Karas, pakeitęs Europą:

Įžvalgomis apie šį karą ir jo pasekmes su "Vakarų ekspreso" skaitytojais pasidalino istorikas Vytautas Jokubauskas.

Kitoks karas

2014 m. prasideda ištisa "epocha", kai Lietuva ir kitos Europos šalys, o ypač Vidurio Rytų, pasiners į šimtmečių minėjimus. Absoliuti dauguma jų įmanomi tik todėl, kad 1914 m. vasarą Europoje po ilgus dešimtmečius užsitęsusios taikos įsiliepsnojo karas, kuri laiką vadintas Didžiuoju, o ilgainiui jam prigijo Pirmojo pasaulinio karo pavadinimas.

Tai buvo kitoks karas. 

Kariai, žinoma, žuvo ir mirė nuo ligų, kaip anksčiau, civiliai kentė plėšimus ir nepriteklius, kaip ir XIX a. pradžioje ar ankstesniais šimtmečiais, tačiau tai buvo nebe valdovų ar karvedžių, bet nacijų karas, ne profesionalių, bet masinių, milijoninių armijų karas, tai buvo technologijų karas ir pagaliau tai buvo karas, kuris pakeitė Europą.

ŠIAULIAI Pirmojo pasaulinio karo metu irgi buvo virtę griuvėsių krūva. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Niekas netikėjo

Buvęs Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Durnovas 1914 m. vasarį carą įspėjo, kad didžioji karo našta nepakeliamai užguls Rusijos pečius, ir pranašavo ekonominį bei socialinį krachą ir net imperijos subliūškimą iki "Mažosios Rusijos".

Kitas amžininkas, tolimas nuo politikos, gyvenęs Vienoje, Stefanas Cveigas (Stefan Zweig) vėliau prisiminė, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą visuomenėje karu tarp Europos tautų nebetikėta taip pat, kaip raganomis ir vaiduokliais.

Anot S. Cveigo, jo tėvų karta buvo persunkta "tvirto tikėjimo, neklystamai jungiančio tolerancijos ir draugiškumo jėgas. 

Nuoširdžiai tikėjo, kad tautas ir konfesijas skiriančios ribos ir nuomonių skirtumai pamažu išnyks ir virs visuotiniu humaniškumu, ir šitaip taika ir saugumas, tas aukščiausias gėris, atiteks visai žmonijai".

Kunigas Pranciškus Žadeikis (1869-1933 m.) savo 1921 m. išleistoje knygoje samprotavo, kad nuo 1870 m. buvo visuotinio ginklavimosi ir pasirengimo karui laikotarpis, tačiau "dauguma žmonių tuomet to pavojaus nematė, juk buvo raminama: "Si vis pacem, para bellum" ("Nori taikos - ruoškis karui").

Visgi prasidėjus karui entuziazmo apimtos minios rengė manifestacijas ir džiaugsmingai išlydėjo savo pulkus į karą, kuris turėjo baigtis iki Kalėdų, tačiau užsitęsė daugiau nei ketverius metus - iki 1918 m. lapkričio 11 d., kai kapituliavo Vokietija.

Šitas karas, žlugus Austrijos-Vengrijos imperijai, pakrikus Rusijos imperijai bei nusilpus ir pralaimėjus karą Vokietijai, sukūrė galios Vidurio Rytų Europoje vaakumą ir tai buvo istorinis šansas lietuviams bei kitoms regiono tautoms sukurti modernias nacionalines valstybes.

ABIEJOSE PUSĖSE. Lietuvių kilmės vyrai karo pradžioje atsidūrė dviejų tarpusavyje kariavusių imperijų kariuomenėse. Lietuviai iš Prūsijos Lietuvos buvo mobilizuoti į Vokietijos pajėgas, o Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijose mobilizacija vyko į Rusijos karinius dalinius. Nuotraukoje - Rusijos kariai Rytų Prūsijos fronte. SCANPIX nuotr.

Amžininkų liudijimai

Po karo eilė amžininkų paliko prisiminimus ar dienoraščius apie išgyvenimus ir patirtis Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metu.

Teisės profesorius, pirmasis Lietuvos teisingumo ministras Petras Leonas (1864-1938) prisiminė: "1914 m. rugpjūčio 1 d. paskelbta mobilizacija. 

Šitoji baisi žinia užtiko mane Kačerginėje <...> kur gyveno mano šeimyna vasarnamyje... Subruzdo žmonės grįžti namo iš vasarnamių.

 Pasisamdžiau ir aš sekančiai dienai du vežimu ilgomis drobynomis daiktams vežti. 

Anksti rytą sukrovėme daiktus į vežimus ir išleidome vežikus Kaunan, o patys vykom garlaivin. Į pirmą garlaivį, kuris atplaukė nuo Jurbarko, netilpome... Į antrą garlaivį, kuris atplaukė keliomis valandomis vėliau, patekome ir mes.

 Parplaukę Kaunan, pamatėme, kad ir iš Kauno žmonės kraustosi.

Rusijos gyventojus, o ypač mane, karas netikėtai užklupo. Buvo kalbama, kad gali kilti karas, bet buvo aišku, kad tas karas turės būti labai didelis, beveik pasaulinis.

 Tai ir tikėtasi, kad to baisumo akivaizdoje niekas nesiims pradėti karo. 

Rusijos spauda ir valdžia laikė žmones šitame klaidingame nusistatyme. 

Mano švogeris, kuris, pardavė savo ūkį ir apsigyvenęs Aleksote, nerimavo, neturėdamas darbo, 1914 m. vasaros pradžioje varė tropus į Tilžę. 

Sugrįžęs pasakojo man, kad Tilžėje žmonės laukia karo su Rusija, visi labai pajuokia Rusiją ir jos carą, niekina ir tikisi, kad prasidėjus karui Vokietija greit sumušianti Rusiją.

Pinigai, kurių šiek tiek susitaupęs turėjau, gulėjo taupomoje kasoje vaikų vardu įdėti. Prie savęs pinigų beveik neturėjau. 

Kaunan iš Kačerginės sugrįžęs sužinojau, kad taupomoji kasa nuo ryto žmonių yra apgulta ir kad ji tik nedideles sumas išduoda. 

Negalima buvo man visą dieną gaišti žmonių eilėje, kad gaučiau kelias dešimtis rublių. 

Tuojau ir susiorientavau, kad aš negaliu kraustytis į rytus, į Vilnių ar kur kitur, su didele šeimyna, neturėdamas pinigų."

P. Leonui dėl kairiųjų pažiūrų valdžia įsakė iš Kauno išvykti, pagaliau "praėjo kelios dienos, o vokiečių kariuomenės negirdėti. Pamatėme traukiant rusų kariuomenę iš Kauno į vakarus..."

Jonas Žadeikis, mobilizuotas į 111-ąjį Dono pėstininkų pulką, rašė: "Sunkoka buvo atsisveikinti nuo namiškių, nuo pažįstamų <...> bet tą darbą atlikus, pasidarė man lengva. <...> Traukiau tat į karą. Mano širdis valandomis kaito, valandomis šalo. 

Retkarčiais užeidavo ir pasidrąsinimo mintis: "Štai tu - didvyris, už tėvynę mirsi!" 

Bet reikėjo pergalėti ir kitokias mintis, kurios traukte traukė atgal: "Už ką tu nujau eini kariauti? Gal manai už Lietuvą? Tai ne <...>. Pasiekus Baisogalą, išvydau daug vyrų.

Širdis nutirpo, supratau, jog ne juokai. Ilgai čia netrukome, nes tą dieną turėjome pasiekti Šiaulius."

Greitai J. Žadeikis su savo pulku išvyko į frontą: "Rugpjūčio 4 d. gavome visą amuniciją ir ant rytojaus iškilmingai išėjome iš Kauno. 

Tasai išėjimas pervėrė man širdį, aš jį atminsiu lyg mirties: pernai tuo pačiu laiku džiaugiaus, žiūrėdamas į "Saulės" namus, - buvo viltis, kad šiemet mokinsiuos juose, bet štai šiandien ant gatvės prieš tuos pačius namus stoviu kareivių eilėse ir darau priesaiką, jog už carą ir jo tėvynę liesiu savo kraują lig paskutinio lašelio! <...>

Rugpjūčio 17 d., apie 3 val. po pietų, perėjome Prūsų rubežių. Toli tebesant, buvo žingeidu pamatyti, kas tas per rubežius. 

Dabar pasirodė, jog tai niekas kitas kaip paprastas griovys <...>". Po poros dienų "bestovint mums vienoje vietoje, matos, vokiečiai, mus pastebėjo ir paleido į mus iš didžiosios armatos, bet šovinys perlėkė per mūsų galvas ir nukrito <...>. Mūšis ėjo vis smarkyn. 

Pradėjo grįžti iš ten sužeistieji, parlėkė sužeisti arkliai be raitelių, o jų tas pašėlęs lėkimas, balnas nusmukęs į papilvę, bet bėga iš paskutiniosios. Sunku aprašyti, kaip čia buvo sunku laukti".

Galiausiai dalinys pakilo į mūšį savųjų paremti, tačiau ataka baigėsi tragiškai, dalyvio teigimu "kadgi nepaleis vokiečiai iš kulkosvaidžių ir šautuvų į mus pyškinti - kaip žolė krinta nuo dalgio, taip krito kareivių eilės".

NESUSTABDĖ. Likus kelioms savaitėms iki karo pradžios susitikę pusbroliai Vokietijos imperatorius Vilhelmas II (dešinėje) ir Rusijos caras Nikolajus II nesurado galimybės išvengti didžiausių iki tol žmonijos istorijoje skerdynių.

Tuokart mūšių Rytų Prūsijoje metu, rugpjūčio 19-20 d., 111-asis Dono pėstininkų pulkas neteko apie dviejų trečdalių savo karių (34 karininkų ir 2 150 kareivių, dauguma - mobilizuotų Lietuvoje).

 Tai buvo vienas iš pulkų, dalyvavusių 1914 m. mūšiuose Rytų Prūsijoje, kai Vokietijos pajėgos sutriuškino 1-ąją ir 2-ąją Rusijos armijas. J. Žadeikis buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, o po kelių dienų išlaisvintas ir išgabentas į Maskvą gydyti.

1915 m. karo veiksmai pasiekė Žemaitiją, Varnių klebonas Antanas Juozapavičius (1872-1940 m.) jau po karo rašė: "Trečiadienį, [1915 m.] balandžio 8 d. (senuoju stilium), varniškiai pirmą sykį išvydo vokiečių lėktuvą, kuris padaręs porą ratų apie kareivines, numetė tris bombas, kurios visos krito į Varnelės upelį, žalos nebent žuvims padarydamos. 

Tiesa, dar vieno žydelio, netoli vyrų pirties, langus ištratino. <...> Patrankos dundėjo vis dažniau ir rimčiau. Jau matėme ir dūmus. 

Degė Tauragė, o vėliau ir Kvėdarna. 

Žmonių bėgimas buvo paniškas. 

Nuo pat vokiečių sienos keliai buvo perpildyti žmonių, vežimų, gyvulių, valdininkų ir, kiek juokinga, kunigų. Jei galima sau įsivaizduoti didįjį tvaną, tai manau, kad per Varnius žmonių tvanas, ypač balandžio 15 d., pasikartojo."

Kurioziškai skamba ir klebono poelgis su pinigais: "Atnešiau [į vietinę kredito draugiją] visą savo kapitalą - 800 aukso rublių ir iškeičiau į "bumaškas".

 Auksas dingo žmonių kišenėse, o pas mane "geležinėj spintoj" 800 popierinių laukia geresnių laikų." Žinoma, popieriai pinigai nuvertėjo, nors auksinės monetos buvo išmokėtos gyventojams.

Paskutinio Lietuvos tarpukariu žemės ūkio ministro Juozo Audėno (1898-1982) teigimu, tiek Rusijos, tiek Vokietijos kariuomenių išlaikymo našta gulė ant civilių gyventojų pečių, tačiau amžininkus stebino pirmasis susidūrimas su Vokietijos kariais - į tėvo ūkį atjojus vokiečių raitelių būriui "pirmas įspūdis buvo gana geras. Labiausiai nustebino, kai ne vienas iš jų, kiek pailsėjęs, pradėjo skaityti laikraščius. 

Tuo tarpu ruso net per tris mėnesius nemačiau skaitant jokio laikraščio. Apie pusvalandį pastoviniavę, raiteliai pajudėjo pirmyn. 

Paskui juos kelias valandas žygiavo pėstininkai, dviratininkai, artilerija, gurguolės, prožektoriai.

 Toks turtingas žygis mums visiems darė nepaprastai didelės galybės įspūdį".

1915-IEJI. Austrijos-Vengrijos imperijos kariai Rytų fronte, prie masinės kapavietės.

Lietuva nukentėjo skaudžiai

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos teritorija stipriai nukentėjo - ne vienas miestas patyrė milžiniško masto sugriovimus. Kalvarija, Kybartai, Šakiai, Tauragė ar Šiauliai buvo virtę griuvėsių krūvomis, Klaipėda (Mėmelis) tik atsitiktinumo dėka išvengė Rusijos karinio laivyno visa griaunančio apšaudymo iš jūros.

Tuoj po karo Lietuvai padaryti nuostoliai (teritorijoje be Vilniaus krašto) buvo įvertinti milžiniška 3,733 mlrd. Lt suma. Palyginimui galima konstatuoti, kad 1924-1939 m. Lietuvos Respublikos biudžeto išlaidos siekė 4,539 mlrd. Lt.

Remiantis aukso ir lito paritetu (1 Lt buvo lygus 0,150462 g aukso) labai preliminariai galima suskaičiuoti, kad Pirmojo pasaulinio karo nuostoliai tarpukario Lietuvos teritorijoje vertinti 561,67 t aukso, o pagal dabar esamą aukso kainą biržose toks šio brangaus metalo kiekis kainuoja apie 61,22 mlrd. dabartinių litų.

Lietuvių kilmės vyrai karo pradžioje atsidūrė dviejų tarpusavyje kariavusių imperijų kariuomenėse. Lietuviai iš Prūsijos Lietuvos buvo mobilizuoti į Vokietijos pajėgas, o Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijose mobilizacija vyko į Rusijos karinius dalinius. Įvairiais skaičiavimais, Pirmojo pasaulinio karo metu į kariuomenę buvo mobilizuota nuo 60-70 tūkst. iki kelių šimtų tūkstančių Lietuvos vyrų.

1914 m. Rusijos armijai įsiveržus į Rytų Prūsiją, plėšimus, terorą ir deportacijas kentė Prūsijos Lietuvos gyventojai. Klaipėda kelioms dienoms taip pat buvo užimta Rusijos dalinių.

1915 m. po sėkmingo Vokietijos pajėgų puolimo beveik visa Lietuvos teritorija atsidūrė vokiečių rankose, todėl iš Rusijos lietuviškų gubernijų į imperijos gilumą pasitraukė apie 200-250 tūkst. lietuvių, o kartu su rusais ir žydais pabėgėlių skaičius siekė apie 550 tūkst. žmonių.

1914 m. maždaug dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno apie 3,35 mln. gyventojų, o po dešimtmečio - 1923 m. - panašiame plote - apie 2,553 mln. Taigi dėl karo ir jo metu sumažėjusio gimstamumo, ligų, dalies pabėgėlių negrįžimo atgal ir t. t. gyventojų skaičius sumažėjo beveik milijonu - t. y. apie 30 proc.

Informacija

Kaip viskas prasidėjo?

Formalia karo tarp didžiųjų Europos valstybių priežastimi tapo nežymus konfliktas Balkanuose, kai 1914 m. birželio 28 d. jaunas serbų kilmės, iš Bosnijos-Hercegovinos kilęs teroristas Gavrila Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją.

Anot Henrio Kisindžerio (Henry Kissinger), kelią diplomatiniam krizės sprendimui užkirto Rusijos ir ypač Vokietijos kariuomenių generalinių štabų parengti mobilizaciniai ir operacijų planai. 

Politikai sunkiai suprato, o generolai ir nesivargino jiems aiškinti planavimo subtilybių.

 Nuostata, jog jau mobilizacijos faktas prilygo karui, užkirto kelią lėtam diplomatiniam procesui. 

Vokietijos kariuomenė sprendė karo dviem frontais problemą. Remiantis Alfredo fon Šliefeno (Alfred von Schlieffen) planu, Vokietijos kariuomenė tikėjosi, kad Rusijos pajėgų mobilizacija užtruks 6 savaites ir per tą laiką vokiečiai planavo sutriuškinti Prancūziją Vakaruose, o tada permesti pajėgas į Rytus prieš Rusiją. 

Bet koks vėlavimas mobilizuoti pajėgas ir pradėti karo veiksmus būtų reiškęs parengto plano išlaikyti iniciatyvą savo rankose ir sumušti Prancūzijos bei Rusijos pajėgas pavieniui sutelkus pagrindines Vokietijos kariuomenės pajėgas, sužlugdymą.

O alternatyvių planų Vokietijos kariuomenė iš esmės neturėjo.

Austrijos imperija, siekdama nubausti Serbiją, tik liepos pabaigoje įteikė ultimatumą, kurį, austrų nuostabai, liepos 25 d. serbai priėmė, išskyrus vieną punktą. 

Nepaisant to, Austrija-Vengrija, besąlygiškai remiama Vokietijos, liepos 28 d. paskelbė karą Serbijai. 

Svyruodamas Rusijos imperatorius Nikolajus II rėmė sąjunginę Serbiją ir įsakė pradėti dalinę mobilizaciją prieš Austriją bei nustebo sužinojęs, kad Rusijos generalinis štabas teturėjo parengęs bendrą mobilizacijos planą prieš Vokietiją ir Austrją-Vengriją. 

Vokietijos generaliniam štabui tai iš esmės reiškė karo pradžią, todėl liepos 29 d. Vokietija pareikalavo, kad Rusija sustabdytų mobilizaciją, bet liepos 30 d. Nikolajus II įsakė ne sustabdyti mobilizaciją, o pradėti visuotinę mobilizaciją. 

Liepos 31 d. Vokietija dar kartą pareikalavo, kad Rusija sustabdytų mobilizaciją, bet pastaroji tai ignoravo, tad rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai. Taigi toliau viską lėmė Vokietijos mobilizacijos grafikas ir operacijų planai. 

Prancūzijai miglotai atsakius į Vokietijos paklausimus dėl jos pozicijos, rugpjūčio 3 d. Vokietija karą paskelbė ir Prancūzijai, o kitą dieną įsiveržė į Belgiją. 

Didžioji Britanija, Vokietijos karinės vadovybės nuostabai, gindama Belgiją, paskelbė karą Vokietijai.

Taip dvi Europos valstybių koalicijos, Antantė ir Trilypė sąjunga, visą žemyną bei pasaulį įtraukė į Didįjį karą.

Pirmą kartą šis straipsnis publikuotas 2014.08.01