Prieš mėnesį RAIT bendrovės atliktas tyrimas taip pat parodė, kiek pinigų gyventojai skiria pietums. Pusė apklaustųjų vidutiniškai pietums išleidžia nuo 5 iki 10 litų, 22 proc. išleidžia maždaug 11-15 litų. Daugiau pietums pinigų skiria vyrai nei moterys. Pagal amžių didžiausią sumą pinigų, t. y. 16-20 litų išleidžia 26-35 m. gyventojai.
Trumpi ir brangūs pietūs
Atliekant tyrimą buvo klausiama, kaip per pastaruosius 12 mėn. pasikeitė respondentų maitinimosi įpročiai ne namuose. Net 20 proc. respondentų dažniau pradėjo valgyti kavinėse ir restoranuose, 18 proc. apklaustųjų dažniau valgė greitus užkandžius, o 12 proc. dažniau pradėjo lankytis greitojo maisto restoranuose.
Dažniau pradėjo valgyti greitus užkandžius ir lankytis kavinėse bei restoranuose vyrai ir didmiesčių gyventojai. Remiantis tyrimu, matyti, kad 16-35 m. apklaustieji, (moksleiviai, studentai, tarnautojai ar specialistai) buvo aktyviausi visose kategorijose. 16-25 m. gyventojai dažniausiai rinkosi greitus užkandžius, 26-45 m. - kavines ar restoranus, 46-55 m. daug dažniau valgė greitus užkandžius ir rinkosi kavines nei greitojo maisto restoranus.
„Remiantis tyrimu, daugumos apklaustųjų laikas pietums yra ribotas. Tai rodo, kad šiandienis gyvenimo tempas diktuoja tam tikras taisykles ir laikas, skirtas ruošti maistui, tampa vis brangesnis. Greitųjų užkandžių populiarumas sukuria naujas nišas verslui. Kažkada Lietuvoje šeimininkės kreivai žiūrėjo į šaldytus, kepti paruoštus duonos ir pyrago gaminius, o dabar auga atvėsintų ir paruoštų valgyti gaminių paklausa“, - teigė bendrovės „Mantinga“ valdybos pirmininkas Klemencas Agentas.
Žemdirbiams reikia sriubos
Tas pats tyrimas parodė, kad sriuba yra valgoma dažnai. Net 87 proc. apklaustųjų nurodė, kad sriubą valgo bent kartą per savaitę. Iš jų 43 proc. valgo sriubą 2-4 kartus per savaitę, dar 24 proc. - kasdien arba beveik kasdien. Tik 2 proc. nevalgo arba beveik nevalgo sriubos.
„Tyrimo rezultatų negalime vertinti vienareikšmiškai. Iš dalies jie liudija sriubos populiarumą ir svarbą daugelio lietuvių valgiaraštyje, tačiau analizuojant duomenis matyti, kad įpročiai valgyti sriubą skiriasi priklausomai nuo gyventojų metų ir užimtumo. Tai susiję su besikeičiančiais sriubos vartojimo būdais. Ilgą laiką sriuba buvo valgoma kaip pirmas pietų patiekalas, tačiau dabar ji populiarėja ir kaip greitasis užkandis“, - teigė K. Agentas.
Etnologas Libertas Klimka „Vakaro žinioms“ pasakojo, kad būtent sriuba jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų buvo tradicinis lietuvių patiekalas. Šis valgis senovėje buvo valgomas net du kartus per dieną - per pietus ir vakare. Vidudienį žmonės valgydavo kopūstienę, barščius ar šaltibarščius, o vakarienei rinkdavosi įvairias pieniškas sriubas su miltiniais ar bulviniais kukuliukais. Prie tradicinių mūsų krašto patiekalų taip pat priskiriami ir įvairūs grūdiniai ir ankštiniai šiupiniai bei duona.
„Šis tradicinis maistas pritaikytas mūsų klimatui ir žemdirbio darbui. Pirma, toks maistas kaip sriubos yra lengvai įsisavinamas organizmo. Antra, tai gana sotus maistas, duodantis nemažai kalorijų. Anksčiau negalėjome valgyti jokių keptų šašlykų, dirbdami sunkius šienapjūtės ar rugiapjūtės darbus. Tai, kad žmonės dabar nespėja pavalgyti ir valgo organizmui visiškai nepritaikytą maistą, turi reikšmės įvairiems organizmo sutrikimams, pvz., viršsvorio augimas, sąnarių ligos“, - teigė L. Klimka.
Pasak etnologo, mūsų mitybai didelę įtaką daro spartus gyvenimo tempas, neleidžiantis atsikvėpti, o juo labiau pasirūpinti maisto racionu. Esą žmonės pastaruoju metu tik sėdi arba prie kompiuterio, arba prie vairo, o valgo kaip šienpjoviai. Specialisto teigimu, reikėtų atkreipti dėmesį į mūsų mitybos grandinės tradicijas ir jų paisyti, nesvarbu, kad pasikeitė mūsų gyvenimo ritmas. Specialistas pabrėžia, kad nors anksčiau į tradicinių patiekalų meniu nebuvo įtraukti bulviniai patiekalai, šią dieną jie užima kone pagrindinę vietą kavinių ir restoranų valgiaraščiuose.
„Maistas turi būti lengvas, kad papietavus nesustotų skrandis, nes kitaip būna sunku dirbti. Juk neveltui senovėje rugių kūlėjai ar šienpjoviai darbo metu valgydavo barščius ar kopūstų sriubą, pagardintus mažais mėsos gabalėliais. Tokie valgiai puikiai užpildo skrandį, bet nesukelia sunkumo jausmo“, - dėstė etnologas.
Aušra JAUNIŠKYTĖ, Dietologė
Pagrindinė problema ta, kad valgymo procesui yra skiriama mažai dėmesio. Per darbus žmonės neranda laiko, pietauja ne tai, kada jų organizmas jaučiasi alkanas, o tada, kai ištaiko laisvą minutę. Dažniausiai pietaujama paskubomis, bet kur ir bet kada, neturint laiko ramiai atlikti šį kasdienį ritualą. Problema yra ne pietų užkandžiai, o laiko trūkumas. Kada reikia valgyti, parodo kūnas, o ne darbai. Pagal įstatymus kiekvienam žmogui priklauso pietų pertrauka, o žmogus, kartais nepaisydamas nustatytų taisyklių, pats prisidaro įvairiausių blogumų. Prie nutukimo epidemijos, kaip ir minėjau, prisideda ne greitasis maistas, o laiko stoka.
Greitieji restoranai šiuo metu turi labai platų asortimentą, juose galima papietauti ir gana sveikai, tačiau tikrai nesakau, kad juose verta pietauti. Bet vis dėlto, jei žmogus turi mažai laiko, geriau jau pavalgyti bent kažką, nei likti alkanam. Kalbant apie maisto ir savijautos santykį, reikėtų stengtis nuolat nevalgyti tokio paties maisto. Vienodų valgių racionas taip pat sukelia blogą savijautą, nuovargį, silpnumą, dirglumą kaip ir laiko trūkumas pavalgyti. Mūsų kultūroje pietūs yra sočiausias valgymas, skirdami jam tik iki 15 minučių, mes valgome per greitai, maistas yra sunkiau virškinamas, jei žmogus patiria stresą, gali padidėti ir skrandžio rūgštingumas, atsirasti skausmai. Nuo pusvalandžio iki valandos - toks laikotarpis, skiriamas pietums, būtų optimaliausias. Taip pat maistą reikėtų valgyti lėtai ir ne tik dėl vėliau pajuntamo sotumo jausmo, bet ir dėl malonumo. Per skubėjimą ryjant maistą, nebejaučiama jo skonio, taip galima ir pamiršti, kad valgėte.
Puikus pavyzdys - prancūzų kultūra. Jie vartoja labai daug sočiųjų riebalų, kurie prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų. Tačiau prancūzai gerokai rečiau serga šiomis ligomis, o lietuviai pirmauja šioje kategorijoje pagal sergamumą. Atsakymas slypi prancūzų valgymo kultūroje: jie valgo lėtai, o pietų pertrauka tęsiasi net kelias valandas.
Beata NIKOLSON, Laidų vedėja
Iš tiesų šia tema galima būtų kalbėti tris valandas. Pradėkime nuo to, kad greitasis maistas prie gero dar nieko neprivedė, nes ir Didžioji Britanija, ir JAV dabar kenčia nuo nutukimo epidemijos. Kas yra greitasis maistas? Tai maistas, kuris visų pirma yra perdirbtas ir greitai suvartojamas, o mūsų organizmas jį pasisavina ir suvirškina. Toks maistas dažniausiai būna po ranka, jo galima įsigyti kioskelyje ar užkandinėje, degalinėje. Dešrainiai, bulvės, sumuštiniai ir t. t. - aš sau nedraudžiu tokių produktų, aišku, jei tai yra taisyklės išimtis. Kartais, kai tikrai visai nėra laiko, o valgyt prašo ir galva, ir pilvas, degalinėje nusipirktas dešrainis tikrai nėra joks nusikaltimas. Visgi jei tai tampa kasdiene duona, pamirštant kelią į virtuvę, nematau čia sektino pavyzdžio.
Maistas ir valgymas yra ne tik būdas pasisotinti ir išgyventi, tai kultūros dalis, bendravimas. Kodėl blogai yra maitintis greitaisiais užkandžiais? Todėl, kad jūs negalite kontroliuoti cukraus, druskos, riebalų, kurių paprastai greitajame maiste yra daugiau nei lėtame. Atlikti tyrimai parodė, kad šeimos, kurios bent kartą per dieną valgo kartu prie bendro stalo, yra darnesnės ir laimingesnės. Visi turėtume branginti savo laiką, bet, antra vertus, laikas, praleistas virtuvėje ruošiant maistą, yra ne ką mažiau svarbus ir vertingas. O skubantiesiems tereikia pagalvoti iš anksto ir įsimesti į rankinę obuolį, sumuštinį, riešutų ar džiovintų vaisių.
Linas SAMĖNAS, Kulinaras
Vieni sako, kad reikia dažnai užkandžiauti ir po nedaug, negu vienu ypu imti ir persivalgyti. Aš pats visą dieną užkandžiauju, manau, kad reikia tik tikslingai pasirinkti tuos užkandžius, o ne šiaip sau traškučius valgyti. Geras sumuštinis tam tinka puikiai. Jei užkandžiai yra sveiki, kokybiški, nematau jokios problemos, kodėl nebūtų galima jų valgyti pietums. Pavyzdžiui, Ispanijoje - takos užkandžiai yra sveikiausias užkandis, ispanai valgo juos ir nesijaudina, kad kas blogo turėtų nutikti. Tie, kurie nespėja papietauti normaliai ir neskubėdami, iš anksto, prieš darbo dieną, turėtų pasirūpinti užkandžiais. Galima nusipirkti skanios, virtos mėsos, sviesto, kurio prisibijoma, nors nereikėtų. Sviestas yra gerai, jei jo yra nedaug. Svarbu nepamiršti daržovių, kad sumuštinis nebūtų sausas.
Tai gali būti salotos su kokiu nors užpilu ar naminiu majonezu. Taip pat vertėtų nepamiršti ir vaisių. Danai labai propaguoja sumuštinių kultūrą, mažai kas iš jų valgo restoranuose. Pusryčiams galima rinktis įvairiausius užkandžius iš grūdų, juos sumaišyti su vaisiais ir jogurtu. Valgyti reikia saikingai, o ne iš karto esant dideliam alkiui sukimšti kumpio gabalą ar dar ką.
Apie lankymąsi greitojo maisto užkandinėse galiu pasakyti tiek, kad jei tas įprotis nėra ligotas, nematau čia nieko blogo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą