Miesto gimtadieniui
Aleksandras Diuma kelionės užrašuose po Kaukazą mini, jog prie Juodosios jūros jam teko išsivirti buljoną, nusišovus varną, kurio skonis prancūzų rašytojui visai patiko. O prie Baltijos jūros jau nuo XVI a. Kuršių nerijos žvejai ir jų šeimos, kai nebebūdavo žuvies (mėsa vietos gyventojams visada buvo delikatesas) valgydavo ir kirų kiaušinius, ir sūdytą varnų mėsą.
Varniena buvo maistas, pažįstamas ir pajūrio lyviams prie Rygos įlankos, Pomeranijos kašubams ir Šiaurės Lietuvos lygumų gyventojams. Donelaitis "Metuose" užsimena ir apie tokį vargšų lietuvninkų patiekalą. Be to, Prūsijos valdžia buvo išleidusi įsakus dėl varnų nakinimo.
Prieš Antrajį pasaulinį karą vokiškos Kuršių nerijos dalies varnų gaudytojai parduodavo laimikį turguje ne tik klaipėdiečiams, bet ir Kenigsbergo "Contenental" restoranui, kuris pateikdavo firminį patiekalą iš varnienos. Tačiau kai tik Kuršių nerijos gyventojai galėdavo pasirinkti kitokį meniu, varnieną jie greitai pamiršdavo.
Ordnung ist Ordnung, tad varnų "medžiotojai" iš Rytprūsių miškų valdybos turėdavo gauti specialų leidimą gaudyti varnas nustatytose vietose. Kai kurie gyventojai varnų gaudymo plotus paveldėdavo iš tėvų.
Gaudydavo varnas paprastai. Iš žabų supindavo tinklą, parengdavo dėžę, kurią pastatydavo kopose lygioje vietoje. Kaip masalą šalia dėžės pririšdavo vieną varną, kuri viliodavo į spąstus kitas. Galvas varnoms nukąsdavo galvų nukandėjai, vadinti "Krenbaisser".
Vygantas VAREIKIS
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą