"Respublika“ socdemams, Adolfui Šleževičiui ir jo Vyriausybei primena: Prieš 20 metų perspėjome apie EBSW aferą

Dovana pasėdėjusiam G.Petrikui

„Respublika“ tęsia žurnalistinį tyrimą, kodėl net ir dabar mokesčių mokėtojai turi mokėti už nusikalstamus sprendimus prieš du dešimtmečius priėmusius veikėjus. Juo labiau kad jie negali pasiteisinti nežinoję, kad pinigai bus prarasti: apie EBSW veikėjų aferas „Respublika“ ne kartą rašė tais pačiais 1995-aisiais, kai „Inkarui“ buvo suteikta didelė minėtos paskolos dalis, ir perspėjo, kad lėšos bus iššvaistytos.

EBSW privatizuotam „Inkarui“ 52 mln. litų paskola suteikta 1995-aisiais, o bendrovei „Medicinos technika“, kuri buvo įsteigta prie „Inkaro“ vienkartiniams medicininiams švirkštams ir infuziniams tirpalams įsigyti, cechui rekonstruoti, 1991-aisiais buvo suteikta 58 mln. litų paskolos garantija. Abi bendrovės bankrutavo, išregistruotos, tik skolos liko.

"RESPUBLIKA" 1995 m. rugpjūčio 10 d.

„Respublika“ primena, kad būsimųjų socdemų (LDDP) Vyriausybė tada - 1995-aisiais - nieko nenorėjo girdėti, dabartinė socdemų Vyriausybė lengva ranka 110 mln. litų nurašo.

Šiandien į laisvę išeinančiam G.Petrikui - tai labai vertinga dovana. Kolonijos gultus teko trinti vos 9 metus. Dar teismo metu paaiškėjo, kad šimtus milijonų litų ir dolerių vartęs veikėjas jokių turtų neužgyveno. Apie EBSW veikėjus, apsukusius ir indėlininkus, ir valstybę skaitykite rytdienos „Respublikoje“. O šiandien aiškinamės, kaip socdemų valdymo metu skolos atsiranda ir kaip dingsta (nurašomos).

Įspėjimų nepaisė

Valstybės kontrolė jau 1997-aisiais įspėjo, kad lengva ranka švaistomos paskolos artimoje ateityje gali būti paskelbtos beviltiškomis. Tačiau ir po to dirbę ministrų kabinetai politikos nekeitė. Net 2005-aisiais „flyLAL“ sugebėjo su valstybės, tiksliau, socdemų Vyriausybės, garantija pasiskolinti 22 mln. litų. Grąžino tik 5,2 mln. litų, o 2009-aisiais paskelbė bankrotą.

Auditoriai atkreipė dėmesį, kad valstybė skolindavo pinigus net ir žinodama, kad skolos niekada neatgaus, skolindavo net bankrutuojantiems verslo subjektams. Pavyzdžiui, 1997-aisiais iš 55 tikrintų įmonių, kurioms valstybė garantavo už paskolas ar skolino, daugiau nei pusės veikla buvo nuostolinga, o 5 buvo ant bankroto ribos.

Nurašydavo ir pelningoms

Milžiniškos skolos būdavo nurašomos net ir įmonėms, kurios pačios galėdavo jas padengti.

Štai tais pačiais 1997-aisiais Finansų ministerija pervedė beveik pusę milijono litų AB „Aliejus“ paskolos daliai grąžinti, nors pati bendrovė buvo pajėgi tai padaryti. Tais metais jos grynasis pelnas buvo 1,23 mln. litų, iš jų 626 tūkst. litų skirti akcininkų dividendams.

Valstybės kontrolės 1997 metų audito išvadose akcentuota, kad valstybės paskolos rizikingos, nes ji skolina dažniausiai tada, kai dėl rizikos paskolų verslo subjektams atsisako suteikti komerciniai bankai.

Skandalingiausios paskolos - su koncernu EBSW susijusioms įmonėms, nors „Respublika“ 1995-aisiais ištisame straipsnių cikle „Invazija“ įspėjo politikus apie koncerno vykdomas aferas „Inkare“, žvejybos įmonėje „Jūra“. Iš viso iš šalies įmonių, susijusių su EBSW, valstybė nesusigrąžino apie 144 mln. litų paskolų.

A. Šleževičiaus papirkinėjimas?

A.Šleževičiaus ir Bronislovo Lubio vyriausybių finansų ministras Eduardas Vilkelis (šias pareigas ėjęs nuo 1992 m. gruodžio iki 1995 m. vasario) „Respublikai“ pateikė ir buitinę „politinės korupcijos“ versiją: bankrutuojančioms įmonėms žarstyti valstybės pinigai buvo ne tik bandymas jas išgelbėti, bet tai buvo ir būdas papirkti ten dirbančius rinkėjus. Esą, jei didelė įmonė subankrutuotų, be darbo likę žmonės ir jų giminės nebebalsuotų už tai leidusią partiją.

„Tai pats lengviausias kelias. Išmoki žmonėms atlyginimus, žmonės ramūs ir atrodo, kad viskas ramu. Dabar yra įsteigtas specialus fondas bankrutuojančių įmonių darbuotojų išeitinėms algoms išmokėti. Į jį moka visos įmonės. O tada tokio fondo neturėjome, todėl duodavome paskolas. Tai būdavo tam tikras tempimas už ausų, tikintis, kad įmonė atsigaus. Aišku, taip būdavo ir politiniai balai renkami. Jei koks „Inkaro“ direktorius grįš į darbą ir paskelbs, kad Vyriausybė paskolino pinigų, tai pakeltų reitingus“, - sakė E.Vilkelis.

Lemdavo ir pažintys

Pasak buvusio ministro, vis dėlto pinigai būdavo taškomi ne tik dėl politinių balų.

„Aš asmeniškai pinigų niekam nedalijau. Buvo Paskolų komisija, kurios nariai, savaime aišku, prieidavo tiek prie Seimo narių, tiek prie prezidento ar premjero. Aš tuo neabejoju. Tai gal buvo ir kažkokių paskolų dėl ryšių“, - dėstė E.Vilkelis.

A.Šleževičius teisinasi

Nuo 1993 m. kovo 10-osios iki 1996 m. vasario 8-osios LDDP (vėliau susijungusiai su socdemų partija) Vyriausybei vadovavęs Adolfas Šleževičius nieko blogo nemato, kad buvo skolinama įmonėms, apie kurių prastą reputaciją buvo viešai žinoma.

„Kai kalbate apie „Inkarą“, tai, kiek pamenu, ten buvo skolinimasis už energetinius išteklius. Mes tiesiog atidėjome mokėjimus, kad įmonėms pagelbėtume. Tačiau mokėjimus už energetinius resursus atidėjome ne vien „Inkarui“, bet ir kitoms įmonėms. Įmonės buvo tikrinamos, kontroliuojamos. Tuo daugiausiai užsiimdavo Energetikos ir Finansų ministerijos. EBSW tuo metu buvo legaliai veikiantis koncernas. Kad ten paskui atsirado žmonės, kurie elgėsi neskaidriai, - kitas reikalas“, - bandė teisintis anos Vyriausybės A.Šleževičius.

A.Šleževičius meluoja

Nežinojo... Ekspremjeras ir 2004-2008 metų kadencijos Seimo laikinajai komisijai, tyrusiai EBSW veiklą bei tuometės valdžios ryšius su koncernu, tvirtino apie jokias aferas nežinojęs, niekas jo „nei žodžiu, nei raštu neįspėjo apie nelegalią Kauno holdingo kompanijos veiklą“.

„Respublika“ A.Šleževičiui primena, kad apie EBSW aferas prieš dešimt metų jis turėjo pakankamai informacijos.

Dienraštis „Respublika“ 1995 metų rugpjūčio 4-17 dienomis aprašė EBSW aferų istoriją straipsnių cikle „Invazija“. Keletas rašinių buvo skirta Kauno holdingo kompanijos vykdomai veiklai.

Indėlininkai ne kartą kreipėsi į Lietuvos vadovus - prezidentą ir premjerą - pagalbos ir informavo juos apie grėsmingą padėtį. Pavyzdžiui, 1995-ųjų rugpjūčio 14-ąją „Respublika“ spausdino viešą indėlininkų laišką, kuriame jie prašė valdžios pagalbos.

„Žmonės tikėję Vyriausybės išduotos licencijos garantu pagal LR civilinio kodekso 471 straipsnį, kurį Jūs pakeitėte nuo š.m. liepos 20 dienos kita redakcija. Kadangi Kauno holdingo kompanijos indėlininkų pinigai buvo surinkti veikiant ankstesnei šio straipsnio redakcijai, kreipiamės į Jus pagalbos, kad būtų užkirsta „EBSW grupei“ eskaluoti ekonominį genocidą, kad didelio masto nusikaltimų organizatoriai neskriaustų Lietuvos žmonių“, - rašoma tuometiniams šalies vadovams adresuotame laiške.

Lengvai skolas nurašinėjo ir kito socialdemokrato - Gedimino Kirkilo - Vyriausybė. Per 2006-2008 metus ji nurašė skolų už 274 mln. litų, o visos vyriausybės kartu sudėjus - už 530 mln. litų (neįskaitant minėto A.Butkevičiaus Vyriausybės ketinimo). Turto bankas informuoja, kad šiuo metu bendra valstybės išsiieškotina suma siekia 1,156 mlrd. litų. Daugiausiai nepamatuotų garantijų bei paskolų išdalyta 1992-1996 metais - ypač Gedimino Vagnoriaus, Aleksandro Abišalos bei Adolfo Šleževičiaus vyriausybių laikais.