Lietuvos politinėje istorijoje atvejai, kuomet ministro portfelį paima visiškai kitos srities atstovas - ne naujiena. Pavyzdžiui, chemiko išsilavinimą turintis Rimantas Šadžius yra du kartus buvęs finansų ministru. Žurnalistas pagal išsilavinimą Audronius Ažubalis yra ragavęs užsienio reikalų ministro duonos. Dar visai neseniai švietimo ministru buvo medikas Dainius Pavalkis, medikas Juozas Olekas taip pat buvo ir sveikatos apsaugos, ir krašto apsaugos ministru. O štai chemikas Juozas Bernatonis, dar 2001 metais paskirtas vidaus reikalų ministru, 2002 m. pasistengė baigti bent jau neakivaizdines teisės studijas.
Tačiau į valdžią atėjusi naujoji valdančioji dauguma tikino, esą tai ir yra Lietuvos prakeiksmas. Todėl dar prieš rinkimus žadėjo Lietuvai pagaliau suburti profesionalų Vyriausybę. Tačiau nuomonę, matyt, pakeitė.
- Didžioji dauguma pirmųjų vyriausybių ministrų buvo tikri savo srities profesionalai, įgavę ir tinkamą išsilavinimą, ir svarią patirtį. Jus įtikina šiandieninis argumentas, esą ministrui pakanka būti geru politiku ir vadybininku? - „Vakaro žinios“ paklausė pirmosios Vyriausybės prekybos ministro Alberto SINEVIČIAUS.
- Man atrodo, mes labai nuvalkiojome žodį „politika“. Nes politika yra valstybės valdymo menas. O valdymui reikia turėti tinkamą pasirengimą. Šiandien stebiuosi drąsiais žmonėmis, kurie drįsta eiti ten, kur iš jo visi juoksis. Sakoma, drąsa nuo kvailumo daugeliu atvejų mažai skiriasi. Kaip galima ateiti dirbti į sritį, apie kurią nieko nežinai. Man tai nesuprantama.
- Politologai ir patys politikai dažnai tikina, esą pakanka, kad ministerijoje būtų profesionalūs viceministrai.
- Manau, sunkoka bus dirbti šiems žmonėms. Įsivaizduokime, jei tikrai žemės ūkio ministras nuvažiuos į Briuselį, kur susirenka politikai, skiriantys bulvę nuo morkos. Jei užduos klausimus ir labai greitai pajus, kad prieš juos - žmogus, nesusigaudantis, apie ką kalbama. Po tokių derybų ministras gaus naują Briuselio įsakymą, atveš mums ir mes vykdysim. Tiek to ministravimo. Nors gal ministras ten turėtų pasipriešinti, kai jam aiškina, ką Lietuvoje reikia auginti. Vietoj to jam liepiama rūpintis varlių takais, paukštelio kokio apsauga, kormoranais. Greitai tokie žmonės įgauna nepilnavertiškumo kompleksą. O tai yra baisiausia liga vadovui. Ja susirgus vadovas, nežinodamas, ko imtis, griebiasi darbų, kurie niekam nereikalingi. Pradėjus eiti šiuo keliu, neišvengsi pašaipų. Man šių žmonių gaila.
Kai aš buvau ministras, į Seimą eidavau du kartus per savaitę, atsakinėdavau į klausimus. Dabar kokia liberalė pateikia ministrui klausimą, nuo kurio pačiai juokas ima. O ministras padėkoja ir patikina, kad atsakys raštu. Tai kam tokia Vyriausybės valanda reikalinga? Apie liberalus iš viso manau, kad tai net ne politinė jėga, o tiesiog diagnozė. Štai ir atsakymas, kodėl pasitikėjimas Seimu yra toks žemas. Nes žmonės ne kvaili.
- Gal ministerijai vadovauti pakanka būti vien geru vadybininku?
- Vadovauti penkiems žmonėms savo šeimoje yra ne tas pats, kas vadovauti ministerijai. Nepamirškite, kad teisingumo ministro surasti nepavyksta. Tai rodo, kad teisybė ir teisingumas šalyje - du skirtingi dalykai. Aš suprantu, kad perspektyvūs žmonės nelabai nori imtis atsakingo darbo. Bet jei tikime, kad išmanyti savo sritį nebūtina, tai kam mums reikalingi mokslai, kam aukštojo mokslo reforma? Jeigu ministru gali būti kad ir žmogus iš gatvės. Ir dar, jei už ministrą geriau viską žino jo pavaduotojai, kam jis toks iš viso reikalingas?
Rytuose yra sakoma: „Avinų banda, kurios vadas yra liūtas, visada nugalės liūtų bandą, kurios vadas - avinas.“ Man regis, šis pasakymas puikiai iliustruoja dabartinę situaciją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą