Tiesa, sovietų agresoriams iš anuometinių spaudos rūmų išvijus daugelio laikraščių redakcijas, užgrobus televiziją, liko nedaug spaudos leidinių, per kuriuos buvo galima pranešti apie kruvinus įvykius. Žmonės gaudė kiekvieną pasirodžiusį laisvės žodį, kurį skelbė ir tuo metu ėjęs savaitraštis "Mažoji Lietuva".
Jame dirbę žurnalistas Rytas Staselis ir spaudos fotografas Paulius Lileikis anuomet buvo pačiame įvykių sūkuryje ir tie skaudūs išgyvenimai giliai įsirėžė jų atmintyje.
"Per lengvai atiduodame laisvę"
Rytas STASELIS, apžvalgininkas
Tuo įtemptu laiku maišėsi diena su naktimi, nemiegojome paromis, nes buvo daugybė įvykių - agresyvumo demonstravimo, išdavysčių - nuo pat sausio 8-sios sukosi tas beprotiškas ritmas.
Prieš pat 13-ąją įsivyravo savotiška tyla, visi vienas kitam linkėjo ramybės - ir Aukščiausiojoje Taryboje (AT) ir per televiziją. Kelias paras nebuvęs namuose, parėjau pailsėti. Prabudau nuo tanko šūvio prie televizijos bokšto. Nė pats nepajutau, kaip atsidūriau prie AT rūmų. Labai bijojau dėl tėvo ir brolio, kurie kelias paras budėjo prie TV bokšto, bet kaip tik tą naktį ir jie buvo grįžę namo pailsėti. Prie televizijos bokšto vyko šiurpūs dalykai. Prisimenu tą apėmusį žiaurų bejėgiškumo jausmą, spaudžiantį gerklę, kad negali nieko padaryti, negali pasipriešinti ginklu agresoriams, kurie tankais traiško taikius žmones.
Bet tai, kad nepavyko mūsų išprovokuoti atsakyti ginklu, buvo vienas iš svarbiausių pasiekimų kovojant už laisvę. Sovietų kareiviai buvo ideologiškai "pripumpuoti", pasirengę, jei reikės, net mirti, nes sovietams reikėjo bent vieno nušauto kareivio, kad galėtų paleisti agresijos mašiną visa jėga. Tad įtampa buvo milžiniška. O mums, žurnalistams, reikėjo apie visa tai informuoti žmones.
Kadangi spaudos rūmai, televizija buvo užimti, pasirodė bendras laikraštis "Laisva Lietuva", buvo leidžiama "Respublika", "Mažoji Lietuva". Nebuvo svarbu, kokiam leidiniui rašyti, svarbu buvo kuo daugiau informuoti apie tai, kas dedasi nepriklausomoje Lietuvoje.
Dirbome kas kur, daugiausiai "Respublikos" štabe, kuris buvo įsikūręs Sąjūdžio patalpose prie Katedros, miegojome pakaitomis ant vienos sofos. Pamenu, namo pirmąkart parėjau tik po kokių trijų ar keturių parų...
Prisimindamas Sausio 13-ąją visada pirmiausiai pagalvoju apie žuvusiuosius, 18-20 metų jaunuolius, paaukojusius savo gyvybę. Jie už laisvę sumokėjo aukščiausią kainą. Aš manau, kad žmogaus gyvybė yra aukščiau visko. Tie kruvini įvykiai niekaip nedyla iš atminties. Šiais laikais niekas nereikalauja atiduoti gyvybės už laisvę, o kai pagalvoji, kaip mes kartais lengvai atiduodame ar iškeičiame tą savo laisvę bet kurioje srityje: įsitikinimų, pasirinkimo, darbo, gyvenimo... Pabėgti lengviausia, bet už laisvę reikia kovoti kasdien - čia ir dabar.
"Ir dirbome, ir išgyvenome"
Paulius LILEIKIS, spaudos fotografas
Kartais pagalvoju - iš kur tos drąsos tada tiek buvo? Lipu per tvorą prie TV bokšto, kulka prašvilpė pro pat ausį... Kažkoks azartas buvo, žodžiais to jausmo nenusakysi. Kaip ir nenusakysi to siaubo, kurį teko patirti fotografuojant morge Sausio 13-osios aukas - iš arti, su ryškiomis kulkų ir tankų vikšrų paliktomis žaizdomis ant kūnų - kad visas pasaulis matytų...
Buvau vienas pirmųjų, atskubėjusių su fotokamera į morgą, ir tos nuotraukos tuoj pat atsidūrė laikraščių puslapiuose ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Dirbome savo darbą, bet viską išgyvenome ir sava širdimi. Darbo sąlygos buvo nelengvos: reikėjo skubiai palėpėje ryškinti juodai baltas nuotraukas, spausdinti, lėkti į redakcijas. Bemiegės naktys...
Mūsų štabas buvo "Respublikoje", prie Katedros, dirbome kartu su šviesaus atminimo Vitu Lingiu, taip pat Rytu Staseliu, Ramune Sakalauskaite, Ričardu Degučiu, dabar karjeros diplomatu Sankt Peterburge, kitais... Iš spaudos rūmų išvarytos laikraščių redakcijos glaudėsi Žurnalistų sąjungos patalpose Vilniaus gatvėje, ten vykdavo bendri žurnalistų pasitarimai.
"Mažoji Lietuva" greitai išpopuliarėjo, tai buvo vienas iš nedaugelio tuo metu tipografinių laikraščių, perduodavome žinias operatyviai. Įdomiausia tai, kad laikraščio vadovybė buvo Klaipėdoje, korespondentų punktas - Vilniuje, o ne atvirkščiai. Vežiojome laikraštį žiguliuku, autobusų vairuotojams per siuntas į Klaipėdą įduodavome. Populiarus buvo laikraštis, žmonės eilėse stovėdavo...
Neįmanoma užmiršti tų laikų ir įvykių. Daug fotografinės dokumentikos negatyvų esu perdavęs į Centrinį valstybinį archyvą, mano darytos nuotraukos publikuojamos knygose, enciklopedijose ir kituose leidiniuose, nes fotografijose užfiksuotas vienas skaudžiausių mūsų tautos istorijos puslapių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą