Pasibaigus rinkimų batalijoms nueinanti valdžia bei ją aptarnaujantys politikos apžvalgininkai apgailestauja, kad „žmonės išrinko ne tuos“, kvestionuodami pareikštą tautos valią. „Respublika“ kalbino M.Romerio universiteto Teisės filosofijos katedros docentą prof. Saulių ARLAUSKĄ: ar rinkėjai išsirenka ne tą, ar aptarinėtojai kalba ne tą?
- Šiuos rinkimus kai kurie politologai jau pakrikštijo „demokratijos egzaminu“.
- Manau, kad pirmiausia reikia naikinti tokio reiškinio kaip klastojimas ar papirkinėjimas priežastį. Turime labai ydingą reitingavimo sistemą. 2000-aisiais pats esu dalyvavęs rinkimuose, sąraše buvau išreitinguotas į viršų, tačiau man sąžinė neleido nė vieno žmogaus agituoti tą daryti. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus, esantis bet kokios partijos sąraše, ypač antrojoje jo dalyje, neišvengiamai susiduria su pagunda visais įmanomais būdais pakilti į viršų. Todėl šitą reitingavimo sistemą reikia panaikinti, nes nuo vienų rinkimų iki kitų jis vis labiau deformuoja laisvą rinkėjų apsisprendimą. Na, o su tiesioginiais balsų pirkimais reikia kovoti baudžiamosios atsakomybės priemonėmis, nieko naujo čia neišrasi.
- Kaip vertinate kalbas, esą su Darbo partija negalima sudarinėti koalicijų, o štai su visais kitais - galima? Vadinasi, kiti laikomi švaresniais, nors kone kiekviename sąraše rastume ir teistų, ir teisiamų, ir papirkinėtojų, ir ką tik sugautų kyšininkų?
- Jeigu žiūrėsime į mūsų konstitucinę sąrangą, jos formavimo galimybes, tai ir pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą partijų dauguma turi teisę formuoti Vyriausybę. O jeigu jau sudaryta preliminari sutartis tarp socialdemokratų, Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“, niekas čia negalėtų ir neturėtų jiems kliudyti. Bet yra kita problema.
Ir dėl to iš dalies galima suprasti prezidentę. Kad ir kaip ten būtų, Vyriausybė turi būti nepriekaištingos reputacijos. Ir jeigu atsiranda kokių nors šešėlių, prezidentė turi prisiimti tiesioginę atsakomybę ir pareigą pagal Konstituciją. Juk ji tvirtina Vyriausybę ir dėl to net ne gali, o privalo kažką daryti.
Tačiau yra didelė bėda, kad prezidentė pas mus neturi tų svertų, kuriuos tiesiog privalėtų turėti parlamentinės respublikos prezidentas. Kai nėra tų svertų, vienintelis momentas, kai ji gali daryti įtaką, yra būtent šis Vyriausybės formavimo metas. Taip yra pagal nusistovėjusią praktiką: ji gali reikalauti, kad pateiktų ne vieną, o kelis kandidatus į kokio nors ministro postą, gali derėtis dėl premjero ir t.t. Tai - viskas.
Kai tik Vyriausybė pradeda veikti, prezidentės galimybės kaip nors paveikti šitą sistemą tampa labai ribotos. Net ir šioje Vyriausybėje galime prisiminti prezidentės bandymus pakeisti aplinkos ministrą, tačiau tai jai nepavyko.
- Vadinasi, reikia keisti ir valdžių sąveikos principus, nes dabartiniai neatitinka parlamentinės respublikos standartų?
- Būtent. Labai gerai, kad mes turime prezidento instituciją, bet prezidento statuso ir konstitucinių svertų klausimas nėra išspręstas iki šiol.
20 metų turime šitą Konstituciją, kuria tikrai reikia džiaugtis, turime Parlamentą, Vyriausybę, prezidentą, tačiau negalima savęs apgaudinėti ir galvoti, kad sistema yra tobula. Nes tokie konfliktai nuolat kartojasi ir reikalauja pokyčių. Antai jau sakoma, esą „reikia prezidentę pastatyti į vietą“. Keistai ir netgi niekinamai skamba. Reikia ne „pastatyti“, o surasti, aiškiai nustatyti jos kompetencijos ribas ir galimybes. Tačiau nereikia keisti visos sistemos. Iš pradžių pakaktų papildyti tris Konstitucijos straipsnius: 58, 96 ir 106.
58 straipsnyje reikia aiškiai suformuluoti, kada prezidentas gali paleisti Seimą ir skelbti pirmalaikius rinkimus, jeigu išrinktoji valdžia daro šiurkščias klaidas ir nepateisina lūkesčių. 96 straipsnyje nustatyta, kad ministrai yra atskaitomingi Seimui ir prezidentui vienu metu, o iš to išeina, kad prezidentas yra vykdomosios valdžios sistemoje ir jis tampa papildomu žaidėju, kuris gali netgi paveikti Vyriausybės vykdomą programą - parlamentinės respublikos požiūriu tai yra ne visai pagrįsta.
Ministrai turi atsakyti Seimui, o Seimas ir Vyriausybė - prezidentui ir tautai, tada prezidentas yra aiški valdžių sąveiką prižiūrinti figūra, kaip yra Estijoje, kurioje visos valdžios veikia stabiliai. Estų prezidentas turi teisę nutraukti prastą Vyriausybės darbą, o tai labai drausmina ir duoda aiškius rezultatus: valdžia veikia normaliai, vykdo programas, taupo lėšas, neprasiskolina, kaip pas mus...
Mes nesame kuo nors blogesni, tačiau reikia susikurti tokias žaidimo taisykles, kurios mus ne skandintų, o priešingai - mobilizuotų.
- Nesikišama į tautos valią, kai dabar per visas televizijas įvairūs politologai, žurnalistai, apžvalgininkai, buvę Konstitucinio Teismo teisėjai ir tie patys politikai postringauja: esą buvo blogi rinkimai, išrinko ne tuos, kuriuos reikėjo, todėl valdžią turi formuoti tik „teisingos“ partijos?
- Tai vykdoma gana šiurkščiai ir be ypatingų ceremonijų, o su tautos nuomone dažniausiai niekas nesiskaito - diskutuojama „į vienus vartus“.
Tačiau tai taip pat sistemos dalis: kai valdžia ateina valdyti ir už savo valdymo pasekmes nejaučia jokios atsakomybės, atsiranda visos prielaidos žmonėms pasikliauti protesto partijomis. Tiek Darbo partija atėjo kaip protestas, tiek kitados „Tvarka ir teisingumas“, dabar turime naują protestą - „Drąsos kelią“.
Niekas paprastai nežino, ko iš jų galima tikėtis, juolab jiems esant valdžioje. Todėl ir nepasitikėjimas tokiomis politinėmis jėgomis iš dalies gali būti natūralus, o tuos minėtus bandymus debatuose primesti savo poziciją galima vertinti ir kaip siekį paveikti visą politinę sistemą. Tačiau ne nuo to pradedama. Jeigu veiktų mano minėti konstituciniai svertai, jeigu partijos žinotų, kad bet koks jų neatsakingas veikimas tuojau pat grės pašalinimu iš valdžios, tai nebūtų jokios bėdos - tegul ateina į valdžią bet kuri partija ir rodo rezultatus, o jeigu rezultatų nėra, Seimas paleidžiamas ir skelbiami pirmalaikiai rinkimai. Parlamentinėje, o ne prezidentinėje respublikoje tokia galimybė privalo būti.
Ir kai toks instrumentas veikia, žmonės iš tikrųjų ateina į politiką tarnauti, o nevaldyti ar grobti. Tada atsiranda ir natūrali vidinė partijų konkurencija, ir prestižo saugojimas. O šis svertas pas mus yra tik nominalus, neveikiantis, Konstitucijoje jis nenumatytas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą