Be kita ko - bene žymiausias Lietuvos dvaro sodybų tyrinėtojas, Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje parengęs unikalią dvarų pritaikymo šiandienos gyvensenai koncepciją, kuri, deja, išskyrus pavienius atvejus, taip ir nebuvo įgyvendinta. Pasak žinovų, to priežastis ne tik valios stiglius, persekiojantis mūsų valdžią iki šių dienų, bet ir viena originalios koncepcijos savybė - ji buvo pralenkusi laiką. Kas dar šiuo atveju labai svarbu - kadaise R.Stulpinas yra sėkmingai „užgydęs“ ne vieno piliakalnio žaizdas.
Šiandien šiaurinis Gedimino pilies kalno šlaitas tokių didelių aistrų, kaip kitos pasikartojančios nuošliaužos, nebesukelia - šiemet iki žiemos jis bus užlopytas skaldos konteinerių eilėmis ir lauks kito etapo. R.Stulpinas jaučia moralinę atsakomybę dėl jo sutvarkymo idėjos, tačiau, pašauktas kitų darbų, tolesnius procesus svarbiausiame Lietuvos piliakalnyje stebi tik iš šalies.
- Girdint liaudies pranašystes piliakalnio atžvilgiu, taip ir norisi jūsų klausti, ar kalnas žiemą atlaikys? Gal iš tiesų Sauliaus Paukščio akcija fotografuoti pilies, kol nenugriuvo, fone, turi racijos?
- Aš suprantu jo gražią intenciją atkreipti žmonių dėmesį, bet man dingojosi, kad kvietė nusifotografuoti prie nušauto dramblio, t.y. prie sužeisto mūsų valstybingumo simbolio...
- Bet fotografavo iš gražiosios pusės.
- Safario nuotraukose niekas nerodo, kur kulkos pataikyta ir kaip tyška kraujas, - liūto ar antilopės galva būna atsukta gražiausia puse, triumfuojančio medžiotojo koja ant lavonėlio užmesta... Intencija gera, bet Pilies kalnas per daug svarbus objektas, kad sakytum: norite, prie grabo jus nupaveiksluosiu... Nors, vertindamas situaciją, manyčiau, kad, išskyrus šiaurinę šlaito dalį, kur išjudėjo iki 3-4 metrų gylio gruntas, kitos nuošliaužos yra „odos“ problemos, ir situacija man iš šalies žiūrint asocijuojasi su liga. Sakysim, vaikas susirgo vėjaraupiais, bet visi isteriškai rėkia: raupai, maras, nes ir prie maro kūnas išmėtomas bubonais. Įsivaizduokit, koks šlaitas būdavo po pilies puolimo - sumaltas, suartas, išvagotas, išbūtas, ir kiekvienąkart jį reikėdavo tvarkyti. Juk piliakalnis tam tikra prasme panašus į bonsą, - jie yra išprievartauta gamta tam tikrai funkcijai atlikti - bonsas estetinei, pilis gynybinei funkcijai, bet jei nori išlaikyti tas funkcijas, tiek bonsą turi prižiūrėti, raišioti virvelėmis ir t.t., tiek nenuleisti akių nuo pilies kalno. Nykstant gynybinei funkcijai, gamta, t.y., piliakalnis, buvęs per status ir per daug apkrautas, grįžta į savo natūralų pavidalą, nusikrauna tiek šiaurinį, tiek pietinį bokštą, tiek Kunigaikščių rūmų, tiek gynybinės sienos dalį ir įgauna lėkštesnį pavidalą. Bet paminklosauga vėl ima grąžinti piliakalnį į nestabilią būseną, kitaip tariant, daryti bonsą: atstato aptvarines sienas, dar užpila grunto viršuje ir šlaituose ir pasišalina, pamiršdama, kad nesirūpinant, deramai neprižiūrint, netvarkant, nugrius rostverkai, nuvirs akmens sienos, kunigaikščių rūmų dalis nugarmės į Vilnelės pusę... Tai ne vienos ar kitos gelbėjimo operacijos, bet pasirinkimo klausimas: arba viską patikime gamtai, arba ją prievartaujame ir nuolatine priežiūra palaikome tam tikrą būseną. Bet kaip pati Tauta niekaip neapsisprendžia, kokiu keliu jai eiti, taip ir visa paminklosauga...
- Iš kur radosi šiaurinio šlaito tvirtinimo idėja? Panašiu būdu tvarkomi piliakalniai svetur?
- Juokaujate. Juk piliakalniai yra baltiškos kultūros dalis. Lietuvos teritorijoje jų daugiausia, rodos, apie tūkstantį, Latvijoje - apie keturis šimtus, dar šiek tiek esama Lenkijoje ir Baltarusijoje. Mes neturime iš ko mokytis. Mes esame piliakalnių tvarkymo lyderiai. Esu išėjęs Juozo Lukošiūno ir Gedimino Lietuvininko, sukūrusių piliakalnių tvarkymo metodiką, mokyklą, esu sutvarkęs keletą objektų, žinau iš principo, kas yra negerai, kas gerai. Skaldos konteineriai, arba gabionai, kurie kraunami šiauriniame šlaite, yra radikalus sprendimas, nors užsienio praktikoje naudojamas, bet piliakalnių tvarkyme dar netaikytas, nes, kaip sakiau, piliakalnių galų gale beveik niekur ir nėra. Manot, aš nebijau, aišku, kad bijau, šimtu procentu gamtos nuspėti neįmanoma, bet Vilniaus Gedimino technikos, Aleksandro Stulginskio universiteto bei italų specialistų skaičiavimai rodė, kad projektuojamo šlaito pastovumo rodikliai yra geri.
- Kai kurie žmonės lig šiol ginčija, kad poliai būtų buvusi geresnė alternatyva.
- Teko ginčytis ir mums, teko įrodinėti, kad piliakalnių projektavimas, ko mane išmokė Lukošiūnas, prasideda nuo šlaito pastovumo skaičiavimo. Profesorius sako: nesąmonė, kokie čia išsigalvojimai, reikia polius varyt. Aš vėl, net nežiūrėdamas į profesorius, maldelę kartoju, kartoju vėl ir vėl, kol profesoriai pasiduoda: na, gerai, galim skaičiuoti... Diskutuojant dėl polių peršasi gal kultūrologiškai nevykęs, bet buitiškas pavyzdys: išsivirkite poskystės manų košės, įsipilkite į dubenėlį ir paverskite - atsiras tos pačios raukšlės kaip piliakalnyje ir pradės ta košė važiuoti. Įbeskite į tą košę dešimt šakučių ir laikykite tą košę. Sulaikysite? O aš paimu tą košę, įkišu į mikrobangę ar orkaitę, išdžiovinu ir turiu plutą, kurią galiu net stačią pastatyt. Reikia išdžiovinti tą košę ir ji stovės. Vasarą, užuot atkasinėjus nuogriuvas ir dangsčius šlaitus, vyrams sakiau: paimat po feną, stovit visą vasarą šlaituose ir juos džiovinat, jei nesugebat kaimietiško drenažo padaryt - griovio išsikast, užpilt skalda, apačioj vamzduką paguldyt, - tai taip paprasta...
- Kaip manote, kodėl tiktai dabar geologijos tarnyba pareiškė nebeleisianti tvarkyti kalno neatlikus naujų geologinių tyrimų?
- Formaliai žiūrint statybos techniniai reglamentai nurodo, kad visi projektai turi būti rengiami atsižvelgiant į geologinių tyrimų, ne senesnių kaip penkeri metai, išvadas. Jeigu ne „karas“, be abejo, būtume neskubėję, bet juk menat, kokia kilo panika, aistros virė, ir aš savęs paklausiau: jei nebuvo žemės drebėjimo, ugnikalnio išsiveržimo, ar priemolis virto smėliu, ar šis virto priemoliu? Geologinėms uolienoms tūkstantis ar du tūkstančiai metų įtakos neturi. Jei pernai lapkritį būtume skelbę konkursą geologiniams tyrimams, darbus būtume galėję pradėti tik dabar, t.y. būtume praradę metus. Laimei, nuostabus žmogus geologas inžinierius Bonifacas Mikšys, labai daug prisidėjęs prie kalno geologinių tyrimų, pakėlė visą medžiagą, apibendrino rodiklius ir juos dar pablogino. Pagal juos mes ir skaičiavome, nors, anot jo, Gedimino kalnas geologiškai kur kas geriau ištirtas negu Ignalinos atominės elektrinės statybos aikštelė. Geologinis kalno pjūvis yra toks: galingi priesmėliai - iki pusės kalno, o tie smėliai - motininė uoliena, stuomuo (kadaise Mikšys imdamas mėginį sakė galėjęs jį drožti kaip obuolį peiliu) o ant jo yra vadinamieji deliuviniai sluoksniai, dulkės; ties kalno viduriu yra garsusis priemolio sluoksnis, 15-20 metrų storio, jis palinkęs iš vakarų į rytus, į Vilnelės pusę; vakarų šlaite ant to priemolio lęšio ir stovi Gedimino pilies bokštas. Deliuvinis sluoksnis permirkęs tampa it manų košė, šliaužia, teka ir jokių laikančių savybių jis neturi. Tad ir buvo nutarta jį nukasti, prieiti iki moreninių uolienų, iki vadinamojo stuomens, į jį atremti drenuojančia medžiaga (skalda) užpildytus gabionus ir jais pakilti iki viršaus. Žinoma, tokios radikalios invazijos lietuviškos paminklosaugos praktikoje dar nebuvo. Tvarkydamas Gondingos ar Skomantų piliakalnius, tik užgydžiau randus, o čia reikėjo atkurti pirminį variantą. Aš esu šalininkas randų, bet čia darome „plastinę operaciją“, - atkuriamas iki deformacijos buvęs šlaito vaizdas. Jei liktų atviri rostverkų „dantys“ - tauta to nesuprastų, juolab kad jie yra nemokšiškumo ir paminklo kvailybei pavyzdys.
- Kaip manote, ar realūs valdžios pažadai 2018 metų liepą pradėti darbus kituose piliakalnio šlaituose?
- Spręskite patys. Pradėję lapkritį skubėdami ir skubindami procesus projektą įgyvendinti ėmėme birželį. Šiandien irgi lapkritis, girdėjau, baigiama rengti geologinių tyrimų programa, ją užbaigus, bus paskelbtas geologinių tyrimų konkursas, bet konkurso laimėtojas turbūt žiemą daryti gręžinių nerizikuos, galbūt jie bus daromi pavasariop. Tikėtina, gegužės mėnesį bus ir išvados, jomis remiantis formuluojama projektavimo užduotis ir skelbiamas projektavimo darbų konkursas (kaip ir visa kita pagreitintu būdu), tad geriausiu atveju liepos mėnesį turėsime tik oficialius projektuotojus. Na, o po keturių mėnesių galima tikėtis ir projekto.
- Galbūt dar grįšite prie pradėtų darbų?
- Sakykim, šiuo metu man labai patinka paukščiukų čiulbėjimas... (Juokiasi.)Gedimino kalno atžvilgiu situaciją vizualizuoju šitaip: koliziejus, ūžianti minia (buvau Romoje, įsivaizduoju), jai reikia kraujo. Arenoje - liūtai, betrūksta gladiatoriaus. Net nesvarbu, liūtas kris ar ne, gladiatorius neturi perspektyvų, jis bus pribaigtas. Norėtumėte būti gladiatoriumi?
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą