"Gyvenkite šimtą metų sveiki ir laimingi, kaip aš"

Taip klaipėdiečiams palinkėjo Juzefa Mauricienė, kuriai šiandien, birželio 16 dieną, sukanka šimtas metų. Kiekvieną sekmadienį bet kokiu oru močiutė žingsniuoja kelis kilometrus į bažnyčią, be lazdos ir vienplaukė: sako, su skara būtų panaši į seną bobą...

Ponia Juzefa ne tik niekada nesiskundė, kad ką nors skauda, dukros sakė, kad pas gydytoją net nėra užvestos jos kortelės. Artimieji žilagalvę švelniai vadina "auksine močiute", nes ji nėra niurzgėjusi, kuo nors skundusis ar papriekaištavusi, kad valgis neskanus, o tik gražius žodžius kalbėjusi.

Kai vyriausioji dukra, pas kurią gyvena, irgi vardu Juzefa, gydėsi širdelę ligoninėje, senolė tvarkė namus, virė valgį ir išvesdavo laukan šunelį. Pakirsta ji septintą ryto ir negulinėja - mezga vąšeliu, pavarto spaudą - sakė, kad "Vakarų ekspresą" skaito nuo pat pirmos jo pasirodymo dienos, - ir dar prieš porą metų mintinai žinojo visų ministrų pavardes. O jau iš visų politikų gražiausias jai - Algirdas Brazauskas.

Nenoriu būti sentimentali, tačiau pasikalbėjus su patriarche, akys nušvito, širdis atsigavo. Ji visą laiką skaniai juokėsi, pagiedojo keletą giesmių (šių lotynų kalba moka tiek pat, kiek lietuviškų), kirto tortą ir sumuštinius su ikrais. Moka ji ir šelmiškų meilės dainų.

Kur ir kokioje šeimoje gimėte? - paklausiau močiutės.

Juzefa ir Juozas Mauricai į Klaipėdą gyventi atsikėlė prieš 30 metų. Nuotraukoje - su anūkėle Alma.

Gimusi esu netoli Švėkšnos, Piaulokų kaime. Užaugome keturi broliukai ir sesė, taigi šešiese. Po dešimties metų persikėlėm į Tenenius, o kai dvidešimties metų ištekėjau, vėl sugrįžau į gimtinę. Tėveliai gyveno ūkiškai, tėvukas buvo dievobaimingas, didelis giedorius, ir mane mažą vedžiojosi giedoti į bažnyčią. Mamytė išmokė austi, verpti, megzti, siūti - tą ir dariau visą gyvenimą, visą šeimą rengiau. Kraitį dukroms sukroviau, aprėdžiau jas. Baigiau beveik keturis mokyklos skyrius. Labai mėgau skaityti laikraščius, bet laiko nebuvo, tai tik prieš užmiegant.

Išauginau septynis vaikus, vieną mažą numarinau. Anūkų turiu aštuonetą, du mirė jauni, dešimtį proanūkių ir du proproanūkius. Didelė dora šeima yra didelis turtas. Gerai gyvenu, ilsiuosi dabar, valgau viską, ką man duoda, tik po nedaug, mėgstu kavą, kiaušinuką, duoną su sviestu.

Daug vargo matėte?

Turėjom devynis hektarus žemės, vieno hektaro pritrūko, kad išvežtų į Sibirą. Sunkiausias metas buvo, kai bolševikai atėjo. Išėjom į kolūkį, linus rovėm. Betgi gyvenimu džiaugiuosi, sveikatą turiu puikią, senatvė dabar mane mūčina, neprigirdžiu, bet niekas neskauda. Gal kad visada sunkiai dirbau, vargai greit praėjo. Mane žmonės labai mylėjo, tris kartus buvo rajono deputate išrinkę rusų laikais, kad aš ir nenorėjau, baugūs laikai buvo, tris kadencijas išlaikiau. Na, ir septynis vaikus pagimdžiau namuose, tik pagranduką - ligoninėje. Dar kartą pas daktarus ėjau, kai susimušiau kaktą.

Koks turi būti žmogus, kad visi jį mylėtų?

Geras, sąžiningas, darbštus. Mylėti Dievą, žmones ir gyvulėlius. Aš visada globojau paukštelius. O kai visi tave myli, tai ir gyventi norisi dar šimtą metų. Nesinori nuo saviškių taip greit atsiskirti...

Ar gerą gyvenimo žmogų Dievas davė?

Jau per dvidešimt metų esu našlė. Manasis buvo Juozas. Kol susituokėme, gražiai draugavome ketverius metus. Prisimenu savo vestuves, baltą suknią, rūtų vainiką, kaip šokome, - juokiasi. - Vyras buvo griežtas, bet teisingas, didelis darbininkas. Su ta meile tai visaip buvo, ir vidutiniškai, vyras viską tvarkė, aš tik pritariau. Spaudė jis mane, šaukdavo: "Juk visi darbai lauke yra, o tu troboj!" Ir aš visur kartu su juo turėjau eiti. O juk ir namie gyvuliai laukė, darbai, aš svajodavau, kad tik žiema ilgiau truktų, kad daugiau galėčiau suverpti, išausti, pasiūti.

Ką veikiate ilgais vakarais?

Dar neseniai iš kaproninių siūlų pirštinaites numezgiau. Tik prieš porą metų pardaviau sodą, kuriame auginau galybę gėlių ir prie kapinių parduodavau. Susirišdavau puokšteles, nešdavausi kibire; man tai buvo atrakcija. Labiausiai myliu astras ir pinavijas.

Kas jus šiais laikais piktina, koks tas dabartinis jaunimas?

Aš nepažįstu blogų žmonių, man viskas gerai. Neatsimenu, kada verkiau, juk juoktis yra daugiau priežasčių. Kiek jaunimo pažįstu Naujojoje Apaštalų bažnyčioje, į kurią vaikštau, visi puikūs, garbingi žmonės. Visi yra "staini", pamaldos gražios, šiuolaikiškos. Ir kunigai diktai geri yra, ir šiandien ateis manęs pasveikinti...

Ko palinkėtumėt mums visiems?

Geros sveikatos, ištvermės, kad visi sulauktumėte šimto metų, ir visus šimtą nugyventumėte laimingai, kaip aš. Mylėkite vienas kitą, kaip pasakyta: "Mylėk savo artimą, kaip pats save." Taip ir turi būti.

Ivona ŽIEMYTĖ