Lietuvių kalba tapo nemadinga?

Lietuvių kalba tapo nemadinga?

Didžiuojamės, kad mokyklose turime lietuviškas kompiuterines programas, bet retas moksleivis varginasi naudoti lietuviškąją abėcėlę rašydamas draugams ir tėvams trumpąsias žinutes. Didmiesčių gatvėse mirga kavinių, parduotuvių angliški pavadinimai, tarsi vaikštinėtume Londone ar Čikagoje. Jaunimas jau net žodelį „labas“ pamiršęs.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovė Daiva VAIŠNIENĖ interviu „Respublikai“ sakė, kad žmonių pagarba ar abejingumas gimtajai kalbai atskleidžia tikrąjį pilietiškumo ir savivertės laipsnį.

- Kokie globalaus pasaulio keliami iššūkiai lietuvių kalbai kelia didžiausią nerimą?

- Kai vaikai susirašinėja nevartodami lietuviško raidyno, gali sakyti, kad maištauja, ieško savų kodų ir t.t. Bet man keisčiausia matyti oficialių valstybės institucijų susirašinėjimus be lietuviškų rašmenų, pavyzdžiui, elektroniniu paštu. Aš manau, kad čia yra daug blogesnis dalykas, nes rašydamas taisyklingai lietuviškai žmogus rodo pagarbą ir tam asmeniui, kuriam adresuoja laišką, ir pačiai kalbai.

Paaugliškas kalbos kodas išliks, ir jų žargonas išliks, bet mes tam ir einame į mokyklą, kad išmoktume kitą kodą - tą, kurio mums reikės iki senatvės darbe, studijose. Todėl manau, kad mokykloje labai svarbu formuoti kalbos nuostatas: kas yra valstybinė kalba, kuria bendraujama visuomenėje, oficialiai, ir ką ji reiškia kitam žmogui, kaip jis ją girdi.

Per filologų olimpiadą moksleivių klausėme, ką reikėtų daryti, kad visi susirašinėtų lietuviškais rašmenimis. Viena dalyvė sakė, jog pati pradėjo savo draugams rašyti žinutes lietuviškais rašmenimis, ir kai kurie iš jų ėmė atsakinėti taip pat. Ko gero, čia ir yra atsakymas, ką daryti.

- Šie metai buvo paskelbti Tarmių metais. Kokią įtaką tai padarė kalbos puoselėjimui?

- Mes rengiame rekomendacijas Vyriausybei dėl tarmių, kad jos yra gimtosios kalbos sistemos dalis. Vaikas pirmiausia išgirsta tėvų, senelių kalbą ir puiku, jeigu ji tarmiška. Žmogus turi išmokti gerbti kalbą kaip fenomeną, pirmiausia savo tėvų ir senelių, o tada valstybės, kurioje gyvena. Tuomet bus teisingas santykis ir su kitomis pasaulio kalbomis, kurios irgi yra gerbtinos ir jas taip pat reikia mokėti. Mes džiaugiamės, kai užsieniečiai stengiasi su mumis kalbėti lietuviškai, ir jie džiaugiasi, kad mes mokame daug kalbų. Bet pirmiausia privalome gerbti savo kalbą.

- Valstybinių egzaminų rezultatai rodo, kad iš užsienio kalbų abiturientai gauna aukštesnius įvertinimus negu iš gimtosios lietuvių kalbos. Nejaugi žmogus per 12 metų nesugeba išmokti lietuviškai mąstyti ir taisyklingai rašyti?

- Deja, egzaminų rezultatai būtent tokie, tačiau tikimės, kad įvyks lūžis. Šiuo metu keičiama lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo programa - nuo komunikacinio kalbos mokymo grįžtama prie sisteminio. Labai daug iš to tikimės. Mus mokykla išmokė taisyklingai rašyti ir skaityti, reikia, kad ir būsimos kartos to išmoktų.

Rūpi ir kiti darbai, susiję su aukštuoju mokslu. Komisija atlieka tyrimą, kaip kalba gyvuoja pabaigus mokyklą: kokia kalba studentai rašo darbus, iš kokių vadovėlių mokosi, ko mokoma per specialybės kalbos kursą. Nes universitetas jau nebeturi mokyti rašyti, ten žmogus turi išmokti, kaip kalba turi veikti jo specialioje srityje. Ypač tai svarbu tiems, kam kalba yra darbo įrankis - viešojo administravimo specialistams, teisininkams, žurnalistams. Tai yra svarbiausia vertybė, kurią universitetas turėtų įdiegti išsilavinusiam žmogui, aišku, pagrindus gavusiam mokykloje.

- Vis dėlto dalis moksleivių nemėgsta lietuvių kalbos, kodėl?

- Ko gero, dėl to, kad nelabai išmoksta. Jeigu aš moku, jeigu turiu įgūdžių, kaip vartoti kalbą, man ji nebus nepriimtina. Mokytis užsienio kalbų visada pravartu, kai tu moki savąją. Kiekvienam gimtoji kalba turėtų būti gražiausia. Lietuvių kalba būtų mums gražiausia, jeigu mes suvoktume, kaip esame už ją atsakingi. Kalba yra pilietiškumo dalis: kuo stipresnis pilietiškumas, tuo stipresnė ir teigiama nuostata dėl valstybinės kalbos.

- Vadinasi, mes turime daugybę nepilietiškų verslininkų, savo įmones vadinančių nelietuviškai, nors tai ir draudžiama, bet draudimai nesunkiai apeinami?

- Dabar jau ne taip lengvai. Prieš pusmetį tapo privaloma mūsų komisijos konsultacija prieš registruojant įmonės pavadinimą. Aišku, dalis verslininkų tuo nepatenkinti. Ir Seime buvo užregistruota atitinkama Civilinio kodekso pataisa dėl juridinių asmenų pavadinimų, tik ji kol kas nepriimta.

- Seimo nariai siūlo įteisinti nelietuviškus pavadinimus?

- Aišku, galima atsižvelgti į įvairias aplinkybes. Gal ir nėra gerai, kai bendrovė įregistruota ne visai priimtinu pavadinimu, negali jo naudoti registruodama antrinę įmonę. Bet sakyti, kad be angliško pavadinimo pasaulyje mūsų niekas nesupras ir verslo santykių nebus, tai jau per daug. Yra bendrovės „Du broliai“, „Achema“ - visame pasaulyje dirba ir iš niekur jų neišvarė dėl to, kad pavadinimo nesupranta.

Lygiai taip pat ir mūsų rinkoje atsiranda verslo partneriai prancūzai ar vokiečiai - juk ir mūsų verslininkai vertina ne pavadinimą, o verslo pasiūlymą. Mano galva, užsienietiškų pavadinimų vaikymasis, ko gera, labiau susijęs su savivertės dalykais.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder