Respublikos redakcinės kolegijos tribūna (Nr. 37): Kada mirė respublika?

Vienintelė viltis, kad tai laikina, kad mes viską galime pakeisti.

Viena iš priežasčių, kodėl visuomenė užmiršo partizanus, yra ta, kad sovietmečiu šis istorijos tarpsnis buvo ištrintas iš tuo metu gimusių kartų sąmonių.

Argi mūsų, lietuvių, lemtis būti, Jono Užpurvio terminais, baltaisiais vergais?

Prieš septyniasdešimt metų dalis Lietuvos visuomenės nusprendė priešintis sovietų okupacijai, prisimindama pirmąją sovietų okupaciją, kurios sutikimą be šūvio galima vadinti traumine ir gėdinga patirtimi. Jos neužmiršo tie, kurie 1944 m. nusprendė ginklu priešintis okupantams, nešusiems Stalino saulę lietuvių tautai. Ne iš karto, bet palaipsniui jie tapo partizanais, o tai, kad šis tapsmas buvo sudėtingas procesas, liudija ir pačių partizanų tekstai, ir žmonių kolektyvinė atmintis, ir dabartiniai istorikų darbai.

Žmones, balsavusius už Europos Sąjungą dėl to, kad jiems buvo žinomos ir priimtinos ten jau tada vyravusios libertarinės ir kosmopolitinės vertybės, suprasti galima.

Dabartinė santvarka - ne demokratinė respublika, bet oligarchija, o valstybės statusas - gubernija. Kada tai įvyko ir išvis ar turėjome nepriklausomą demokratinę respubliką?

1992 m. Lietuvos piliečių referendumu priimta Konstitucija skelbia: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (1-asis straipsnis). Ką tai reiškia, čia pat ir paaiškinta: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (2-asis ir 4-asis straipsniai).

Akivaizdu, jog visi čia išdėstyti principai šiandien veikia tik deklaratyviai. Lietuva nėra nepriklausoma - jos politinės, teisinės, net kultūrinės normos sprendžiamos Briuselyje ir Strasbūre, už Lietuvos ribų. Nėra ji nei demokratinė respublika. Tauta nevykdo jokios, juolab - aukščiausios suverenios galios, nei tiesiogiai, nei per demokratiškai išrinktus atstovus.

Tai "atstovai" vienašališkai valdo Tautą, o jeigu jie vykdo kieno nors valią - tai Briuselio, Varšuvos arba Maskvos, o ne Tautos ar piliečių. Pastariesiems paliktas tik rinkėjų vaidmuo, bet jų politinės, kultūrinės ar kitokios nuostatos praktiškai nieko nereiškia.

Atstovais apsiskelbė siaura politinė-teisinė-ekonominė grupelė, uzurpavusi Tautos valią. Politikai renkami, bet kalba viena, o daro kita. Teisinė valdžia išvis nerenkama, o Konstitucinis Teismas pats sau prisiskyrė galias, aukštesnes už pačią Konstituciją. Referendumai iš apačios, kuriuos rengtų piliečiai, praktiškai uždrausti. Seimas įgavo galią juos skelbti arba atmesti. Rinkimuose piliečiai daugeliu atvejų net nežino, už ką balsuoja, nes objektyvi informacija apie politines partijas ir kandidatus beveik neprieinama.

1990-1991 m. Tauta iš tiesų sprendė savo ir savo valstybės likimą. Daugiau ar mažiau, bet sprendė. Jos valia atkurtas valstybingumas, jos valia jis ir apgintas. Tie, kurie svarstė ir leido įstatymus, įgyvendino tik vieną valstybės kūrimo dalį. Kita dalis įgyvendinta Baltijos kelyje ir Sausio 13-ąją.

Čia sprendė Tauta. Iš tiesų Respublika - laisva ir savivaldžia piliečių bendruomene - tapome dar iki Kovo 11-osios. Pati Kovo 11-oji buvo šios Respublikos ir jos valios išraiška. Vis gi tuo metu ji dar nebuvo nepriklausoma. Šalyje stovėjo okupacinė kariuomenė, ilgą laiką dar veikė okupacinė teisė. Laukė ilgas tarptautinio pripažinimo kelias. O kai iš tiesų atgavome Nepriklausomybę, nebebuvo Respublikos.

1992-1993 m. Baltijos kelyje, Vingio parke, Sausio 13-osios grumtynėse laisvę išsikovojusi Tauta savo rankomis į valdžią išsirinko okupacinio režimo kolaborantus. Vertybės iškeistos į gerovę, tiksliau - apgaulingą jos viltį, savivaldę bendruomenę vėl pakeitė liaudis, subalsavusi už "gerą šeimininką". Šį laikotarpį vadinti galutine Respublikos mirtimi būtų per daug įžūlu, bet faktas, jog nebeliko ankstesnės Respublikos, tokios, kokia buvo ligtol.

1996 m. žymėjo šiokius tokius judesius link demokratijos ir Respublikos atgimimo. Išrinktas ideologiškai margas Seimas, sudaryta koalicinė valdžia rodė po truputį randantis demokratinį pliuralizmą.

Daugeliu svarbių klausimų piliečiai pasisakydavo mitinguose, o kai kuriais atvejais į jų reikalavimus net atsižvelgta. Vis dėlto referendumų iniciatyvos iš apačios nepasižymėjo sėkme, o po kiek laiko jų galimybės smarkiai apribotos naujais įstatymais. Po truputį sunkinamos sąlygos kurtis ir veikti alternatyvioms politinėms jėgoms, vyksta valdžios koncentracija. Piliečiai darosi vis pasyvesni, vis mažiau tiki savomis galimybėmis ką nors pakeisti. Ne vienas tūkstantis palieka Tėvynę.

Antras Respublikos, o taip pat - Nepriklausomybės erozijos etapas - 2003-2004 m. Politinio elito sprendimu Lietuva stojo į Europos Sąjungą. Daugelis eurointegracinių teisinių normų priimta be jokio piliečių atsiklausimo.

Privalomo referendumo išvakarėse gatvių skelbimai, televizija, radijas, spauda, internetas mirgėjo vienpuse propaganda, žymi jos dalis apmokėta iš tų pačių piliečių, mokesčių mokėtojų kišenių.

Alternatyviai pozicijai skirtos vos kelios laidos - lašas jūroje. Demokratijos regimybė. Stojimo sutartis pasirašyta dar prieš referendumą - ar galėjo būti didesnis pasityčiojimas iš Respublikos?

Jei kalbėsime apie pačių piliečių valią, alus ir milteliai tapo jos iliustracija. Žinoma, vargu ar prekybos centrų akcija suvilioti piliečiai sudarė balsavusiųjų daugumą, bet iliustracija - iškalbinga.

Juolab galima suprasti naivius žmones, kuriems Europos Sąjunga atrodė galimybe išsiveržti iš Rusijos įtakos erdvės, net painiojant Europos Sąjungą su tikruoju valstybės suverenumo garantu - NATO. Bet žymi dalis, jei ne absoliuti dauguma, balsavo už materialinę gerovę, kaip ir 1992-1993 m. - tik už jos viltį.

Drauge su Respublika išsižadėta Nepriklausomybės. Nors ta Europos Sąjunga, į kurią stojome, dar buvo artimesnė valstybių sąjungos principui, ilgainiui ji vis labiau transformuojasi į sąjunginę valstybę. Įstatymų viršenybė, ekonominė erdvė, net kultūrinės sampratos - viskas centralizuojama ir primetama iš viršaus.

Trečia vinis į Respublikos karstą įkalta praktiškai sulig narystės Europos Sąjungoje pradžia. Tai - "paksogeitas". Neteisinkime Rolando Pakso - jį tikrai galima daug kuo kaltinti. Vis gi ši istorija - dar vienas žingsnis į valdžios koncentraciją ir pilietiškumo devalvaciją.

Prezidentas ne iš tos kohortos? - še jį lauk. Tai buvo tikrasis motyvas, o visa kita - priedanga. Piliečių išrinktam valstybės vadovui - kad ir koks jis būtų - užtrenktos durys net į valstybinę televiziją.

Naujametinį sveikinimą Tautai prezidentui teko skaityti per kažin kokį privatų kanalą, beje - rusakalbį. Vis dėlto pagrindinis šios istorijos herojus - ne R.Paksas, net ne arogantiška Rita Miliūtė su savo kolegomis, jau tada pavertę valstybinį transliuotoją savo privačia įmone. Pagrindinis herojus - dabar jau užmirštas Marius Drochneris.

Vidutinio intelekto jaunuolis iš provincijos, pats rinkęs parašus R.Pakso kandidatūrai į prezidentus, prasidėjus "paksogeitui" staiga tapo jo centrine figūra. Atėjęs į susitikimą su prezidentu, nešinas žvakėmis, čia pat susikivirčija su savo intelekto broliu, prezidento rėmėju Visvaldu Mažonu.

Pastarasis vėliau klausė: o kas, jei nuo žvakės būtų užsidegusios užuolaidos? Sudrausmintas M.Drochneris trenkė stulbinamą prisipažinimą: aš - ne prieš R.Paksą, aš atėjau pramogai. Valstybėje - didžiausia istorinė institucinė krizė, o jam - pramoga