Dabartinis bendras jaunimo kultūros lygis, žiniasklaidos priemonių, ypač televizijos, interneto kanalais sklindanti popkultūros banga tampa nevaldomu reiškiniu, labiausiai veikiančiu vaikus ir jaunimą, kurie pamažu pripratinami prie to, ką regi ekrane.
Įvairių kultūros ir meno sričių atstovai naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje "Kokį jaunosios kartos kultūros supratimą ir poreikį ugdome?" vieną po kitos vardija šių laikų jaunimo kultūros ugdymo problemas, bet nesutaria, ar begalinė laisvė žlugdo žmogaus ir tautos moralę, ar atveria neribotų galimybių ir atsakingo pasirinkimo horizontus.
"Kai girdžiu išbėgančių iš Lietuvos klausimą: "O ką man Lietuva davė?", noriu paklausti: "O ką tau motina davė?". Nieko tau nedavė, gyvybę tiktai, galų gale - kalbą, o kitką jau tu turi duoti. Kitaip pasaulis neauga. (...) Jaunas žmogus, atsidūręs kitoje kultūroje, jau nebesiduos auklėjamas, bandys prisitaikyti, nes reikia išlikti. Bet mes kalbame apie tą motiną, kurią vienintelę turime, - kitos tėvynės nebus. Žmogaus kultūros šaknys yra tos pačios - šeima, kalba ir tradicijos. (...) Jeigu pasaulyje nebus vietos Lietuvai, man pasaulio nereikia", - vienareikšmiškai savo patriotiškumą apibrėžė filosofas Arvydas Juozaitis, visuomenės kultūros Lietuvoje ugdymui iškėlęs valios ir susitarimo svarbą.
Aktorius, bardas Kostas Smoriginas už savo kultūros supratimą, tradicijų pajautimo ugdymą pirmiausia dėkingas savo motinai ir šeimai. "Dabar valstybė įvarė tokius rinkos dėsnius: tėvai neturi laiko ne tik priminti vaikui, bet visą laiką susirūpinę, kaip išgyventi, - čia įvyksta pirmas lūžis. Paskui prasideda mokykla, kurioje pedagogas žiūri kuo daugiau turėti valandų, toliau - valstybė ir jos reformos, nuėjusios šuniui ant uodegos..." - vardija ugdymo grandis K. Smoriginas.
Dainininkas, aktorius Andrius Mamontovas įsitikinęs, jog tai, kad rinkos dėsniai kai kuriems žmonėms yra svarbesni negu moralės ar savęs realizavimo klausimai, yra švietimo ir kultūros stokos pasekmė. Jis teigė nematantis jokio skirtumo tarp savo jaunystės kartos ir savo vaikų kartos, nes esminės jaunimo problemos - meilė, nesusikalbėjimas su tėvais, maištingumas - išlieka visais laikais.
"Ir prieš tūkstantį metų jaunoji karta buvo tokia pati, kokia ir dabar. Pagrindinės jaunimo problemos visada yra tos pačios, tik yra kita kultūrinė aplinka, technologijų pasiekimai, mados, gyvenimo ritmas. Aišku, jaunimas dabar turi visiškai kitus informacijos šaltinius. Mūsų kartos žmonės geriau mokėjo rusų kalbą - buvo kiti informacijos šaltiniai, dabar anglų kalbą mokėdamas jaunimas prieina prie kitų šaltinių, ir ta informacija juos formuoja ir auklėja. Ir tai nėra nei geriau, nei blogiau - tiesiog taip yra", - kalbėjo A. Mamontovas, prieštaravęs filosofo A. Juozaičio būgštavimams, kad begalinė laisvė, beribiai informacijos horizontai kada nors gali pražudyti ne tik žmogų, tautą, bet ir pasaulį.
A. Mamontovas pastebi, kad lietuviai, deja, nesididžiuoja savo šalimi, o tai esą leistų daryti senoji baltų kultūra ir jos išmanymas, tačiau mokyklose labai pasigendama supažindinimo su pagrindiniais baltų mitais ir papročiais.
"Mūsų vaikai mokyklose nepakankamai supažindinami su tikrąja etnokultūra, su senovės mitais, padavimais, kuriuose yra viskas, ką žmogui reikia žinoti. Senojoje baltų kultūroje yra tai, kas leistų mums didžiuotis savo šalimi, kurioje mes gyvename. Dabar mes didžiąja dalimi nesididžiuojame Lietuva, mėgstame apie Lietuvą šnekėti blogai, nes lietuviai neturi priežasties, dėl ko jie turėtų didžiuotis. Bet ta priežastis yra ten, toli, ją reikia iš ten susigrąžinti", - kalbėjo A. Mamontovas.
Literatūros kritikas, leidėjas Valentinas Sventickas įvardija didelę žemo lygio populiariosios kultūros įtakos šiuolaikiniam jaunimui problemą.
"Tikra bėda yra ta popso kultūros banga - tai labai nemalonus ir man iš dalies nesuprantamas reiškinys. Jeigu pasidairytume, kokį lygmenį lietuvių kultūra dabar yra pasiekusi (kalbu apie literatūrą, teatrą, muziką, dailę), kai lietuviai gali bet kur pasaulyje gali rodytis, - negaliu surasti atsakymo į klausimą, kodėl jauni žmonės, kurie eina į scenas ir televizijas, dainuoja tokius prastus dalykus, kodėl ten vos keletas akordų, neįmanomo prastumo tekstai? Įsivaizduoju, kad daugelis iš jų nori visas "babkes" pasiimti - pats parašiau tekstą, muziką, pats padainavau... Eterio užteršimas šitais dalykais tikrai veikia jaunus žmones, kurie klausosi to, kas yra transliuojama, ir pamažu, matyt, galima priprasti prie galvojimo, kad čia ir yra tai, kas turi būti", - svarstė V. Sventickas.
Vis dėlto literatūros kritikas Lietuvoje mato ir viltingai nuteikiančių kūrybos reiškinių: "Rašytojų sąjungos leidykla, rengianti debiutinės knygos konkursus, kasmet sulaukia po keliolika jaunų autorių, net moksleivių, rankraščių, ir labai įdomių. Ir jiems tai rūpi - jie gali daryti bet ką, bet jiems rūpi tas rašymas, rašymas lietuviškai, rūpi išeiti su tais kūrybos bandymais į scenas. Ir tai yra vienas iš labiausiai džiuginančių reiškinių", - sakė V. Sventickas.
Jis akcentuoja lietuvių kalbos reikšmę masinės kultūros antplūdyje.
"Jei mums pavyktų išlaikyti lietuvių kalbą, palaikyti jos tikrą gyvybę, jos vartojimo pakankamus plotus, manau, viskas klostytųsi gerai. Mūsų atsakomybė ją išsaugoti ne tik mums, bet ir pasauliui. Kalboje, sakinyje, posme užkoduota viskas, ką mes turime žinoti, kaip jaustis lietuviu, tam tikru būdu susiformavusią tautą, kraštą", - teigė V. Sventickas, išreiškęs viltį, kad vertybių sumaišties, "laigymo po laukus" laikas anksčiau ar vėliau pasibaigs ir tai priklausys nuo kiekvieno iš mūsų valios ir sprendimų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą