Į Seimą ketinanti pretenduoti Juliaus Veselkos dukra Dalia: "Ir aš kaip tėtis pradėsiu nuo nulio"

TRUMPAI APIE SAVE. Esu Dalia Vinklerė - diplomuota teisininkė, dirbanti Finansų ministerijai pavaldžioje viešojoje įstaigoje. Kartu su vyru advokatu Pauliumi Vinkleriu auginu trylikametį sūnų. Stasio Žumbio nuotr.

- Kokią nuomonę apie darbą Parlamente susidarėte iš tėvo pasakojimų? Ar jūsų negąsdina politiniai vaidijimaisi, politikų žaidimai, viešumas?

- Žinoma, kad baisu. Žinau, kad politikoje mažai nuoširdumo, kad dauguma politikų už Lietuvą ir jos interesus net nekovoja. Pirmiausia žiūrima asmeninių, paskui - partinių interesų. Aš visa tai žinau - ir tikrai ne aš viena. Bet negalima visko suabsoliutinti. Visada atsiras vienas kitas geras žmogus, kuris gali ką nors padaryti. Kas, jei ne mes? Nežadu ir nesitikiu, kad Lietuva po penkerių metų bus klestinti. Bet jei ją labiau mylėsime ir būsime jai atsidavę, bent kas nors tikrai bus geriau.

- Jūsų tėtis buvo politikos senbuvis. Žmonės juo pasitikėjo ir į Seimą išrinko net penkis kartus. Kaip jam pavyko pelnyti tokį žmonių pasitikėjimą? Koks jis buvo kaip tėvas ir kaip politikas?

- Kai po tėčio mirties atėjau į jo kabinetą Seime surinkti daiktų - kad jūs matytumėte, kiek ten buvo dokumentų, strategijų, projektų... Kiek jis dirbo! Kai lankydavausi pas jį darbe, matydavau, kaip atsakingai jis nagrinėdavo kiekvieno žmogaus prašymą.

Dalis žmonių į mano tėvą žiūrėjo kaip į bulvarinių laidų herojų, keikūną, juokdarį, bet niekas nematė, kad jis yra ekonomikos mokslų daktaras. Jau nuo universiteto laikų buvo užsispyręs. Kai jo bendraamžiai su panomis duodavosi, jis nuo ryto iki vakaro - tol, kol užsidarys biblioteka - sėdėdavo prie knygų, skaitydavo. Ir vėliau, jau būdamas politiku, namuose nuolat tobulino žinias. Skaitydavo ekonomines, politines, istorines knygas. Mes, šeimos nariai, matėme, kad jis dirba iš visos širdies. Po tėvo mirties „Respublika“ labai taikliai parašė, kad užgeso tyliai už Lietuvą plakusi širdis („Tyli širdis, plakusi už Lietuvą“, 2012 m. lapkričio mėn. 29 d.). Jo širdis iš tiesų visuomet plakė už mūsų šalį. Nors, deja, atsirasdavo tokių, kurie tėtį vadindavo rusofilu. Nesuprantu, kaip šitaip galima? Juk tėčio tėtis, mūsų senelis, buvo tikrų tikriausias miškinis partizanas, kovojęs už Lietuvą. Tėtis nuo vaikystės mums kalbėdavo apie nepriklausomą Lietuvą. Mano brolis žygiuodavo į darželį išmokęs antitarybinių eilėraščių.

- Ar lengva buvo augti politiko šeimoje?

- Mes nebuvome tie, kurie lenda į spaudą. Niekas mūsų šeimos nežinojo. Kai mano tėtis tapo Seimo nariu, ekonomikos ministru, kaip tik tuo metu aš pradėjau studijuoti teisę. Galbūt kai kurie dėstytojai ar studentai į mane pažiūrėdavo įtartinai, bet aš į tai nekreipiau dėmesio. Su manimi bendraudavo paprastai, todėl jokio sunkumo aš nepajaučiau. Kai ištekėjau, sąmoningai pasikeičiau pavardę, kad niekas nelygintų, nesakytų, kad padeda pažintys. Aišku, sulaukdavau įvairių klausimų apie tėtį. Ne paslaptis, kad ne visiems jis patikdavo.

- Ar padėdavote tėčiui rinkimų kampanijose?

- Mano tėtis buvo užsispyręs vyrukas, kuris viską mėgdavo daryti savarankiškai. Žinoma, mes prisidėdavome, palaikydavome. Tiesa, per paskutinius rinkimus tiek daug pastangų jis jau nedėjo. Matyt, jautė, kad buvo pelnęs žmonių pasitikėjimą, kad rinkėjai žino jį. Tačiau prieš tris kadencijas tėtis viską pradėjo nuo nulio. Atsimenu, kaip su lankstinukais vaikščiojo pas žmones. Daugiausiai tai darė vienas, bet prisidėjo ir brolis. O aš tuomet buvau su mažu vaiku. Tėčio, kaip politiko, kelią aš visada sekiau.

- Esate sakiusi, kad tėvelis norėjo, jog sektumėte jo pėdomis. Kodėl?

- Visada domėjausi politika - nuo nepriklausomybės atkūrimo. Matyt, tėčio kraujas. Su ašaromis akyse buvau atgimime. Man buvo ir yra šventas Lietuvos vardas. Pasirinkau studijuoti teisę, tačiau dar studijuodama galvojau, kad reikės pasukti į politiką. Ironiška, nes žinome, kaip tėtis žiūrėdavo į moteris politikes ir karjeristes. Tačiau jis man sakydavo: „Tu turėsi mano darbus tęsti, nes turi mano charakterį“. Mes panašiai mąstydavome, aišku, ir pasiginčydavome.

Niekas nė nenujautėme, kad tėvelis taip staigiai numirs. Galvojome, kad dar spės anūkai užaugti - jauniausiam dabar tik šeši mėnesiai.

Ta žinia mums buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Iš pradžių sumaištis, o vėliau pažįstami ir nepažįstami žmonės, atėję į laidotuves, sakė, kad tikėjo juo. Tada man kilo mintis savarankiškai pamėginti jėgas Ukmergės rinkimų apygardoje. Pratęsti jo darbus, siekti teisingumo, pagalbos paprastam žmogui, ir sąžiningumo.

- Kokie, jūsų akimis, buvo svarbiausi tėvo darbai?

- Jis labai priešinosi Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, tačiau ji buvo uždaryta. Tėvas siekė, kad atpigtų dujos, kad šildymas būtų pigesnis. Jis turėjo konkrečių priemonių. Jis norėjo, kad Lietuvoje būtų mažiau korupcijos, arogancijos.

Aš pripažinsiu - šiandien tėtės energetinių užmojų negaliu įgyvendinti. Aš esu teisininkė. Žinau, kaip žmonės į viską žiūri: „Va, dar viena eina prie lovio. Tėvas išėjo, o dabar dukra eina“.

Aš žinau, kad man jokio lovio nereikia ir nuėjusi jokios asmeninės naudos aš neturėsiu. Mačiau, kad Seimo nario darbas yra sunkus, jei stengiesi. Žinau, kad tėtis mane palaikytų. Ir dabar aš tarsi jaučiu tą jo palaikymą. Mano artimieji, draugai ir bendradarbiai manimi tiki. Reikia tėvo kelią įprasminti.

- Jau spėjote suprasti, kad ne visas geras idėjas lengva įgyvendinti?

- Oi, tikrai pamačiau, kad nelengva. Man tėtis sakydavo: „Žmonės nori girdėti tik gražius žodžius, bet nenori girdėti tiesos. Kai ją sakai, jie švilpia, sako, kad tai provokacija“. Man irgi taip atrodo. Mums iš tiesų norisi girdėti tik gerus dalykus, pavyzdžiui, kad jau labai greitai minimali alga bus 2000 litų. Juk mes norime tikėti gerais dalykais. Tačiau realybė kiek sudėtingesnė. Nesame dideli, neturime daug išteklių. Čia žmonės viską turi labai sunkiu darbu ir išmintimi pasiekti. Tik tą daryti ne visi norime. O ir politikoje siekiama asmeninės naudos.

- Nusivylę žmonės išvažiuoja. Pačiai niekada nekilo noras emigruoti?

- Aš suprantu tuos žmones. Jei žmogus neturi ką valgyti - jis išvažiuoja. Tiesa, aš manau, kad turint stiprybės ir ryžto, ir Lietuvoje galima susikurti gerovę, pradėti verslą. Tik klausimas, ar visi esame tokie stiprūs, ar visi turime tiek ryžto. Ne visi, todėl kiti pasirenka lengvesnį kelią. Sunku jaunimui šiandien užsikabinti, bet visais laikais visi pradėdavo nuo nulio. Gal ir patriotiškumo nėra daug likę, bet kai žmogus neturi ką valgyt, kaip išlaikyti šeimą, ne apie tai galvoja.

Aš pati esu gyvenusi užsienyje. Su vyru studijavome Vokietijoje, Kylyje. Tėtis labai kritiškai į tai žiūrėjo. Vyras norėjo likti Vokietijoje. Dėjo visas pastangas, išnuomojo butą. Tačiau man trūkdavo namų. Žiūrėdavau į Baltijos jūroje plaukiojančius laivus ir širdis skaudėdavo. Atsitiko taip, kad iki sūnaus gimimo likus dviem savaitėms susidėjau daiktus ir grįžau į Lietuvą. Mano vyrui nieko kito neliko, kaip tik parbėgti. Aš pasakiau, kad mano vaikai gyvens Lietuvoje. Man svarbu, kad jie mokėtų lietuvių kalbą, žinotų savo šaknis. Dabar kartais trylikamečio sūnaus paklausiame, ar nenorėtų studijuoti Vokietijoje. Tačiau jis į senelį, matyt, genai. Sako: „Nereikia man jokių vokietijų ar anglijų, man Lietuvoje gerai“.