"Kiekviena gyvybė - neįkainojama"

"Kiekviena gyvybė - neįkainojama"

Gerumo diena



Nors klaipėdietės veterinarijos gydytojos Nijolės Jurevičienės kolegos ir kalba, kad jos gailestingumas yra peraugęs protingą profesionalo požiūrį, moteris prie savo klinikos įkūrė prieglaudą nukentėjusiems gamtoje laukiniams ar žmonių nuskriaustiems gyvūnams ir daro viską, kad šie išgyventų.





"Te numiršta kiekviena gyva būtybė sava mirtimi. Aš galvoju, kad reikia priimti tiek gyvūnų, kad jiems nebūtų ankšta ir jie galėtų gyventi darnoje", - sako ši mūsų "mažųjų brolių" samarietė.



Turbūt vadovaujatės vieno filosofo ir filantropo mintimi, jog kiekvienas žmogus, bet kokią gyvastį linkęs vertinti kaip žemesnę, atsiduria arti pavojingos idėjos apie bevertį žmogų"?



Gyvybė apskritai yra neįkainojamas dalykas, tik mes sukuriame įvairius "įkainius". Humaniškumui nėra ribų, aš nesusiduriu su dilema, ar gydyti kenčiantį gyvūną, ar palikt likimo valiai. Kiekviena būtybė, turinti nervų sistemą, jaučia skausmą, net sliekas riečiasi, kai mauni ant kabliuko.


Vieni žmonės perlenkia lazdą, sudievindami gyvūną, kiti laiko jį "žemesniu". Sakyčiau, kaip vienas žmogus yra vidutinio imlumo, kitas - genialus, taip ir tarp gyvūnų yra ta pati intelekto hierarchija. Gyvūnai turi telepatinių sugebėjimų, jie skenuoja šeimininko nuotaikas, jaučia jį per atstumą. Tik kalbėti negali. Tačiau ilgą laiką gyvenantis su augintiniu žmogus ima suprasti jį iš mimikos, garsų, tarsi jiedu atranda savą "kalbą".


Štai biologas sako: "Mes nesugebam pasaulio matyti kaip bitės ir laumžirgiai, giluminės okeanų žuvys, nesugebam jausti kitokio spektro. Regis, "tikrą pasaulį" galėtum pamatyti, tik turėdamas visų planetoje egzistuojančių gyvybės formų jusles ir sukaupus beribę jų patirtį.



Jūsų prieglaudoje gyvena...



Nukentėję nuo gamtos stichijos ir nuskriausti žmonių. Vieną rytą atėjusi klinikon pamaniau, kad kas pajuokavo, ir pakišo man žąsį. Vėliau paskambinusi moteris papasakojo, kad viename miesto tvenkinių gulbių šeimyna atstūmė vieną iš devyneto gulbiukų: mušė jį, vijo iš lizdo. Iš "bjauriojo ančiuko" išaugo graži gulbė. Su vyru Daliumi atkutusią ją nuvežėme į karjerą, tikėjomės, kad "susigiedos" su saviškiais. Deja, gulbė vijosi automobilį pusantro kilometro, kol nagiukai pasruvo krauju. Supratome, kad be mūsų neišgyvens.


Prieš mėnesį "Nuaras" atvežė kitą nusilpusią gulbę, kuriai aplink snapą buvo apsivijęs valas ir jau įaugęs. Išėmiau ir prarytą kabliuką. Įdomu, kad pirmoji gulbė tuoj pat ėmėsi ją globoti kaip savo vaiką: pririjusi vandens, atrijo su lesalu, kad ši savo nutirpusiu liežuviuku galėtų nuryti nekramčiusi. Na, ir pagaliau viena gulbė padėjo keturis kiaušinius, kuriuos surijo mūsų bedantė laukinė žiurkė.



Žiurkė?!



Kai žmonės klausia, gal turiu žiurkių nuodų, sakau: "Aš jas gydau, ne nuodiju", - juokiasi gydytoja. - Tačiau kai "mūsų" žiurkė susiporavo, ir atsivedė supergausią vadą, susiėmiau už galvos: ką darysiu, kai susirinks į mano kliniką žiemoti? Gamta viską sutvarkė. Mano priglaustas luošas gandriukas žiurkiukus išgaudė. Nors jam buvo siūlyta varlių, tą laiką, kai varlės neršia, gandriukas jas "atsisakė" ryti! Matot, kokie "šventi" gamtos įstatymai.



Kai kurie gyventojai Jūsų klinikos tikrai "nereprezentuoja"...



O, taip. Viena klientė man padovanojo šilkinių vištų porelę, o tuomet iš "Nuaro" pasiėmiau seną rudą vištą, konfiskuotą iš garsiosios Žanos balkono, kuriame ji laikė dar ir tuntą šunų. Ir aristokratas gaidelis pamilo nusenusią valkatą, susuktą podagros, ir ėmė ji dėt kiaušinius - iki pat šalnų. Nepatikėsite, atstumtoji šilkinė vištytė... nusiskandino kibire. Beje, rudoji Žanos višta nusibaigė natūralia mirtimi, o gaidžiukas šildė ją iki paskutinio atodūsio.


Na, o jei kalbėsim apie priglaustus katinus, tai Tomui jau dvylika metų, Markizas - kiek jaunesnis, o Rožytė - ketverių. Jie sutaria, vieni kitiems ausytes išlaižo. Vieną katiną paėmiau paliegusį, antrą radau mechanikų dirbtuvėse - į jį, kaip į skudurėlį, vyrai valydavosi tepaluotas rankas, o trečią, baltą, bet buvusį purvinų grindų spalvos, paėmiau vietoje atlygio už išgydytą giminaičių arklį.



Kartais gelbėjimo misija baigiasi liūdnai?



Prieš keletą metų jūra į krantą išmetė ruoniuką sužeista nugaryte. Jūrų muziejus negalėjo gyvūno priimt, nes baiminosi infekcijos. Suvyniojusi, nes turėjo jėgos ir dantis kaip rykliuko, kas dvi valandas maitinau jį zondu - malta žuvies file į skrandį. Atrodžiau kaip "zombis", tiek nusikamavau. Pavyko sukelt rijimo refleksą, ruoniukas priaugo svorio, sekiojo mane, riaumodamas: "Mama, mama..." Gailestingi rėmėjai jau siūlėsi man kieme iškast didelį baseiną ruoniukui, bet po trijų savaičių jis nugaišo; pasirodo, tiek truko viruso inkubacinis periodas, kuriuo vis dėl to buvo užsikrėtęs.



Darote, kas gydytojui nepriklauso - aibei gyvūnų suieškojote naujus šeimininkus.



Būdavo, atveža žmogus palaikyt viešbutyje šunelį, ir neatsiima jo pusantrų metų. Skambiname neegzistuojančiu telefono numeriu. Bet dar baisiau, kai randu gyvulėlius tiesiog pririštus prie durų rankenos. Štai po sunkios nakties išgirdusi inkštimą ir skrebėjimą, matau prie durų šunelį su rašteliu ant kaklo: "Aš - Brisius, mane šeimininkai skriaudžia, ieškau naujų". Šalia mūsų klinikos - policijos mokykla, "geriečiai" pareigūnai greit surado Brisiui naujus namus. Ir ką? Antrą valandą nakties daužo klinikos duris. Dvi tvaiką skleidžiančios žmogystos sutinusiais veidais: "Kur padėjot mūsų šunį? Mes jus padegsim!"



Koda Jums būna sunkiausia?



Kai supranti, kad gydytojas nėra dievas. Paralyžiuotos moters vaikai maldauja išgelbėti jos šuneliui gyvastį, nes kartais žmogus dėl gyvūno išgyvena labiau nei dėl savęs. O tu matai, kad šuo serga onkologine liga. Arba šunelio akyse matai visišką nusivylimą ir desperaciją, jis tiesiog nusprendė - nebenori gyventi, ir visos pastangos perniek. O kitąkart ligočiausias šuo nejuda, statai jam lašinę ir klausi: "Ar tu dar gyvas?", ir jis suvizgina uodegą. Kai slaugai gyvūną paras ir savaites, bendrauji tik su juo, klientas lieka tarsi už borto... Tačiau kai pavyksta išgydyti - nuovargio kaip nebūta...


Bet man sunkiausias gyvenimo etapas buvo vadinamoji "ekonominė gyvulininkystė". Pirmieji mano pacientai buvo kiaulės ir karvės: išgydai - ir paskerdžia. Sizifo darbas. Atseit, ką myliu, tą suvalgau. Dar beprasmybės pojūtis buvo prislėgęs, kai gydžiau sportinius žirgus. Iškovoja raitelis čempiono titulą, skina laurus, o sporto suluošintas žirgas paliekamas merdėti. Atiduodamas vaikams mokytis jodinėti, ir nei prižiūrimas, nei valomas. Su tauriu, išmintingu draugu pasielgiama kaip su skuduru.



Neskaičiuojate, kiek išgelbėjote gyvybių: sparnuotų, žvynuotų, plaukuotų... Operavote smauglį, cirko artistą, ir jis jums neįkando.



Tai mano pagrindinis tikslas - išgelbėti gyvūną ir kartu sugrąžinti džiaugsmą jo žmogui. Gal ir paradoksalu, bet žmogus dvasiškai atgimsta, susigrąžinęs draugą. Kartais pagalvoju: kažin kaip sekasi tam operacijų, injekcijų iškankintam bokseriui, kuris iš paskutiniųjų jėgų stengėsi išgyventi, prie kurio praleista tiek bemiegių naktų? Ir šeimininkas jį atsiveža, tiesiog pasirodyti, kad jiems viskas gerai. Taigi tarsi mintimis prisišaukei...


Ivona ŽIEMYTĖ

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder