadangi socialinis darbuotojas yra pagrindinis asmuo, kuris turi koordinuoti visą pagalbos šeimoms tinklą, jų mokymai turi vykti nuolat. Reikalinga tam tikra atestavimo sistema, kuri turėtų užtikrinti, kad tą darbą dirba adekvatūs ir pasiruošę darbuotojai.
- Ar manote, kad mūsų visuomenei dar įmanoma sugrąžinti bendruomeniškumo jausmą?
- Negaliu mąstyti kitaip. Jei tai neįvyks, visi išsivažinėsime. Turi pasikeisti visų mūsų mąstymas. Turime išmokti rūpintis ne tik savimi, bet ir vienas kitu. Turime sąmoningai suvokti, kad pirmiausia mes galime vienas kitam padėti, o tik tada specialistai, įvairios finansuojamos paslaugos. Bendruomenė yra arčiausiai žmogaus, tad ji tas buferis, kuris gali apsaugoti savo narį nuo atskirties. Susitelkusi bendruomenė, pagalba vieno kitam, mokymas, ugdymas, paslaugos šeimoms - tai, ką turime suformuoti, kad į krizinę situaciją pakliuvęs žmogus būtų laiku pastebėtas ir turėtų į ką atsiremti.
Ar aš tikiu, kad tai įmanoma? Kartais nuoširdžiai tuo abejoju, bet suprantu, kad, norėdami išlikti, kito kelio mes neturime.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą