Kam archeologui sparnai?

Aeroarcheologija - dar naujas reiškinys mūsų šalyje. Romas Jarockis, dirbantis Klaipėdos universiteto Baltijos jūros regiono istorijos ir archeologijos centre (jo sritis - viduramžių archeologija), aerofotografija domisi nuo 1996 metų.

"Kokia tu būtumei, o jūra, jeigu tave matytume nuo kranto?", - rašė jūreivis poetas. Ką užfiksavo mokslininko akis, kuo unikali gimtoji žemė, kurią archeologas regi iš paukščio skrydžio?

Dokumentai, "gimstantys iš oro"

"Dalyvaudamas konferencijoje, vykusioje Vokietijoje, įsitikinau, jog fotografuojant senovines archeologines vietas iš lėktuvo, gali atrast labai daug įdomių, dar nežinomų dalykų - jie glūdi ariamuose Lietuvos laukuose, giriose. Jie dar nėra įtraukti į saugomų vertybių sąrašus, ir būtent aerofotonuotraukos suteikia galimybę naujai pažvelgt į neatskleistus archeologijos objektus - gyvenvietes, sulygintus piliakalnius, kapinynus, pilkapius", - sako ponas Romas.

"Fotografuodami jau žinomas vietas, kaupiame kultūros paveldo išsaugojimo bei pritaikymo dokumentaciją, o vaizdas iš viršaus yra vizualiai daug įtaigesnis, informatyvesnis, negu brėžiniuose ar žemėje darytose nuotraukose. Prieš numatytus didelius darbus - kelio tiesimą ar statybas, mes galim pateikt prelimenarius duomenis, jog čia yra archeologijos paminklas ir verta tą vietą išsaugot, o jeigu ją liest, tai kokioje teritorijoje turi būt atliekami archeologiniai kasinėjimai. Aerofotonuotraukos iš tikrųjų labai svarbios kultūros paveldo edukacijai; ta prasme, visuomenei pristatyti, kas tai yra. Mes fiksuojame iš esmės viską, kas mūsų krašte per ilgus šimtmečius buvo žmogaus sukurta, pradedant akmens amžiaus, neolitinėmis gyvenvietėmis, įsikūrusiomis prieš 3 - 4 tūkstantmečius, baigiant buvusiais kolūkinių laikų fermų pastatais, kurie dabar jau baigia sugriūti. Mes bandome dokumentuoti visą kultūrinį kraštovaizdį: parkus, dvarus, miestelių, miestų centrus, komunikacinius inžinerinius įrenginius, kanalus, senus tiltus".

Drauge su kariškiais

"Europoje, Anglijoje aerofotografija labai paplitusi, mes tai darome gal ne tokiais maštabais, ne tokios apimties, tiesa, gauname nedidelę Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos, paramą, kuri mums suteikia galimybę kasmet praleist ore iki 15-os valandų. Pastaruoju metu Kultūros paveldo departamentas sudarė sutartį su Krašto apsaugos ministerija: kariškiai atlieka treniruočių skrydžius su sraigtasparniais, ir kartais mus įsileidžia pas save, ir mes jiems nurodom maršrutą. Taip vienu šūviu du zuikius nušaunam: naudodamiesi pinigais krašto apsaugai, atnašaujam kultūrai. Dažniausiai naudojamės mažąja aviacija - CESNA arba VILGA tipo lėktuvėliais, kariniais sraigtasparniais MI-8. Tai nėra nuotykių ieškojimas ar aklas skridimas; jeigu nori nufotografuot kažkokį objektą, reikia ir išmanyt metodiką. Esam buvę aeroarcheologijos kursuose užsienyje, esam supažindinti su moksline literatūra.

Paprastai skraidome neaukštai, iki pusės kilometro aukštyje, saulėtu oru. Jeigu nori nufotografuot javų laukus, žymes archeologinių objektų pamatyt, aišku, reikia skraidyt į vasaros pabaigą, kai jau javai nunokę, kai kuriuose vietose žali, spalvos ryškiai atskleidžia tas vietas. O tarkime, piliakalnius, kažkokius reljefinius objektus, griovius, senovinius įtvirtinimus, aišku, geriausia fotografuot tokią nuostabią dieną kaip ši: kai nedaug sniego, saulė šviečia, ilgas žiemos šešėlis - ir būtent tuomet tie objektai fantastiškai išryškėja, ir tik iš oro, iš tam tikro aukščio mes galime jį visą kompleksiškai pastebėt ir užfiksuot.

Aeroarcheologijos Kolumbas

"Kaifas ir nuostaba ištinka tada, kai priskrendi kokį piliakalnį ar kapinyną, ir tu žinai, kad iki tavęs to dar niekas nėra fotografavęs - jauties kaip Kristupas Kolumbas, Amerikos krantus išvydęs, - juokiasi Romas Jarockis. - Tos penkiolika mums priklausančių valandų ore kasmet, šiurkščiai pasakius, tai per valandą įmanu 5 - 6 vietas nufotografuot. Per metus - 50 - 60 vietų "įamžinam", o Lietuvoje vien piliakalnių yra veik 800.

Vakarų Lietuva - puikus regionas skraidantiems, visų pirma čia yra nemaža vietų, kur archeologijos paminklai suarti, sunykę, čia derlingos žemės, ypač buvusiam Klaipėdos krašte, kur melioracija vyko dar XIX amžiaus viduryje. Ne, tai ne dykuma, būtent čia įdomu, nes fotografija fiksuodami augmenijos vegetacijos skirtumus, mes aptinkame tuos užmirštus senovės žmonių reliktus. Vakarų Lietuva archeologo akimis labai turtingas regionas: čia ir galingos pilkapių kultūros, ko Rytų Lietuvoje nėra, čia ir bronzos, ankstyvojo geležies amžiaus pėdsakai, tokie didžiuliai piliakalniai kaip Eketė, Apuolė, Impiltis, Skomantai, pasižymintys kompleksiškumu, dideles teritorijas užima gyvenvietes. Na, žemaičiai, archeologų nustatyta, gyveno už Plungės, o iki jos ir Telšių priešistoriniame laikotarpyje plytėjo kuršių žemės, gyveno kuršių gentys. Vėliau, viduramžiais, žemaičiai jas kolonizavo.

Kasinėjimai aktyviai vyko galbūt prieš 10 - 20 metų, kai lauko archeologiją valstybė planingai finansavo (nesiilgim tų laikų), šiuolaikinė archeologijos samprata tokia, kad mes jau esame pakankamai prikasę lobių; radiniai, eksponuojami muziejuose, tėra vienas ar du procentų to, ką mes turim atradę. Vakarietiška kultūros paveldo pozicija yra kuo mažiau kasinėti, jeigu nėra reikalo, statybos darbų ar sunaikinimo grėsmės, niekas Lietuvoj tau sveiko piliakalnio ar kapinyno tau neduos kasinėt. Taip yra visoje Europoje, archeologija taupoma, tausojama ateities kartoms, kai galbūt bus atrastas kitokių metodų. Kasinėjimai yra archelogogų duona ir sviestas, bet iš esmės tai yra archeologijos paminklo sunaikinimas. Grįžtant prie aerofotonuotraukų, reikia pasakyti, jog tai yra šiuolaikinis ir perspektyvus, ne destruktyvius duomenų šifravimo metodas: galime matyti statinio struktūrą, jo poziciją kraštovaizdyje, kitus dalykus. Užtenka nedidelį plotelį iškast ir datuot. Gelbėjam nykstančius objektus, kasinėjam liekanas, kurios verkiant prašosi ištiriamos. Aš specializuojuosi gyvenviečių tyrimuose, žmonių gyventose vietose, kapų nemėgstu liest, nors ten prieš šimtmečius ar tūkstantmečius palaidoti žmonės", - sako mokslininkas, Universitete rašantis mokslinius darbus, o fotografiją laikantis pomėgiu.

- Ne monetas, pašto ženklus ar drugelius kolekcionuoju, bet gražius archeologinių objektų vaizdus. Tai mano asmeninė ambicija, bet maloniausia, jog visa ta informacija kaupiasi archyve prie Kultūros vertybių apsaugos departamento, medžiaga lieka ateities kartoms, specialistams, vadovėlių iliustracijoms. Ir jūsų laikraštyje žmonės galės kitaip pažvelgti į įspūdingas vietoves, kuriomis galbūt keliavo, kur uogavo. Prieš fotografuodamas architektūros vertybes ar pilkapyną, dvarus, vienuolynus, verti planus, pasiskaitai literatūros: kas ir kada toje vietoje gyveno, kas ten vyko - tada lėktuvu sukdamas ratą patiri, jog tik iš vienos vienintelės vietos, vienu kampu tas vaizdas yra toks, kuris atspindi kultūros vertybių magiją, ypatumus ir charakterį. Tai užfiksuot turi tik akimirką. Kasmet akis aštrėja, o praėjusią vasarą man kaip archeologui mieliausias vaizdas buvo, kai skrisdamas virš apylinkių staiga per dalį sekundės išvydau, jog dvejose vietose yra suarti pilkapiai, augmenija tai parodė. Vėliau jauti pasitenkinimą, analizuodamas fotografijas, regi plika akim nematomas archeologines vietas, paminklo struktūrą, detales, kurių neįžvelgei vaikščiodamas žeme. Dėmės pievoje 30 metrų už piliakalnio rodo, jog ten būta gynybinių griovių, pylimų. Ir tada gali interpretuot, pasakyti kažką nauja; tai ir yra nebe utopija, o atradimas", - sako archeologas Romas Jarockis.

Ivona ŽIEMYTĖ