Tąkart, prieš 25 metus, šalies lyderiai žmonėmis dar pasitikėjo. Valdžios ir žmonių nuomonė sutapo. Abi pusės elgėsi sąžiningai ir pagarbiai. Vieni kitų nepravardžiuodami. Į piliečius dar nežiūrėjo kaip į abejotinos vertės ir valdžiai pavojingus gyvūnus. Ar tiesiog kvaišelius. O dabar, praslinkus 25 metams, vėl diskutuojama apie plebiscito reikšmę mūsų valstybei. Aukštinama tai, kas faktiškai jau neegzistuoja. Taip galima šlovinti pandą ar kažkokį totemą. Praradusį pirminę prasmę. Ir kuriuo patys šlovintojai netiki.
Per 25 metus Lietuvoje vyko 12 referendumų. Aštuoniuose iš jų joks sprendimas nepriimtas. Įskaitant ir konsultacinį plebiscitą dėl atominės elektrinės statybos. Ir tik vienas iš 12-os šalyje vykusių referendumų buvo inicijuotas piliečių. Dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Tas vienintelis žmonių referendumas buvo išjuoktas. Nukeltas į patį nepalankiausią vasaros atostogų laiką. Iš anksto paskelbtas ne referendumu, bet REFEREN-DŪMU. Kažkokiu neaiškiai kvepiančiu dūmeliu. Tad kurių galų teoriškai pašlovinti plebiscitą, jei faktiškai šis piliečių valios instrumentas jau žlugęs. Visus kitus plebiscitus, tiek pavykusius, tiek nepavykusius, inicijavo Seimas.
Piliečiai, jei jų dar liko, vis mažiau aktyvūs. Nes už parodytą aktyvumą baudžiami įtarinėjimais ir viešomis politologų patyčiomis. Esą žmogeliai nesupranta, ką daro. Tad dalis piliečių jau išsipilietinę. Nes taip gyventi saugiau. Toks išsipilietinęs verslininkas nekelia įtarimų valdžiai bei miniai inspektorių. Toks išsipilietinęs darbuotojas nesukelia nemalonumų savo bosui. Šalyje mažėja piliečių ir lieka tik gyventojai. Ši tendencija vaizdžiai matoma per rinkimus. Tad diskutuoti apie plebiscito reikšmę galime tik istoriškai. Dabartinė valstybės istorija plebiscito reikšmės nepatvirtina. Tai viso labo archajiškas puodas. Prakiuręs. Tinkamas politinės etnokultūros muziejui.
Kita vertus, kai šalyje faktiškai jau neliko šio piliečių valios reiškimosi instrumento, tai rodo apmarintą, nustekentą pilietinę visuomenę. Bijančią ar jau nematančią prasmės reikštis. Nes žmonės jau įtikinti, kad jų nuomonė nėra svarbi. Demokratija yra pagrįsta valdžios ir ją rinkusių piliečių grįžtamaisiais ryšiais. Kai rinkėjai kalba, o išrinktieji juos girdi. Lietuvoje vietoj grįžtamojo ryšio veikia „sugedęs telefonas“. Kai žmogus kažką sako, o išrinktasis atsako - tavęs negirdžiu. Nes esi pavojingas, žalingas ar tiesiog kvailys. O aš, išrinktasis, už tave protingesnis. Tad vietoj pilietinės visuomenės Lietuva sukūrė „vaikų darželį“. Su kokio nors seimūno iniciatyva išasfaltuojamu miestelio žvyrkeliu. Jeigu tas išrinktasis seimūnas pakankamai maloningas. O šiaip valstybėje yra tik „vaikų darželis“. Prižiūrimas savo pedagoginėmis tiesomis įtikėjusių auklyčių. Ir kartais tos politinės „auklytės“ patyliukais ką nors iš bendrojo darželio nugvelbia sau. Daugiau nei varškę. Vietoj visaverčio, pagarbaus pilietinio kontakto liko tik keturi valdžios imperatyvai. Bausti, drausti, neįkliūti ir dalinti pašalpas. Du pirmieji imperatyvai tinka policinei valstybei. Trečiasis - Pravieniškėms. Ketvirtasis imperatyvas - nustekentų vargetų valstybei. Ir nė vienas iš šių keturių imperatyvų nebūdingas atvirai, neišgąsdintai visuomenei. Tokiai, kokia buvo prieš 25 metus. Referendumuose pasisakiusiai už Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir už sovietinės kariuomenės išvedimą iš mūsų teritorijos. Kur tie žmonės dabar?
Visuotinėje apklausoje 1991 m. vasario 9 d. dalyvavo 2 247 810 rinkėjų (84,74 proc. nuo bendro rinkėjų skaičiaus):
- 90,24 proc. pritarė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui
- 6,54 proc. atsakė neigiamai
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą