Apie ydas valstybės tarnyboje valdininkai paprastai viešai kalbėti vengia. Kodėl? Buvusios Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) darbuotojos Snieguolės Andruškaitės -Mikaliūnienės atsivėrimas patvirtina tai, apie ką visuomenė seniai kalba - egzistuojanti valstybės tarnybos tvarka naudinga tik patiems valdininkams, kurie suinteresuoti žūtbūt ją išsaugoti.
Kaip pasodinti saviškį
2011 m. spalio 27 d. ŽŪM kanclerės potvarkiu S.Andruškaitė-Mikaliūnienė buvo atleista iš Pasirengimo pirmininkauti ir tarptautinio bendradarbiavimo departamento Tarptautinių reikalų ir eksporto skatinimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų. Oficiali atleidimo versija - „etatų mažinimas“, nors realiai jokio etatų mažinimo nebuvo ir minėta specialistė buvo atleista vienintelė iš visos ministerijos, o jos vietą po trumpos „reorganizacijos“ tuojau pat užėmė kitas valdininkas.
S.Andruškaitė-Mikaliūnienė paaiškino valdiško darbo sistemą iš vidaus: „Privačiame sektoriuje yra darbo baras, kurį reikia nudirbti, o valstybės tarnyboje yra žmogus, kuriam reikia sukurti darbo barą, tuomet ir surašomi konkursų sąlygose specialieji reikalavimai, pritaikyti jau už durų stovinčiam, o neretai ir jau toje kėdėje sėdinčiam „savam“, „sistemos žmogui“. Ne taip dar blogai, jei kėdė tuščia, t.y. jei etatas laisvas, o jei užimtas, vadinasi „keičiama ministerijos (čia kalbu ne tik apie ŽŪM) struktūra“. Truputį kitaip pavadinami departamentai, skyriai. Kartais panaikinami departamentai, kartais įkuriami nauji...“
Painūs priedų laiptai
Viena svarbiausių visų valdiškų įstaigų veiklų, galbūt net prioritetas, yra „ES lėšų įsisavinimas“. Kaip šis „prioritetas“ veikia ŽŪM sistemoje?
Pasak pašnekovės, už ES projektų administravimą neaišku pagal kokius kriterijus atrinktiems ministerijos darbuotojams (pagal 2011 m. gruodžio mėn. kanclerės potvarkį ŽŪM jų yra 18) mokami nuo 70 iki 90 procentų priedai prie atlyginimo.
„Ministerijos klerkai aiškina, kad tai yra ne tas pats, koks būtų priedas skaičiuojant nuo jų atlyginimo, bet jų skaičiavimus palikime jiems, - sako S.Andruškaitė-Mikaliūnienė. - Įdomiausia ir iš tikrųjų - liūdniausia yra tai, kad jie tai labai ramiai traktuoja, kad tai yra europinės lėšos, o ne iš Lietuvos biudžeto. Išeitų - kaip ir niekieno lėšos, kurias jie už geranorišką „skubių darbų vykdymą“ tik priglaudžia...“
Visose valdiškose įstaigose įprastas reiškinys yra neva „gerai dirbančių darbuotojų skatinimas“, t.y. visokių priedų mokėjimas už darbą, kurį tie darbuotojai turi dirbti pagal savo pareigas. Galbūt ŽŪM tokia praktika netaikoma?
„Valstybės tarnyboje skatinimas neretai prasilenkia su elementaria logika, - sako pašnekovė. - Štai ŽŪM tą pačią dieną ministras pasirašo įsakymą dėl paskyrimo į ministro padėjėjos pareigas ir tame pačiame tos pačios dienos savo įsakyme nustato 20 proc. pareiginės algos dydžio priemoką „už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą“. Dar veiklos nepradėjo, o darbo krūvis jau įprastas ir net viršija tą įprastą... Ministerijos darbuotojų priedų mokėjimas yra įvyniotas į paprastam žmogui nieko nesakančius terminus, tai „klasė“ ir „kategorija“. Ir viena, ir kita išvertus reiškia - piniginis priedas. Manau, ir visuomenei privalu žinoti, kodėl ir už ką, galbūt tie darbuotojai išties sugeneravo genialias idėjas, būtų naudinga pasidalyti patirtimi, žinotum žmogus, į ką lygiuotis.“
Jos nuomone, valstybės tarnautojų skaičių drąsiai galima mažinti 40 procentų, jei tik dirbs tikrai kvalifikuoti, angažuoti, mokantys užsienio kalbas žmonės, kuriems nereikės papildomų lėšų bei laiko vertimams ir vertėjams. O ir atlyginimas valstybės tarnyboje, jei lėšos būtų skirstomos pagal aiškius kriterijus ir už aiškius nuopelnus, tikrai gali būti patrauklus ir konkurencingas su privačiu sektoriumi.
„Vidaus klausimas“
„Respublika“ gavo dešimčių ŽŪM valdininkų, kuriems mokami priedai prie atlyginimų, sąrašą. Taip pat sąrašą įvairaus rango pareigūnų, kuriems ministro įsakymu pakelta kategorija bei vadinamosios kvalifikacinės klasės. Todėl žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus pasiteiravome, ar tokia „priedų prie atlyginimų“ praktika, taikoma jo valdomoje ministerijoje, neprieštarauja Vyriausybės nuolat deklaruojamam taupymui?
„Žmogus už darbą turi gauti atlyginimą, - paaiškino ministras. - Jeigu jis jau užsidirbo, turi būti ir sumokėta. Manau, taip yra ir jūsų redakcijoje, jeigu straipsniai produktyvūs... Bet čia yra institucijos vidaus klausimas...“
Negalėdami sutikti, kad mokesčių mokėtojų pinigų mokėjimas valdininkams „už papildomą darbą“ tėra ministerijos vidaus klausimas, ministro teiravomės toliau: ar tie valdininkai dirba po 20 val. per parą? Koks tas jų „papildomas darbas“, kažkodėl nesutelpantis į įprasto atlyginimo ribas?
Ministras šiuos klausimus nuleido negirdomis: „Ne, ne... Manau, jeigu žmogus dirba, jis turi ir uždirbti. Už šituos vidaus klausimus yra atsakinga ministerijos kanceliarija, tuos priedus skiria kanclerė, bet aš tik galiu pasakyti, kad aš tikrai kanclere pasitikiu, vadinasi, jeigu yra skiriami tokie priedai, tai yra už ką...“
Tačiau šalia minėtų „papildomo darbo“ priedų egzistuoja ir sunkiai suvokiama kitų papildomų išmokų tvarka, keliant valdininkų kategorijas ar kvalifikacines klases. Sukurta sistema idealiai tinka paslėpti išmokas: vien įvairių kategorijų prikurta daugiau kaip 20, o jos dar skirstomos ir į klases - tokioje sistemoje net prityrę buhalteriai pasiklysta. Todėl vėl ministro klausėme: ar ši sistema neydinga? Ar nėra joje užslėptos korupcijos bei protekcionizmo požymių, juolab kad turime kitą sąrašą ŽŪM valdininkų, kurie papildomas išmokas gauna per kvalifikacijos pakėlimą?
Šįkart, mūsų nuostabai, ministras buvo solidarus su „Respublika“: „Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių...“ Perfrazuojant šį posakį galima pasakyti, kad kuo sudėtingesnė sistema, tuo sunkiau ją suvokti ir lengviau joje pasiklysti. Kadangi sistema, kaip jūs sakote, išties sudėtinga, tai joje galbūt ir atsiranda įvairių negerų dalykų, neobjektyvumo ar net erdvės įvairioms interpretacijoms... Čia aš sutinku, tačiau ne mes tokią sistemą sukūrėme, tiesiog ją paveldėjome...“
Galbūt ministerijoje yra minčių šią sistemą keisti, jeigu jau net pats ministras pripažįsta jos ydingumą? Tačiau ministras, pasirodo, tam neturi laiko.
„Aš stengiuosi labiau gilintis į savo sritį, tačiau jeigu turėčiau bent atokvėpio valandėlę, tikrai pateikčiau pasiūlymų, kaip sistemą patobulinti... Šiuo metu dirbu su kitais projektais, pavyzdžiui, pateiksiu projektą, kaip būtų galima į darbo rinką sugrąžinti apie 10 tūkstančių žmonių...“ - dėstė planus K.Starkevičius.
Profsąjungos nuomonė
Valstybės tarnautojų profesinės sąjungos pirmininkė Irena Petraitienė „Respublikai“ teigė nuolat susidurianti su protekcionizmo atvejais valstybės tarnyboje: „Žinoma, sistemą reikia keisti. O dabar dažniausiai yra taip, kad šalia vienas kito dirba žmonės , turintys tą pačią kategoriją ir tokį patį darbo krūvį, tačiau vienas gauna papildomas išmokas už esą „aukštesnę klasę“, o kitas - negauna...“
Pasak pašnekovės, šiuo metu valstybės tarnyboje nėra aiškių papildomo darbo apmokėjimo kriterijų, o valstybinių įstaigų vadovai nepatenkintiems tarnautojams nuolat aiškina, esą atėjo krizė ir nebeliko pinigų jų papildomoms išmokoms. Tačiau svarbiausias klausimas: kodėl apskritai sukurta tokia įvairių priedų, priemokų, neva aukštesnių kvalifikacijų sistema, jeigu visi valdininkai dirba geriausiu atveju po 8 valandas ir kiauras naktis prie valdiškų popierių tikrai nesėdi? Kas yra tas paslaptingasis „papildomas darbas“, už kurį esą reikia papildomai ir mokėti?
„Jeigu žmogus dirba viršvalandžius, turi tai būti ir atitinkamai įforminama, - sako profsąjungų vadovė. - Tai nėra nieko sudėtinga, tereikia vadovui parašyti įsakymą ir būtų bent jau aišku, kas ir už ką gauna. Tačiau su tais viršvalandžiais sudėtinga, nes valdžia nelabai mėgsta juos forminti... Vadovai mėgsta formuluotę „už papildomą darbo krūvį“, tačiau nepaaiškina, už kokį krūvį...“
O Švedijoje yra taip
I.Petraitienė pasakojo, kaip veikia papildomo skatinimo sistema Švedijoje: „Vienoje Stokholmo įstaigoje baigiantis darbo metams, vadovybė nusprendė, kad reikia paskatinti gerai dirbančius darbuotojus. O juos išrinko labai skaidriai ir aiškiai: visas įstaigos kolektyvas raštu pateikė vadovui savo vertinimus - kas geriausiai dirbo, kas buvo komunikabiliausias, kas pasiekė geriausių rezultatų ir t.t. Kitaip sakant, buvo organizuotas vidinis reitingavimas. Atsižvelgdamas į tai vadovas ir išmokėjo premijas, o ne pagal savo asmenines simpatijas-antipatijas... Deja, mums iki tokios sistemos dar toli - pas mus pilna „savų“ žmonių, kuriems „reikia duoti“, o dažniausiai priedai mokami apskritai pagal partinę priklausomybę, „savos“ partijos žmonėms...“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą