Pajūrio pievų "žvejams" atsiveria daug galimybių.

Pajūrio mylėtojų draugija ir Pajūrio regioninio parko direkcija balandžio 5 dieną Karklėje, ŽŪB "Aglaura" elnyne, vietos gyventojams surengė seminarą "Kaimo turizmas Pajūrio regioniniame parke".
Mokymų, vykdomų pagal projektą "Pajūrio ekosistemų apsauga skatinant subalansuotą bendruomenių vystymą" (jį remia Jungtinių tautų vystymo programos PAF Mažųjų projektų programa), tikslas - supažindinti vietos bendruomenę su kaimo turizmo pagrindais, galimybe užsiimti alternatyviais kaimo verslais, taip paskatinant perėjimą iš natūrinio intensyvaus ūkio į paslaugų ūkį. Taip pat buvo pristatyti sodybų kūrimo, architektūros principai, paslaugų rinkodara ir reklama, galimybės paramai gauti. Seminare dalyvavo Šaipių, Anaičių, Nemirsetos ir Karklės ūkininkai.
Pajūrio mylėtojų draugijos pirmininkas Tomas Vasiliauskas pabrėžė pagrindinę projekto idėją: išsaugoti natūralias pajūrio pievas ne techninėmis priemonėmis, o ganant jose galvijus - nykstančių lietuviškų arklių (žemaitukų) ir avių rūšis. Daug dėmesio bus skiriama informaciniams stendams ir bukletams apie Pajūrio regioniniame parke teikiamas paslaugas (nakvynė, pramogos, turizmas), pažintines keliones į ekologinius ūkius. Regione jau įkurti 6 pašarų bei du gyvulininkystės ūkiai. Jau šiemet nuo Būtingės iki Kintų bus įrengtos 27 aikštelės dviratininkams, 7 iš jų bus Karklėje. Pranešėjas tikisi, jog apie 30 ha pievų nuo krūmų išvalys patys gyventojai. Šios natūralios pievos vertingos pasauliniu mastu, todėl tikimasi pritraukti investicijų iš užsienio. Tikimasi, jog vietos gyventojai kurs savo verslus, nesudarydami konkurencijos vieni kitiems, o dirbdami kartu bendruomenės labui ir suklestėjimui.

Gamtosaugos garantas - vietos gyventojai

Karklė - XIII amžiuje tarp Klaipėdos ir Palangos įsikūrusi gyvenvietė - geografinis, gamtinis, etninis unikumas. Čia, tarp ledynmečio riedulynų, geologai dar atseka Litorinos bei Joldijos jūrų, Baltijos pramočių, žymes. Pasižvalgyti nuo senovės jūreivių orientyro - Olandų kepurės (tai didysis pajūrio klifas 24 m virš jūros lygio) - į natūraliausius Europoje išlikusius miškus, etnografines žvejų sodybas susirinkusiems padėjo Pajūrio regioninio parko ekologo Erlando Paplauskio pranešimas "Kodėl ir kuo svarbios natūralios pajūrio pievos?". Galbūt kaipsyk dabartinių ūkininkų misija yra išsaugoti tautos identitetą, nykstančią fauną ir florą, kopas ir žuvų nerštavietes, neįkainojamas jūrų gelmių vertybes, teigė pranešėjas.
Jis kalbėjo apie Nemirsetos ir Šaipių kraštovaizdžio draustinyje išskirtinas retų nykstančių augalų augimvietes, kurios kai kur "įsiskverbia" į privačias žemes, bei kitų parko ekologinių vertybių išsaugojimo ypatumus. Sumanus ūkininkas - gidas, sakė pranešėjas, galėtų supažindinti užsienio turistus su tokiais gamtos "perliukais", kokių neišvysi niekur kitur pasaulyje, nes jie randami tik prie Baltijos jūros. Akmenynas prie Olandų kepurės traukia tūkstantinius migruojančių paukščių rūšių būrius. Ūkininkas, įsigijęs teleskopą ir valtį, galėtų sulaukti europiečių, kurie tiesiog pamišę dėl paukščių stebėjimo, antplūdžio. Štai norvegams pigiau kainuoja kelionė į Karklę, nei į Norvegijos šiaurę. Dėl 200 retų ir sparčiai nykstančių paukščių rūšių, pas mus žiemojančių, ši teritorija įtraukta į ES saugomų gamtos buveinių tinklą, vadinamą NATURA 2000. Pelkėse šmaižioja driežai, geltonskruosčiai žalčiai, o prie šaltiniuoto Plocio ežerėlio, tyvuliuojančio vos 200 m nuo jūros, įrengtas paukščių stebėjimo bokštelis. Plocio rezervate gausiai veši gagūnės, lietuviškos orchidėjos, geltonieji vilkdagiai. Todėl šiose pievose tarpsta savitos vabzdžių, drugių rūšys.
Gėlavandenę Baltijos jūrą galima lyginti su skurdoka vandens dykuma, bet akmenų sangrūda Karklėje sudaro stabilias sąlygas rastis savitai ekosistemai: dumbliams, moliuskams, vėžiagyviams ir jais mintantiems gyvūnėliams. Štai praėjusią vasarą (kai dėl karščio Baltijoje pakilo druskingumas) Karklėje jis aptiko mėlynžnyplę krevetę, paprastai gyvenančią druskingame areale (jai reikia apie 12 promilių druskos).
Seminaro dalyviai daug sužinojo apie pajūrinius augalus - pionierius, leidžiančius susiformuoti kopoms. Štai pajūrinė stoklė, išgyvenanti vasarą iki 30 laipsnių įkaistančiame smėlyje, galėtų būti ūkininkų auginama kaip salotos - regioninis patiekalas. Sultingoji jūrasmiltė, formuojanti didelius kupstus, primena kaktusą savo storais mėsingais lapais. Pajūrio pelėžirnis ir smiltyninė rugiaveidė įleidžia kopon šaknis lyg armatūrą ir jų dėka kopa turi stabilų karkasą. Zunda - unikumas, atkeliavęs nuo Atlanto, gal 18 amžiuje atvežtas augalas, įnirtingai "gynęs" iki tol smėlio užpustomus žvejų būstus, savo galingais šaknynais pažabojantis smėlį.
Pranešėjas pasakojo, kaip formuojasi užuomazginės, baltosios ir pilkosios kopos, pagaliau stepinės kopos, vis įterpdamas pastebėjimų, kaip iš regiono ypatumų ūkininkams įmanu "išspausti vašką", rengiant pažintines keliones turistams; mat botanikui be galo nuostabu pamatyti natūroje tai, ką jis regėjo mokslinėse knygose. Ir kaip paruošti iš kopų augalų arbatas, nežalojant gamtos. Juk kadaise karkliškiai kepė ajerų duoną...
Išnyko mažoji žuvėdrėlė, nebeperi raudonkojai tilvikai, tačiau regioniniame parke peri 23 poros į raudonąją knygą įtrauktų dirvoninių kalviukų, didieji dančiasnapiai, sibirinė gaga iš Prano Juozapo žemės. Karklė yra "kurortas" narams, genetiškai artimiems pingvinams, kurie po vandeniu ne tik iriasi kojom, bet ir plasnoja, o jų plunksnos primena kailį.
Erlandas Puplauskis retoriškai klausė: kažin, ar galima daugiau uždirbti iš viso sezono strimėlių žvejybos, ar porai turistų suteikus galimybę stebėti porą šių retų paukščių? Jis kalbėjo apie tikslingą bei humanišką medžioklę: šie negaus leidimo medžioti, kol neužsiaugins pakankamai gyvūnų. Taip pat išmokė ūkininkus labai paprasto taikaus būdo atsikratyti nepageidaujama bebrų šeimyna. - "Gamtosaugos garantas yra žmonės, ne valstybinės institucijos. Tik kai jūs pradėsit gaut pajamų iš savo ekologinių verslų ir turizmo, aš būsiu ramus", - sakė ekologas.

Alternatyvūs verslai

Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros darbuotoja Ingrida Vainienė kalbėjo apie daugiafunkcinį ūkį (žemės ūkis, kaimo turizmas, žuvininkystė, kiti kaimo verslai), jo plėtros planavimą bei strategiją, verslų vadybą bei kontrolę. Pagal naujus turizmo verslo įstatymus vietoje 6 kambarių leidžiama paruošti 20, tačiau ar poilsiautojai panorės gyventi "bendrabutyje", ar rinksis etnografinę sodybą? Naujojo verslo trūkumas - spontaniškumas, nuoseklumo ir vieningos bendruomenės idėjų stoka. Žmonės atitrūkę nuo vietos kultūros ir tradicijų, maža yra sodybų šeimininkų, kuriems tai rūpi: nepakanka suteikti nakvynę ir sveiką maistą, verta sugrįžti prie etninių šaknų, atgaivinti senąsias tradicijas ir amatus, organizuoti pramogas bei atrakcijas su gyvūnais. Pramogos reikalingos ne tik turistams, bet ir vietiniams.
Pasak pranešėjos, reikia sukurti socialinę kultūrinę terpę, tai reprezentuotų vietovę ir bendruomenę, tad vertėtų į verslą žiūrėti ne tik kaip į pragyvenimo šaltinį, bet ir kaip į gyvenimo būdą. Šalutiniai verslai padėtų ūkininkams išbristi iš depresijos, kai, tarkime, turistų sumažėja dėl blogo oro. Kiekvieno ūkininko pajamų augimas reikštų ir bendruomenės ekonominę plėtrą.
Yra daugybė galimybių tvarkytis kitoniškai, nei kaimynas: originaliai susitvarkius sodybą, galima turistams organizuoti medžioklę, žvejybą, žygius pėsčiomis ir dviračiais, piknikus ir kempingus, įkurti minizoosodų ir įvairių atrakcijų. Štai Plungėje apsigyvenusi išeivė iš Australijos leidžia poilsiautojams patiems nusiskinti serbentus. Pajūrio gyventojai galėtų jiems sudaryti sąlygas prižiūrėti laukinę gamtą ar sodą, jodinėti, stebėti amatininko darbus ar net baldų gamybą, paskanauti ne "cepelinų", o elnienos ar kito neįprasto maisto, bičių medaus.
Pajūrio regioniniame parke galėtų vykti parodų pristatymai ir koncertai, autentiškų tautodailininkų darbų pristatymai, plaukiojimai laiveliais ir kita. Bendruomenė galėtų turėti savo parduotuvę bei sukurti savo produkto ženklą (ne tik maisto), pristatomą šalyje ir užsienyje. Kaimo turizmas būtų ne tik naujas pajamų šaltinis bendruomenei, bet ir sukurtų naujų darbo vietų. Sumanus verslo plėtojimas galėtų sąlygoti žemės, nekilnojamomo turto, prekių ir kokybiškų paslaugų kainų augimą. Vis dėlto visiems mestis į kaimo turizmą neverta: per didelis turistų antplūdis galėtų skatinti kultūrinio identiteto praradimo procesą, pakenkti socialiniam bendruomenės stabilumui, skatinti nusikalstamumą bei pažeisti jos gyvenimo privatumą; tad verčiau paieškoti alternatyvų. Pranešėja pabrėžė, jog vietiniai gyventojai tik laimės, ieškodami naudos ne vien sau, bet dirbdami išvien - visai bendruomenei.

Architektūra negadins unikalaus kraštovaizdžio

Klaipėdos apskrities administracijos atstovas Kęstutis Vaitiekūnas kalbėjo apie kaimo paslaugų infrastruktūrą, architektūrinius reikalavimus kaimo turizmo aplinkai, kraštovaizdžio išsaugojimui:
"Vyriausybė gal net šiais metais patvirtins parko planavimo scenarijų. Iki karo Karklėje būta apie 300 etnografinių sodybų, vėliau gyventojai buvo išvežti ir jos nunyko - čia buvo įsikūręs sovietų kariškių poligonas. Pajūrio regioniniame parke turi likti rezervatų, draustinių, kur neįžengtų žmogaus koja. O pačioje Karklėje yra teritorinės ir rekreacinės zonos, kur galima statyti, tik niekas nebestatys didžiulių "monstrų" kaip antai Dekanidzės sodyba Trakų nacionaliniame parke: pastatai bus panašūs į iškilusius Kuršių nerijoje. Pati bendruomenė jaučia pagarbą tradicinei architektūrai, kadangi supranta, jog būtent tai - vertybė, pritrauksianti turistus.
Manau, bus galima ir laivyba, jei susikurs pakankamai stiprus paslaugų kompleksas, tarnausiantis ne tik regionui, bet ir visai Lietuvai. Gali būti, bus atkurtos gelbėjimo stotys, senieji laivų nuleidimo įrenginiai, su Pakrančių apsaugos tarnyba bus sutarta dėl turistų plukdymo laiveliais jūra iki 5 km."

Įleidę šaknis tėvų žemėn

Pakalbintas ūkininkas, buvęs agronomas Valdas Šalminas verčiasi pašarų gamyba. "Auginam grūdines kultūras arkliams, galvijams - perėjome prie ekologinės žemdirbystės. To mokausi seminaruose. Mūsų ateitis - išsaugoti mūsų pajūrio paveldą". Ūkininkė Elena Jakšienė iš Šaipių kaimo savo tvarte laiko keturis žemaitukus arklius ir du kumeliukus, karvę ir arklį. Skanaus pieno ir daržovių nusiperka kaimynė, vasarą - turistai. Reikia remontuoti namą; gal kada vėliau rasis vietos ir turistams priimti. Jos bičiulė ūkininkė Marija Trakšienė sakė su vyru ketinanti užsiimti ožkininkyste ir avininkyste, ir bendromis visos giminės pastangomis išlaikyti jos žento pajūryje atgautas pievas - išlaikyti ir perduoti kuriamą ūkį vaikams ir anūkams. Jeigu nebūtų verslo tęstinumo, nematytų prasmės to imtis. Parsivežė veislinį ožį, pavasarį pirks šiurkščiavilnių avių ir užsiaugins bandą. Galbūt turės mažą karšyklėlę vilnai.
Ūkininkas Remigijus Urbis pasidžiaugė auginąs ketvertą žemaitukų kaimynės tvarte, nes savąjį dar stato: "Ši reta senovinė arklių veislė natūraliai nuganys mūsų pievas; jų šalyje yra tik 120, įskaitant prieauglį. Kiekvienas veislinis arklys - aukso vertės, nes tai yra mūsų žemdirbiškos kultūros paveldas. Unikalus gyvulys atėjęs iš 13-14 amžiaus, ant šio karo žirgo lietuviai kryžiuočius mušė. O už šiurkščiavilnes avis, kurias taip pat ketiname auginti, bus mokamos valstybės subsidijos, kadangi tai yra mūsų genofondas. Aišku, galvosime, kaip panaudoti vilną, moterys rankomis megs megztinius, kojines. Visų vietos gyventojų tikslas - kad verslas nebūtų vienadienis, o garantija augančiai kartai. Ateis laikas, kai pajūrio ūkininkai kiaulių nebeaugins, o išmoks protingai panaudoti regiono ypatumus ir vertybes".
ŽŪB "Aglaura" direktoriaus Rimgaudo Jankaus šeimyna ne kasdien valgo elnieną, kurią ir paruošti ne taip paprasta. Veik prieš dešimtmetį ūkininkas išsinuomojo pastatų ir 204 hektarus valstybinės ir privačios žemės, ir nors kol kas jos neprivatizavo, sumaniai tvarkosi, stato voljerus. Dabar žmonės važiuoja pažiūrėt čia laisvai besiganančios 150 elnių bandos, danielių ir briedžių, pasigrožėti laukiniais ir dekoratyviniais paukščiais, pajodinėti, pažaisti biliardą ir tenisą. Panorę pamedžioti snaiperiai turėtų sumokėti savininkui už elnią, nes ūkininkai juos primaitina, pagal sutartį su "Iki" ir "Maxima" - maisto atliekomis, kopūstais, morkomis, burokais ir apelsinais. O štai auginti muflonai čia neprigijo. Iš plūstančių į pažintines ekskursijas socialiai remtinų mokinukų šeimininkai pinigų neima. Užsieniečiai medžiotojai pasirodo keliskart per metus. Ūkininkai užsiveisė medžiotojų džiaugsmą - fazanų, įrengs šaudyklą. Bus vištyčių, pentardų, žąsų - kad tik gautų paramos.
Gavę licenciją priimti turistus, kol kas tik bando šį verslą, nes jie pageidauja karšto maisto, ir viena gaspadinė nespėja aprėpti visų namų apyvokos darbų. Ji apgailestauja, kad ūkininkai nelinkę parduot savo tėvų žemės, tad tenka ją nuomoti. Situacija sudėtinga, o sumanymų ir planų daug. Sodyboje "Aglaura" jau vyksta konferencijos, tam skirta jauki menė su židiniu ir medžioklės trofėjais.