"Nebėgu nuo žmogaus..."

Gerumo diena

"Paklauskite bet kurio pamariečio, ir jums pasakys: Antanas Kližentis - visiems kaip tėvas ir motina. Jis nepanašus į kitus, "pasikėlusius", seniūnus. Jei žmogus pabėdos, kad prakiuro stogas, jis užlips ir sutaisys. Ir skaudančią sielą suramins", - taip apie Kintų seniūną kalba žmonės.

Nuvykome į Kintus susipažinti su šia neeiline miestelio "galva". Pasak A. Kliženčio, kilusio nuo Raseinių, Kintuose jis atsidūrė 1981 metais - atvyko į žmonos tėviškę ir net negalvojo ilgam pasilikti.

- Gyvenimas atnešė kaip tą skiedrelę. Važiavau į prūsų kraštą kaip į tremtį, nes anais laikais Kintuose vešėjo piktžolės pakelėse, žemės čia nederlingos. Daug kas atrodė keistoka. Bet jeigu dabar kas pasiūlytų keltis iš Kintų, abejoju, ar būtų tokių svarbių svertų, kad sutikčiau. Buvo pasiūlymų dirbti ir aukštesnėse pareigose, bet nejaučiau poreikio vardan karjeros bėgiot. Esu namisėda.

Tik atvykus, žmona dirbo ekonomiste, o aš dirbau mechaniku, eksploatacijos inžinieriumi, vėliau teko vadovauti žemės ūkio bendrovei. Žvelgiant į penketą užaugusių vaikų, visa atrodo buvę labai seniai, bet širdis išliko jauna.

Papasakokit, koks buvote tėtis.

Buvau geras tėvas, nors Griežtoji Ranka. Ir jaučiuosi kaltas - "vogiau" laiką nuo šeimos, dirbau ir savaitgaliais, ir po darbo valandų, nes techniką reikėjo prižiūrėti visus metus, vadovauti šimtineimechanizatorių: ir technika gedo, ir žmonės... Bet didelėje šeimoje vaikai būna geresni, vienas kitą prižiūrėjo.

Dabar Vaidutė Vilniuje dirba firmos administratore, Saulius tarnauja Garbės kuopoje, Vytautas gyvena Jonavoj, Birutė - Kintų vidurinės vienuoliktokė, o labai laukta pagrandukė Raselė - penktokė. Turiu jau ir tris vaikaičius.

Kintų seniūnas A. Kližentis, mėgėjas žvejoti, neturi net valties, nes tada, juokiasi, atsirastų daug draugų. O reikia ruoštis spartakiadai, derliaus šventei, bendruomenės susibėgimams - taip ir sukasi gyvenimo ratas

Auginau su kitu verslininku šampinjonus, jau buvom likvidavę żemės ūkio bendrovę. Neįsivaizdavau, kas per darbas, ir iš pradžių seniūno pareigos buvo nelabai prie širdies; atrodė, kad rašliava nėra mano pašaukimas. Malonu padėti žmonėms suktis ir problemėlių, bet kartais norisi ir "pasismalinti" - mano ir tėtis buvo mechanikas, tad turiu technikos ir meistrystės geną. Ir statybininkų samdyti nereikia, pats pasidarau, ką reikia.

Dabar daug kas galvoja, kad seniūnai yra dykaduoniai, nieko nesprendžia. Manau, jeigu padėjau, patariau žmogui, ir jam po to pasisekė gyvenime, tai yra didelis dalykas.

Girdėjau, kad pabaręs žmogų, randate ir už ką jį pagirti.

Bet kuris partneris ir darbuotojas yra tik žmogus, reikia įžvelgti jo gerąsias savybes. Suprasti, kad gali klysti, pasijusti jo kailyje - ir kartėlio, kurį jis nešiojo širdy, nebelieka. Viskas susidė

-lioja savaime. Konfliktų gyvenime neturėtų būti, reikia tik vienas kitą išgirsti, sugebėti išsakyti mintis, neįžeidžiant kito.

Stengiuosi, kad kolektyvas dirbtų kaip komanda. Jei manęs nėra, kiti specialistai turi priimti žmogų ir išspręsti jo problemas. Kad išeitų su nuostata, jog buvo bent išklausytas.

Mažoje bendruomenėje glaudesni ryšiai, tikresni jausmai, norisi padėti kaimynui. Mane gatvėje žmonės šaukia vardu, ir tai manęs nė kiek nežemina. Kviečia į krikštynas ir vestuves, dalijasi vargais ir džiaugsmais.

Kintiškiai kalba, kad esate tiesiog geras žmogus.

Gal ir darau, kas nepriklauso, bet kai gyveni bendruomenėje, tampi visiems tėvu. Ir šeimyninius konfliktus manęs prašo spręsti, ateina moteris ir sako: "Gavau nuo vyro į ragus, darykit ką nors, pabarkit"... Šeimyniniai karai aprimo. Be to, įkūrėme 38 narių savigynos būrį, vienai grupei pats vadovauju. Vienu metu buvo prasidėjusios vagystės ir plėšimai, brakonieriavimas, jaunimui stigo drausmės, tad teko įsikišti, aiškintis, sulaikyti pažeidėjus, ir po gero pusmečio aktyvios veiklos štai jau pora metų gyvenam ramiai. Aš dėkingas bendruomenei, kad neliko abejinga mūsų kreipimuisi.

Matyt, turėjo reikšmės didelis jūsų autoritetas.

Nenoriu sau pripaišyt žvaigždės, neturiu kuo didžiuotis. Bet manau, kad žmonės jaučiasi saugesni, jie suprato, kad nepakantumas blogiui yra jų pačių reikalas, reikia paviešint negerus dalykus, draugeieškot sprendimo. Mūsų visuomenei trūksta pilietiškumo, daugelis galvoja: "Manęs tai neliečia, geriau nesikišiu". Ir sukandę dantis keikia valdžią, lyg dėl visų bėdų kiti kalti.

Jaunimas bėga iš Kintų?

Labai skaudu, nes tapome Klaipėdos "miegamuoju rajonu" - vietinis verslas negali pasiūlyti tokių atlyginimų šuolių, kaip statybose didmiesčiuose. Ne paslaptis, jauni žmonės stengiasi įsidarbinti mieste, pasiimti paskolą butui. Vidurinės grandies kaip ir neturim - sensta Kintai. Vidurinėje mokykloje dabar mokosi per 300 vaikų, o buvo šimtu daugiau. Į Airiją ir kitur yra išvykę du šimtai jaunų žmonių, ir šeimų su vaikais... Kintuose, be Uogalės kaimo, esančio Kintų ribose, gyvena apie 900 žmonių.

Turite bėdų dėl uostamiestyje butus pragėrusių asocialių asmenų, atsikėlusių į jūsų miestelį?

Kišomės į "užburtą" atvykėlių gyvenimą. Būdavo, viena mašina vežam areštinėn girtas motinas, kita - mažus vaikus įkurdinti nakčiai. Kai kurie jų užaugo Saugų vaikų namuose, dabar jau į svietą leidžia savus vaikus. Bet juodoji banga atslūgo. Kiek gali organizmas atlaikyt tokį gėrimą? Dauguma atėjūnų atgulė Kintų kapinaitėse...

Be to, buvo apie 30 probleminių šeimų 1995 metais, kai buvo išaugę gyventojų įsiskolinimai už centralizuotą šilumą. Ūkiai buvo paprasčiausiai išvaržomi. Stengėmės sustabdyti tuos procesus, ieškojome būdų atidėti įsiskolinimus, sutvarkyt kompensacijas. Ir žmogeliukai, nuolat sąžiningai mokėję kapeikėles, kiek išgalėdami, nepalūžo, po truputį išsimokėjo skolas.

Kas jūsų, seniūne, dešinioji ranka?

Didžiausias ramstis yra pati bendruomenė. Mes gal esame vieninteliai šalyje, turintys ne tik oficialiąją tarybą prie seniūnijos, bet ir tą tikrąją - liaudies, išrautą iš "apačios". 21 narys, išrinktas žmonių, atstovauja skirtingai veiklos sričiai ir svarsto svarbiausius bendruomenės reikalus. Aš neįtakoju jų nuomonės, norų. Ne paslaptis, tebevyksta karas su "Minijos nafta", nes bendrovė norėtų "ateiti" į gražiausias mūsų gamtos vietas. Laikomės nuostatos, kad mums turi būti gera čia gyventi.

Kokia Kintų vizija?

Nekuriam utopijų apie Naujuosius Vasiukus, bet yra didelių troškimų. Kaip sakė buvęs Šilutės meras Arvydas Jakas, norėtųsi, kad rajonas taptų žvaigžde. Kai kurie tikslai pasiekti, kiti - popieriuje. Esu Šilutės "Lyder plius" grupės narys, ir man smagu, kad visi mūsų bendruomenės projektai, kiek jų pateikėm, laimėjo. Svarbu gera idėja.

Pirmieji projektai buvo gamtosauginiai, atsirado valymo įrenginiai, jachtklubo krantinė, pastatėliai Minijos kaime. Skatiname turizmą, mūsų krašte reikia žemės ūkį keisti į agroturizmą, vandens turizmą.

Kartais priekaištaujama, kad Kintuose nėra restorano; taip, nesukūrėme dar infrastruktūros, kad jis egzistuotų ir išsilaikytų. Netoliese kaimuose yra reprezentacinių viešbučių ir kavinių;yra, kur sutikti svečius, bet pačiuose Kintuose dar ne. Nors yra perspektyvų; atvažiuodami matėte nendrinį stogą: ten bus kavinė, greta pastatas - viešbutis ir kavinė. Važiuojant marių link, turėtų atsirasti mažųjų laivų uostas ir viešbutis. Kintiškiai buvo iniciatoriai Šilutės rajono uosto plėtrai, bet finansuojant jiems teko tik trupinėliai.

Grįžkime prie jūsų. Ar iš tikrųjų lipat ant kaimyno stogo ir sulopot suplyšusį?

Pagražinta. Vykdom viešųjų darbų programėlę, ateina žmonės, nematę šiuolaikinių statybinių medžiagų, tai kartais tenka pačiam atsiraitot rankoves ir parodyt, kaip tinkuoti, glaistyti, skardinti. Ir Vydūno centro stogą perklojom vokiškom čerpėm su žmonėmis, prisišauktais į viešuosius darbus, kurie neturėjo įgūdžių, bet susitvarkė. Jie šiek tiek ir užsidirbo.

Gal teko kokiam šeimos smurtautojui tiesiog trenkti antausį?

Nesu agresyvus, stengiuosi paveikti pavyzdžiu, užtenka pasakyt žmogui, kad jis buvo neteisus, išaiškinti. Yra tokių, kurie nenori išgirst teisybės, pasikeist, bet jų tik vienetai. Reikia leist žmogui išsikalbėt, nes seniūnas turi būt ir psichologas. Viena močiutė mane terorizavo gal dvi valandas su savo problemom, tai sakiau, kad nebespės į autobusą pas gydytoją, o ji: "Kad man nei vaistų, nei daktaro nebereikia, seniūnėli"... - juokiasi jis.

Ivona ŽIEMYTĖ