Pirmąkart atvykus į Centrinę šlovingąją liaudies suvienytąją šalį (būtent taip kinai vadina savo tėvynę, kurios pavadinimas lotyniškais atitikmenimis skamba Zhonghua Renmin Gongheguo), ji stebina ir stulbina jau pačią pirmą dieną. Žinia, kiekvieną apsilankiusį egzotiškoje šalyje ištinka vadinamasis kultūrinis šokas, tačiau kai kiekviename žingsnyje stebina ne vien vietiniai papročiai, bet tiesiog viskas visose gyvenimo srityse... pajunti, jog tikrai atsidūrei kitame pasaulyje. Stereotipai, daugelio mūsų susikurti sovietinės ideologijos suformuoto informacinio vakuumo laikais - prieš tuziną ir daugiau metų - čia bliūkšta lyg muilo burbulai.
Šalis seniai atsikratė Pirmininko Mao "kultūrinės revoliucijos" laikais "pamėgtų" kariškų uniformų. Kinija dabar - moderni valstybė su sparčiai laisvėjančia visuomene. Kai Čengdu mieste (Sičuano provincijos sostinėje) vakare matai 10 metrų aukščio Pirmininko Mao paminklo papėdėje, ant laiptų riedlentėmis važinėjantį jaunimą (ir jo niekas iš ten nevaiko), suvoki, kad ideologiniai kanonai lanksčiai derinami prie nūdienos gyvenimo realijų. Tai patvirtina ne vien turisto pastebėjimai. Štai konkretus faktas: per Kinijos komunistų partijos 30-ųjų metinių minėjimą 2001 m. liepą šalies prezidentas Dziang Dzeminis (Jiang Zemin) pareiškė, kad kapitalistams turi būti leidžiama stoti į... Komunistų partiją. Nustebote?..
Stebėtis šioje prieštaringos reputacijos valstybėje teko daug, o pagrindinis įspūdis išliko nepakitęs - šalis, pasukusi reformų ir atvirumo kursu, jau dabar smarkiai lenkia vystymosi tempais mūsų Lietuvėlę. Darbšti kinų tauta sparčiai kuria ateities supervalstybę. Tuo įsitikino grupelė Baltijos valstybių žurnalistų, Kinijos prezidento Dziang Dzeminio būsimosios viešnagės proga (birželio mėnesį šalies vadovas lankysis su oficialiu vizitu Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje) pakviestų apsilankyti Kinijoje. Šios žiniasklaidininkų kelionės organizatoriai - Kinijos Užsienio reikalų ministerija bei kinų ambasados Vilniuje, Rygoje ir Taline - sudarė puikias sąlygas susipažinti su šalies praeitimi, dabartimi ir ateitimi (Buvo netgi žadėta surengti žurnalistų susitikimą su prezidentu, bet vėliau planai pasikeitė).
Pirmąkart pasijutome mažuma tarp kinų Helsinkio oro uosto laukiamajame, kur gausiausios pasaulio tautos atstovai trumpino laiką, likusį iki reiso į Pekiną, lošdami kortomis, kauliukais ar tuštindami "duty free" parduotuvių lentynas. Gana triukšminga jų draugija per 7 skrydžio didžiuliu "Finnair" laineriu valandas mus galutinai pripratino prie "blyškiaveidžių" mažumos jausmo. Pakilę iš Helsinkio vakarop, nė nepajutome, kaip "sutrumpinome" naktį - rodos tik praskridome Uralą, o jau ėmė švisti, o dar laiko skirtumas (kai Lietuvoje vidurnaktis, Pekina jau šešta valanda ryto)... Tad 6 300 km atstumas iki Pekino sutirpo žiūrint filmus, klausantis muzikos ir nesuprantamo kinų klegesio (pamiegoti nelabai sekėsi - per šviesu).
Pekinas mus pasitiko žydinčiais persikais ir stebėtinai švariomis gatvėmis. Plačios 4-5 juostų viena kryptimi aveniu (ir dar po dvi juostas, atskirtas žaliosios juostos, dviratininkams ir taksi automobiliams) nuo pat ryto užtvindytos transporto: dviračių daug, bet jie nedominuoja, kaip kadaise - dabar čia karaliauja įvairiausių markių automobiliai.
Po pusryčių "Diaoyutai" viešbutyje (kur pirmąkart susidūrėme su valgymui skirtomis lazdelėmis) buvome nuvežti į Guguną arba Uždraustąjį miestą - Kinijos imperatorių rezidenciją. Tai ištisas miestas, kadaise neprieinamas eiliniam mirtingajam... Dar prieš įžengiantį jį, teko pasigėrėti su Pekino senamiesčio idilija, kur vietos gyventojas, išsinešęs iš ankšto (mūsų supratimu) vienaaukščio namelio gatvėn virtuvą su specialiu išgaubtadugniu puodu, ruošėsi čia pat, ant siaurutėlio šaligatvio gaminti valgį. Netrukus, dar nepasiekus Uždarojo miesto bilietų kasos, mus apipuolė grupelė prekijų, siūlančių atvirukų rinkinį ar albumą su Pekino lankytinų vietų vaizdais.
Uždarasis miestas, saugomas keturių gynybinių bokštų, pusšešto amžiaus (1368-1911), Mingų ir Cingų dinastijų laikais buvo Kinijos imperatorių sosto vieta. Įėjęs pro pagrindinius Meridiano (arba Aukščiausiojo taško) vartus ir perėjęs vieną iš penkių marmurinių tiltų per Auksinio vandens upelį atsiduri didžiausioje Uždarojo miesto aikštėje, kurioje vykdavo pagrindinės iškilmingos ceremonijos su kariuomenės garbės rikiuote, dalyvaujant imperatoriui. Aikštė baigiasi bronzinių liūtų saugomais Aukščiausiosios harmonijos vartais, už jų - dar viena aikštė, o ši baigiasi aukščiausiu imperatoriaus rūmų komplekso statiniu - 35 metrų aukščio Aukščiausiosios harmonijos mene, kurioje puikuojasi imperatoriaus sostas. Čia vykdavo vios svarbiausios ceremonijos, tokios kaip princo karūnavimas ir pan.
Kadangi buvo poilsio diena, Gugune netrūko kinų turistų, suvažiavusių iš įvairių šalies kampelių. Jie, kaip ir mes, leidosi į maratoną per imperatoriaus rūmų aikštes ir menes, kartkartėmis nuklysdami į kitas Uždarojo miesto patalpas, kur kadaise imperatoriai tuokdavosi su imperatoriene ar leisdavo laiką su 39 sugulovėmis... Nuo gyvenimo rūmuose Dangaus sūnus (taip buvo vadinamas imperatorius) atsigaudavo imperatoriaus sode, viename iš 8 paviljonų. Bet ir čia monarchą pasivydavo įvairios ceremonijos - antai kasmet, devintojo Mėnulio mėnesio devintąją dieną imperatorius su imperatoriene užkopdavo į aukščiausiąją Guguno kalvą pasigėrėti gamtovaizdžiu, supančiu Uždraustąjį miestą.
Beje, į uždraustąjį imperatorių miestą Guguną vedantys Dangiškosios ramybės vartai remiasi į Tiananmenio aikštę, išgarsėjusią pasaulyje po 1989 m. įvykių. Simboliška, kad kitoje aikštės pusėje stūkso garsiojo Kinijos komunistų partijos vadovo Mao Dzedungo (Mao Zedong) mauzoliejus. Dar iš dviejų pusių šią pagrindinę sostinės aikštę supa šalies parlamento rūmai ir grandiozinis Kinijos kompartijos istorijos instituto bei Revoliucijos muziejaus pastatas (kaip juokavo mus lydėjusios Kinijos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojos, šis pompastiškas statinys iliustruoja, jog kadaise kinai mėgo imti pavyzdį iš savo šiaurinių kaimynų). Tarsi priminimui, jog ši vieta - išskirtinė, aikštėje matai nemaža uniformuotų pareigūnų: vieni - paprasti policininkai, kiti atlieka garbės sargybos funkcijas.
Kadangi Tiananmenio aikštėje apsilankėme šeštadienį, čia buvo pilna žmonių (49 ha ploto aikštėje gali tilpti pusė milijono žmonių). Kas atėjo tiesiog pasivaikščioti, kas - leisti aitvarus. Nemažai kinų čia pat, ant vejos ilsisi, užkandžiauja, malšina troškulį atsineštais gaiviaisiais gėrimais (bet ne alumi). O kiti, pamatę mus, grupelę "blyškiaveidžių", apipuola siūlydami įsigyti raudonšonį Pirmininko Mao citatų tomelį, laikrodį su Mao portretu, atvirukų rinkinį, kinišką aitvarą ir pan. Įdomu, kad čia nepamatysi nuliūdusių, prislėgtos nuotaikos kinų - jų veidai tarsi šviečia santūriu optimizmu.
Neatskiriama turistinė atrakcija Pekine - pasivažinėjimas su dviračių rikšomis po senamiestį su jo tradiciniais skersgatviais - hutongais, fanzomis (kinų trobomis), dar vadinamomis "sychejuaniais" bei ankštais kiemeliais, kur praėjimas tarp mažyčio gyvenamojo namelio ir sandėliuko - vos dviem žmonėms prasilenkti. Keli tūkstančiai hutongų iš visų pusių juosia Uždraustąjį miestą. Įdomu, kad čia, senamiestyje, kur šiuolaikinių patogumų geriau neieškoti, iki šiol gyvena žmonės, prisirišę prie šios vietos ir jos kolorito.
(Bus daugiau)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą