Veikliai, savarankiškai, profesiniu keliu tvirtai žengiančiai moteriai pripažinti, kad namuose paskutinis žodis ne jos, o sutuoktinio, - šiais laikais kone iššūkis. Tačiau žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos žmona Rita vyro viršenybės šeimoje nesigėdija. Priešingai, ji tikina, kad būtent toks santykis padeda šeimai gyventi santarvėje, siekti užsibrėžtų tikslų, auginti laimingus vaikus. Šeimos vairą vyro rankoms patikėjusiai R. Juknienei ramu: ir buityje, ir finansų reikaluose, ir tarpusavio santykiuose bus tvarka. O kad be vyro pritarimo ji net suknelės nenusiperka? „Tai mane tik apsaugo nuo nereikalingų išlaidų“, - įsitikinusi R. Juknienė.
Ne paslaptis, kad vadovaujamas pareigas einantys vyrai namuose neretai turi neoficialių patarėjų. Tačiau Juknų namuose žemės ūkio problemos beveik niekada negvildenamos. Rita vyro neklausinėja nei apie žemės ūkio strategijas, nei apie tai, kokios nuotaikos šiandien buvo jo pavaduotojas ar sekretorė. „Mes tikrai turime įdomesnių temų pokalbiams, o laiko - mažai“, - teigė kas vakarą, jei nėra privalomų renginių, tiksliai kaip laikrodis pusę aštuonių grįžtančio iš Vilniaus į namus Kaune sulaukianti R. Juknienė.
Išlaidos maistui - 1200 litų
Vienintelė žemės ūkio ministro kuruojama sritis, kurią psichologės išsilavinimą turinti Rita gerai išmano, - maisto produktų kainos. Ką valgyti, kur pirkti, kiek mokėti, sutuoktiniai tariasi nuolat. Vis dėlto jei atsitiktų taip, kad prie žemės ūkio ministro žmonos gatvėje pripultų alkstantis pilietis ir tiesiai šviesiai paklaustų, kodėl Lietuvoje toks brangus maistas ir kada jis pigs, R. Juknienė jo nenudžiugintų. O gal net supykdytų. Nes, moters įsitikinimu, maistas Lietuvoje - pigus. O kad išleidžiame jam daug, patys esame kalti.
„Žmonės perka labai daug, - išvadą, kodėl lietuvių išlaidos maistui tokios didelės, pateikė ministro žmona. - Ir aš pati Vigilijui vis sakydavau: štai buvau parduotuvėje, nieko nenupirkau, o šitiek išleidau. Mano vyras yra planingas žmogus, to mokausi iš jo. Ir į išlaidas maistui pradėjau kitaip žiūrėti. Kai planuoji, apsipirkdamas išleidi mažiau“.
Kol maisto kainų nepajėgia pažaboti valstybės vyrai, belieka pasinaudoti racionalios pirkėjos patirtimi. R. Juknienė į parduotuvę važiuoja kartą du per savaitę, perka tik tuos produktus, kurie įtraukti į pirkinių sąrašą. Apsiperka ji viena, be vaikų. Tada nereikia pirkti nei šokoladinių sūrelių, kuriuos, beje, puikiai atstoja paprasta varškė su natūralia uogiene, nei panašių mažuosius viliojančių pagundų.
„Planuoju ir valgiaraštį, nes skaudu, kai nespėji panaudoti produktų ir tenka juos išmesti. Kadaise ketvirtadienis būdavo žuvies diena. Ir aš panašiai dėlioju - žinau, ką valgysime kasdien. Taip pavyksta išvengti chaoso, mažiau išmesti produktų, mažiau išleisti parduotuvėje“, - paprastomis tiesomis dalijosi Rita.
Rezultatas - keturių asmenų šeima maistui per mėnesį išleidžia 1200 litų. R.Juknienė už taupumo pamokas dėkinga sutuoktiniui. Ministras net parduotuvėje nepavargsta jos kontroliuoti - sustabdo norinčią grįžti į skyrių, kuriame jau buvo, moko nesiblaškyti, imti tik tai, ko reikia.
Ne suknelėmis laimė grįsta
Planingumas ir tvarka. Pasakodama apie savo šeimą R. Juknienė dažnai taria šiuos žodžius. Pasirodo, net romantiškoji Vigilijaus ir Ritos santykių dalis grįsta šiomis vertybėmis.
Pora susipažino Kaune. Laisvės alėjoje. Ji buvo studentė, jis - jau doktorantas. Vigilijus pirmas parodė iniciatyvą - priėjo ir paklausė, kiek valandų, o po dvejų metų draugystės pasiūlė tuoktis.
„Vigilijus nuo pat pradžių labai planingai, kryptingai vadovavo mūsų santykiams“, - neslėpė Rita. Ji be ginčų užleido vyrui šeimos galvos, kuri atsako už šeimos ūkį ir biudžetą, vaidmenį, nes mano, kad sutuoktiniai turi papildyti vienas kitą, o ne konkuruoti.
Paklausta, ar nepasiilgstanti laisvės, kad ir tos paprastos, moteriškos, kai spontaniškai nusiperki patikusią suknelę ar batelius, R.Juknienė įrodo esanti puiki savo vyro mokinė. Ji niekada nesusikuria sau problemų spontaniškomis užgaidomis, dėl visų pirkinių sprendimai priimami tik kartu.
„O dėl suknelių... Jis moka argumentuotai įtikinti, kad man nereikia, - atskleidė R. Juknienė. Ir nepanašu, kad ji dėl to maištautų: - Nesureikšminu tokių dalykų kaip drabužiai. Man svarbu bendrauti, būti kartu. O daiktai yra laikinas dalykas - tąkart apsidžiaugi, paskui jis atsibosta, norisi naujo daikto. Vyras mane nuo to apsaugo“.
Visos permainos vienu metu
Racionalus požiūris padėjo Juknoms išvengti chaoso net vienu metu ištikus rimtoms gyvenimo permainoms. Praėjusį gruodį Vigilijus, palikęs ramų akademinį užutekį, tapo ministru. Praėjus vos keliems mėnesiams Rita po dvejų metų motinystės atostogų grįžo į darbą. Prie viso to dar ir kraustymasis į naują būstą. Dėl ministro posto šeimai teko paaukoti greitas ir neskausmingas įkurtuves - nauji namai pradėti kurti prieš metus, tačiau iki šiol tenka gyventi be baldų, tik virtuvė puikiai įrengta.
„Vyrui tapus ministru darbai sustojo. Praėjusią vasarą, per dviejų mėnesių profesoriaus atostogas, jis pats sutvarkė vaikų kambarius ir miegamąjį, šlifavo, dažė sienas. Tik grindų pats nedėjo, nors irgi moka. Vigilijui patinka tokie darbai, be to, maloniau, jaukiau gyventi savomis rankomis įsirengtame būste“, - neabejojo R. Juknienė.
Meto, kai savos sienos skleis jaukumą, dar teks palaukti, mat tuo rūpintis dabar neturi laiko ir Rita. Paklausta, nejau ministro žmona negali sau leisti mėgautis motinyste trejus metus, ji paaiškino nuo pat pradžių neturėjusi tikslo labai ilgai užsibūti namuose. Juk ir pirmagimį Augustiną, kuriam dabar jau 12 metų, ji prižiūrėjo vos metus.
„Kas pasikeistų, jei grįžčiau po trejų metų? Manau, kad ir vaikeliui turiu suteikti galimybę pabūti su kitu žmogumi, įgyti kitokios patirties, - įsitikinusi R. Juknienė, kurios jaunėlį Mantvydą dabar prižiūri auklė. - O ir aš juk esu ne tik žmona ir mama. Gerai jausiuosi tik galėdama užsiimti tuo, ko esu išmokusi. Tada ir šeimai galėsiu daugiau duoti“.
Mokykloje daugiau liūdesio
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto psichologo diplomą turinti Rita po motinystės atostogų sugrįžo į savo ankstesnę darbovietę - Kauno „Vyturio“ katalikišką vidurinę mokyklą. Kokių ten rado problemų? Ar mokyklos psichologė jau spėjo pajusti, kokią įtaką jaunajai kartai daro valstybės bėdos, pirmiausia emigracija, kai vaikai paliekami savarankiškai mokytis gyvenimo tėvams išvykus dirbti svetur? O gal per tuos dvejus metus mokyklose išnyko patyčios, gal rezultatų jau duoda savižudybių prevencija - juk rūpestis šiais skauduliais valstybėje deklaruojamas iš pačių aukščiausių tribūnų?
„Vaikai dabar jautresni, nei buvo prieš dvejus metus“, - nelinksmą išvadą jau spėjo padaryti psichologė.
Ji įsitikinusi, kad vien skambios kalbos ar proginės akcijos neatitolins liūdesio, baimės, nerimo, nepagerins įtemptų santykių su bendraamžiais, tėvais - dėl šių bėdų moksleiviai dažniausiai ieško psichologo pagalbos. Kad jos aplenktų jaunąją kartą, pirmiausia keistis turėtų suaugusieji, nes iš jų pasaulio vaikai mokosi blogo elgesio taisyklių, tarp jų ir patyčių.
„Patyčios yra išmokstamos toje aplinkoje, kurioje vaikas auga - gal su pačiu vaiku blogai elgiamasi, gal tėvai nepagarbiai bendrauja. Užtenka tėvams kalbėtis: matei tą kaimynę - kokia ji kvaila; vaikas dedasi tai į galvą, mokosi. Suaugusiųjų pasaulyje labai daug nepagarbos vienas kitam, apkalbų, pasityčiojimo. Iš bendraamžių besityčiojantys vaikai paprastai patys turi skaudžios patirties, jie tą išreiškia savo elgesiu, norėdami įtvirtinti save netinkamu būdu“, - aiškino R. Juknienė.
Ji apgailestauja, kad suaugusieji dar nepasirengę ištiesti pagalbos ranką augančiai kartai. Dažnai manoma, kad patyčios yra normalu, neva visais laikais vaikai tyčiojosi vieni iš kitų, pešėsi, ir nieko čia ypatingo nėra.
„Aš galėčiau valgyti bet ką, net ir iš konteinerio, kad tik mano mama būtų šalia“, - psichologės atmintyje vis iškyla vieno mokinio jai pasakyti žodžiai. Tokių vaikų Lietuvoje - tūkstančiai. Jų gyvenimas kitoks nei su tėvais augančių bendraamžių. R. Juknienė teigia, kad emigrantų vaikai yra liūdnesni, jautresni, ne vienas jų turi elgesio problemų, mokymosi sunkumų.
„Tie vaikai turi patys priimti sprendimus, jie nemato, kokie yra santykiai šeimoje. Kita vertus, jie dažnai ir džiūgauja turėdami galimybę būti savarankiški, nekontroliuojami, bet tėvai praranda autoritetą vaikų akyse - bendraujant per atstumą vaikai jų negirdi, neklauso“, - vardijo psichologė.
Pareigos nuo sūnų neatitolina
Profesiniai R. Juknienės įgūdžiai bei žinios praverčia auklėjant 12-metį Augustiną ir dvejų Mantvydą. Tačiau, prisipažįsta, ne visada ir ne viskas pavyksta - juk ir psichologijos teorijos ne visagalės. „Gal esu pernelyg laisva mama?“ - šyptelėjo moteris.
Praleisti kuo daugiau laiko su berniukais stengiasi ir tėtis. Ministras puoselėja tradiciją šeštadieniais kartu su sūnumis keliauti į pienininkystės ūkį šalia Kauno. Ten šeima apsirūpina šviežiu pienu, grietine, sviestu, o vaikai džiaugiasi gyvuliais.
Vos tapęs ministru V. Jukna atsidūrė dėmesio centre kaip pavyzdingas tėvelis. Jis nepasirodė darbe pasinaudojęs vadinamuoju tėvadieniu - papildoma poilsio diena per mėnesį priklauso du vaikus iki dvylikos metų auginantiems darbuotojams.
„Ir dirbdamas Sveikatos mokslų universitete Vigilijus visada pasinaudodavo tėvadieniu. Nieko nuostabaus, kad pasinaudojo ir būdamas ministru - jis išmano įstatymus“, - patikino R. Juknienė. Deja, tėvadienio teikiami malonumai jau baigėsi, mat Augustinui jau sukako 12 metų.
Ministro pareigos gerokai apkarpė ir šeimos vasaros atostogų laiką. Universiteto profesoriaus atostogos kasmet trukdavo du mėnesius.
„Beveik visą vasarą praleisdavome Vigilijaus tėvelių sodyboje Švenčionių rajone, porai savaičių vykdavome prie jūros ar į užsienį. Šiemet praleisime tik dvi savaites kartu, teks jas kuo geriau išnaudoti. Kur? Dar nesuplanavome, nors anksčiau jau žiemą žinodavome, kur vyksime vasarą. Nėra laiko!“ - kvatodama pratarė Rita ir pripažino, kad ir itin racionalūs žmonės kartais neišvengia spontaniškų sprendimų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą