Priemonių Lietuvoje sukurti vidurinę klasę yra, reikia tik jomis pasinaudoti

Balandžio pabaigoje JAV dienraštis „The New York Times“, išanalizavęs Liuksemburge įsikūrusio tarptautinio duomenų centro LIS tyrimus, pranešė, kad Kanados vidurinei klasei priskiriamų gyventojų pajamos po mokesčių pirmą kartą aplenkė JAV.

Nors JAV ekonomika vis dar išlieka didžiausia pasaulyje, o Kanada rikiuosi dešimt pozicijų žemiau, šioje šalyje priimti politiniai sprendimai leido vidurinei klasei suklestėti.

Galbūt jie tiktų ir Lietuvai? Naujienų portalas LRT.lt pasiteiravo banko „Nordea“ ekonomisto Žygimanto Maurico ir Vilniaus universiteto ekonomikos docentės Aušros Maldeikienės.

Kas priklauso vidurinei klasei?

Prieš svarstydamas, kaip Lietuvoje galima būtų padidinti vidurinę klasę, Ž. Mauricas visų pirma pasiūlė ją apsibrėžti.

„Aš vidurinę klasę apibrėžiu ne tik pagal gaunamas pajamas, nes tada labai priklauso, su kuo jas lygini. Svarbiausia, kad jos leistų gyventi turiningą gyvenimą, rasti pusiausvyrą tarp darbo ir laisvalaikio – tada priklausai vidurinei klasei“, – dėstė ekonomistas.

Savaitraščio „Veidas“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktoje apklausoje save vidurinei klasei priskyrė 53,6 proc. gyventojų, tačiau paklausti, kiek jų manymu, reikia uždirbti norint oriai jaustis ir gyventi Lietuvoje, 18,4 proc. atsakė, jog daugiau nei 4 tūkst. litų, o tiek, „Sodros“ duomenimis, uždirba vos 4 proc. gyventojų.

Didesnis perskirstymas per biudžetą

Nuo 2000 metų vidurinės klasės pajamos Kanadoje augo 19,7 proc., tuo metu JAV – tik 0,3 proc. Iš esmės tai ir lėmė Kanados šuolį į priekį, o didesni mokesčiai turtingiesiems ir dėl to didesnis perskirstymas per biudžetą leido to pasiekti.

Lietuvoje perskirstymas per biudžetą yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Jis apskaičiuojamas pagal tai, koks yra santykis tarp valstybėje surenkamų mokesčių ir sukuriamos vertės. Pavyzdžiui, 2011 metais šis dydis siekė 29,8 proc. BVP. Tuo metu daugiausiai perskirstančioje Danijoje – 49 proc. BVP.

Tačiau Ž. Mauricas neskubėjo šio Kanados recepto ingrediento siūlyti ir Lietuvai. Jo teigimu, Lietuvoje įsišaknijusi korupcija ir šešėlinė ekonomika neleistų pasiekti trokštamų rezultatų.

„Būtų didelė rizika kelti mokesčius turtingiesiems ir tai galėtų tik dar labiau padidinti atskirtį, nes tie, kurių turtas iš tiesų yra didelis, tačiau slepiamas, imtų jį slėpti dar akyliau, o visa našta sugultų ant sąžiningų gyventojų pečių“, – kalbėjo ekonomistas.

Kanadoje, pasak jo, toks modelis veikė, nes ten perskirstymas yra efektyvus – kai iš tiesų yra paimama iš turtingesnių ir atiduodama vargingiau gyvenantiems. Lietuvoje tą padaryti esą labai sudėtinga.

Tuo metu A. Maldeikienė visiškai pritarė sprendimui perskirstyti didesnę dalį sukuriamos vertės. „Dabar perskirstymas yra anekdotiškas“, – sakė ji.

Ji skeptiškai atsiliepė apie kovos su šešėliu kalbas šiame kontekste ir paaiškino, kad matematiškai nelegalios ekonomikos sumažinimas perskirstymui įtakos neturėtų: „Iš šešėlio ištraukiama dalis būtų įtraukiama į bendrą BVP, o kartu ir apmokestinama, todėl santykis, kai skaitiklį dalijame iš vardiklio, nepakistų ir liktų toks pats procentas“.

Todėl, A. Maldeikienės manymu, pagrindo progresyvumą mokesčių sistemoje įvesti yra, nepaisant didelio šešėlinės ekonomikos šalyje masto.

Didinamas MMA

Kanadoje nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) vidutiniškai siekia (priklauso nuo pasirinktos provincijos) kiek daugiau nei 10 Kanados dolerių arba beveik 23 litus už valandą. Tokį dydį jis pasiekė po paskutinio pakėlimo šių metų pradžioje.

„Lietuvoje apie MMA labai mėgsta kalbėti politikai, ypač prieš rinkimus, – sakė Ž. Mauricas, – ir jį kelia arba žada kelti nepriklausomai nuo ekonominės situacijos.“

Nors ir priskiria save prie MMA šalininkų, ypač šalyse, kur nesusiformavusios profesinės sąjungos, ekonomistas, kalbėdamas apie jo didinimą, patarė neperlenkti lazdos. Jo manymu, geriausia nustatyti tam tikrą fiksuotą vidutinio ir minimalaus atlyginimo santykį, pavyzdžiui, tarp 40 iki 50 proc.

A. Maldeikienė pritarė tokiam požiūriui, bet sakė, kad šiuo metu nuo staigaus didinimo būtų geriau susilaikyti.

Stiprios profesinės sąjungos

Nuo JAV Kanada skiriasi ir itin stipriomis profesinėmis sąjungomis, kurios stengiasi savo darbuotojams išsiderėti kuo palankesnes sąlygas ir neretai to pasiekia.

Nors Lietuvoje profesinių sąjungų yra, tačiau jos, Ž. Maurico manymu, dažniau užsiima ne tuo, kuo turėtų. „Pagrindinė problema yra ta, kad nėra lygiaverčio dialogo“, – pabrėžė pašnekovas.

Ekonomistas sakė, kad dialogas atviromis kortomis – kai aiškiai ir skaidriai pristatoma įmonės situacija galėtų leisti pasiekti geresnių rezultatų.

„Tada galima būtų bendrai sutarti, kad jei bus didinami atlyginimai, bus mažesnis pelnas, todėl dalį darbo vietų gali tekti panaikinti ir atvirkščiai – jei pelnas yra didelis, tai gal jau metas didinti atlyginimus“, – kalbėjo Ž. Mauricas.

Jo manymu, Lietuvoje tokio ryšio labai trūksta ir dėl to reiktų kaltinti paplitusį požiūrį į darbuotoją, kaip tik į dar vieną sąnaudų dalį, kuri įmonės kūrime nedalyvauja, nors iš tiesų, yra visiškai priešingai.

A. Maldeikienė sakė taip pat pastebėjusi tokio dialogo trūkumą Lietuvoje ir priminė atvejį, kai teismas pripažino bendrovės „Švyturys“ darbuotojų surengtą streiką neteisėtu.

Vidurinė klasė – labiau išsilavinusi

Be paprasto utilitaristinio tikslo – kuo didesnė nauda kuo didesniam skaičiui žmonių – didesnė vidurinė klasė turi ir kitų teigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, labiau išsilavinusi visuomenė.

2011 metais paskelbtame Amerikos progreso centro tyrime jo autoriai ekonomistai Davidas Madlandas ir Nickas Bunkeris rašo, kad visuomenės, kuriose vidurinė klasė yra stipri, yra labiau linkusios daugiau investuoti į švietimą.

Protingesni piliečiai yra ir išmintingesni rinkėjai, kurie ne taip lengvai pasiduoda populistų pažadams ir nebalsuoja prieš savo interesus. Jie taip pat sunkiau paveikiami priešiškų valstybių propagandos. Šios šiuolaikinėje Lietuvoje ypač aktualios problemos galėtų tapti papildomomis paskatomis stengtis kurti stiprią vidurinę klasę.