Respublikos redakcinės kolegijos tribūna (nr.5): pavergti laisvinant

Vytautas Radžvilas: Pavergti laisvinant

Draudimai visada buvo laikomi būtina žmogaus ugdymo dalimi ir pamatine civilizuoto gyvenimo sąlyga. Šiandien skamba raginimai jų ne tik atsisakyti, bet ir užsimota juos tiesiog prilyginti neteisėtos prievartos ir net smurto prieš asmenį apraiškoms.

„Draudimai - sovietmečio reliktas“, „Draudimai - totalitarinio mąstymo požymis“, „Draudimais nieko nepasieksime“ - su šiais naujosios žmogaus ugdymo filosofijos ,,perlais“ susiduriame kiekviename žingsnyje. Jos skleidėjams nė motais, kad tokia „išmintis“ paneigia ne tik žmonijos sukauptą teorinę ir praktinę ugdymo patirtį, bet ir prieštarauja sveikam protui. Esame įtikinėjami, kad tik išguję iš savo gyvenimo visus draudimus galutinai atsikratysime mus vis dar slegiančios totalitarinės mąstysenos kupros ir tapsime iš tiesų laisva ir humaniška visuomene. Reikia pripažinti, kad iš visų pusių sklindančios sirenų giesmės apie „laisvę“, „humanizmą“ ir „pažangą“ galiausiai paveikia ir ne vieną linkusią blaiviai mąstyti galvą.

Vienas svarbiausių ideologizuoto mąstymo bruožų yra aklumas akivaizdiems tikrovės faktams. Vienas iš tokių faktų neabejotinai yra tas, kad visos iki šiol žinomos kultūros ir visuomenės manė esant būtina draudimais varžyti nekontroliuojamus ir todėl potencialiai pavojingus savo narių troškimus. Tačiau šiandien laikyti šį pamatinį civilizacijos faktą neginčijama duotybe darosi pavojinga, mat šitaip „senamadiškai“ mąstančius asmenis entuziastai „uždrausti draudimus“ jau nesivaržydami rikiuoja į „reakcionierių“, „tamsybininkų“, „laisvės ir pažangos priešų“ gretas.

Būtent nuolatiniai kovotojų su draudimais priminimai, kad draudimai esą tik totalitarinės visuomenės atgyvena, verčia suklusti ir susimąstyti, ar trykštantys skambių žodžių apie „laisvės gynimą“ fontanai kartais nėra skirti tik nukreipti dėmesį nuo to, kad modernybės epochoje buvo išrasta ne viena, o mažiausiai dvi žmogaus pavergimo strategijos. Ir kad „išsilaisvinusioje“ mūsų visuomenėje ankstesniąją „totalitarinę“ strategiją pakeitė kita - kur kas modernesnė ir efektyvesnė „demokratinė“ pavergimo strategija.

Totalitarinės valstybės taikyta smulkmeniškais draudimais grindžiama piliečių valdymo ir kontrolės strategija pirmiausia žlugo todėl, kad ji pamynė istoriškai pasiteisinusius žmogaus ugdymo ir jo elgesio kontrolės principus. Klasikinė ugdymo samprata buvo grindžiama prielaida, kad žmogus yra protinga ir gebanti moraliai apsispręsti būtybė. Šios ugdymo sampratos požiūriu, draudimai yra priemonė ugdyti žmogaus dorybes, iš kurių svarbiausia laikyta saikingumas - gebėjimas sąmoningai ir laisvai riboti asmens troškimus.

Totalitarinis valdymas buvo pasmerktas žlugti ir dėl praktiškesnių priežasčių - jam būdingų nepašalinamų trūkumų. Jis neapeliavo į žmogaus protą ir sąžinę, o buvo grindžiamas grynai išoriška, valstybės primetama prievarta. Todėl natūraliai skatino priešintis ir maištauti. Be to, draudimai, kad ir kokie nemalonūs, neretai tapdavo naudingomis gairėmis, padedančiomis valdomiesiems susiorientuoti tikrovėje. Puikus pavyzdys - sovietmečio bibliotekos. Jų kataloguose ne vienos knygos kortelėje rėžęs akį įrašas „specfondas“ neretai būdavo vertinga nuoroda, kad būtent šios knygos derėtų ieškoti ir pamėginti kaip nors ją gauti.

Būtent šią neefektyvią ir todėl žlugusią totalitarinio valdymo strategiją pakeitė dabartinė - nepaliaujamo žmogaus „laisvinimo“ strategija. Jos esmė - minėtas siekis „uždrausti draudimus“. Toji „demokratinė“ strategija taip pat neapeliuoja į žmogaus proto ir moralines galias, jai lygiai svetima mintis, kad žmogus gali valdyti savo troškimus puoselėdamas saikingumą ir kitas etines dorybes. Tačiau nuo savo totalitarinės konkurentės ši strategija skiriasi tuo, kad ja siekiama ne valdžios draudimais varžyti ir slopinti žmogaus troškimus, bet, priešingai, juos „išlaisvinti“ iš visų suvaržymų, kuriuos numato tradicinės moralės ir kultūros normos. Šitaip „laisvinamas“ žmogus kryptingai verčiamas „geismų mašina“ - aklų instinktų ir aistrų valdomu, savo troškimų nepajėgiančiu kontroliuoti gyvūnžmogiu.

Ir juo daugiau jo troškimų „išlaisvinama“, juo lengviau ir patikimiau jis valdomas. Prieš jį atsiveriantis „laisvės kelias“ iš tikrųjų tampa iš anksto nulemta ir vienintele įmanoma elgesio trajektorija: paverstas akla „geismų mašina“, toks žmogus privalo pirmiausia įtikti ir nuolankiai paklusti tiems, kurie gali arba žada patenkinti vis naujus, ,,atgyvenusių prietarų ir stereotipų“ nebevaržomus jo poreikius. Šitaip vykstantis „laisvinimas“ veda ne tikrosios asmens laisvės link, o tampa iš anksto apskaičiuota „laisvės gamyba“, kuomet „laisvinantieji“ sprendžia, kuriuos individo poreikius dėl politinių ir ekonominių priežasčių patenkinti „tikslinga“, o kurių - ne. Darosi nereikalingas net įprastinis politinis žmonių valdymas. Jį pakeičia paprasčiausia poreikių vadyba. Poreikiai, kuriuos nutariama patenkinti, būna „praleidžiami“ į viešąją erdvę ir čia įgyja visuomenės bei valstybės oficialiai pripažįstamų ,,žmogaus teisių“ statusą.

Besidangstanti „laisvės gynimo“ širma ir neigianti draudimus nepaliaujamo „laisvinimo“ strategija ir ją įkūnijanti „revoliucinė“ ugdymo filosofija iš tikrųjų yra klastingas ir pavojingas „klasikinio“ totalitarizmo pančius nusimetusios visuomenės nužmoginimo ir naujo pavergimo įrankis. Tokia strategija paremta žmogaus kontrolė yra nepalyginti efektyvesnė už draudimais grindžiamą buvusį totalitarinį valdymą, nes, manipuliuojant iš draudimų „laisvinamo“ žmogaus troškimais, jis nepastebimai išmokomas ir įpranta pasivergti pats. Kaip tik šis „savanoriškas“ pasivergimas palaiko individo ir visuomenės „laisvės“ iliuziją ir paslepia ne tik pokomunistinėse, bet ir demokratiškomis save vis dar laikančiose šių dienų Vakarų visuomenėse stiprėjančias „švelniojo“ totalitarizmo apraiškas.

Audrius Rudys: Dar viena istorija

Iš enciklopedijos: Gvatemala - valstybė Centrinėje Amerikoje, nepriklausoma nuo 1840 m., plotas - 108,9 tūkst. kv. km, apie 15,5 mln. gyventojų.

Iš enciklopedijos: „United fruit company“ (UFCo) - JAV kompanija, veikusi 1899 - 1970 m. m., kurios pagrindinė veikla buvo tropinių vaisių (daugiausia bananų) auginimas Centrinėje ir Pietų Amerikoje ir jų pardavimas Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Dabartiniu metu jos verslo tesėja yra „Chiquita Brands International“.

Pirmąjį Gvatemalos nepriklausomybės laikotarpį (1840 - 1871 m. m.) šalį valdė konservatyvios politinės jėgos, kurios atstovavo stambiųjų vietos žemvaldžių interesams. 1871 m. revoliuciniu būdu valdžią perėmė liberalūs politikai. Jų lyderis, J.Rufinas Bariosas (J.Rufino Barrios), tapęs prezidentu, įdėjo daug pastangų įdiegti Gvatemaloje plantacinius kavos ūkius, išpardavė daug komunalinių žemių, sudarė sąlygas užsieniečiams įsigyti žemę ir steigti kavos, cukranendrių ir kitokias plantacijas, pritraukė užsienio kompanijas tiesti geležinkelius, suteikdamas jiems žemę ir koncesijas labai palankiomis sąlygomis. Vėliau ir kiti liberalūs prezidentai privatiems užsienio subjektams toliau pardavinėjo (o kartais tiesiog dovanodavo) žemes, teikė koncesijas gamtos turtams išgauti bei susisiekimo infrastruktūrai plėtoti. 1901 m. į Gvatemalą atėjo UFCo. Jai prezidentas M.Ch.Estrada Kabrera (M.J.Estrada Cabrera) suteikė apie 40 proc. derlingiausios žemės bei faktinę vienintelio tikro Gvatemalos uosto Puerto Barioso, per kurį vyko pagrindinė šalies užsienio prekybos apyvarta, kontrolę. UFCo dukterinė kompanija kontroliavo Gvatemalos geležinkelį, o per jį - ir visą susisiekimo sistemą. Estradą pakeitęs prezidentas Ch.Ubikas (J. Ubico y Castanedo) tęsė nacionalinio turto (ypač žemės) perdavimą užsieniečiams, o UFCo suteikė ypatingas privilegijas. Be to, siekdamas užtikrinti pigią darbo jėgą plantacijoms, išleido „liberalų“ įstatymą, kad valstiečiai, turintys mažesnį negu 4 hektarų žemės sklypą, privalėjo 90 dienų per metus nemokamai(!) atidirbti kurioje nors plantacijoje.

Nauji vėjai Gvatemaloje papūtė po to, kai gupė nacionalistiškai nusiteikusių jaunesniųjų karininkų, studentų ir intelektualų 1944 m. įvykdė vadinamąją Spalio revoliuciją, o valdžią gavo Ch.Ch.Arevalas (J.J.Arevalo Bermejo). Jis ėmėsi plačių demokratinių reformų. Dar gilesnes reformas vykdė kitas prezidentas - J.Arbensas (J.Arbenz Guzman). Jis pradėjo programas, turėjusias sugrąžinti ekonominę Gvatemalos nepriklausomybę - kurti naują uostą, tiesti plentą į Karibų jūros pakrantę, statyti valstybinę hidroelektrinę, o svarbiausia - vykdyti žemės reformą. 1950 m. šalyje 2 proc. žemės savininkų valdė 70 proc. dirbamos žemės. J.Arbenso dekretas nurodė vyriausybei nuo 1952 m. eksproprijuoti nenaudojamus didžiųjų žemės valdų plotus. Kompensuojama už tuos plotus buvo valstybinėmis 25 metų trukmės obligacijomis su 3% metinėmis palūkanomis, suteikiant obligacijų pagal eksproprijuotos žemės vertę, naudotą mokesčiams apskaičiuoti. Perimta žemė (607,5 tūkst. ha) turėjo būti perduota valstiečiams ne didesniais kaip 17,2 ha sklypais; tokiu būdu žemės gavo apie 100 tūkst. valstiečių šeimų - 1/6 visų Gvatemalos šeimų. Tarp kitko, paties J.Arbenso šeima dėl reformos neteko arti 790 ha žemės.

UFCo tuo metu buvo stambiausias žemvaldys šalyje, turėjo 223 tūkst. ha, iš kurių naudojo tik 15 proc., tad neteko 162 tūkst. ha. Dėl to, kad kompanija, siekdama sumažinti mokesčius ir naudodamasi savo įtaką ankstesnėms valdžioms, buvo deklaravusi nerealiai mažą žemės vertę, jos kompensacija buvo tikrai menka (apie 25 kartus mažesnė, negu ta, kuri galėjo būti suteikta už realią žemės vertę). Gindama savo interesus, UFCo kreipėsi į JAV vyriausybę pagalbos. 1954 m. prasidėjo speciali JAV Centrinės žvalgybos valdybos kampanija prieš Gvatemalos valdžią. Be propagandinio karo, Hondure, UFCo priklausančiose žemėse, buvo rengiama antivyriausybinė samdinių armija, kuri tais pačiais metais įsiveržė į Gvatemalą ir privertė J.Arbensą atsistatydinti ir emigruoti. Prezidentu tapo K.Kastiljas Armasas (C.Castillo Armas), kuris nedelsdamas atšaukė visas ankstesnių dviejų prezidentų reformas. Kontrreformoms palaikyti buvo suformuotos stiprios represinės pajėgos, nes pernelyg daug žmonių jau naudojosi tų reformų rezultatais ir naujojo prezidento politika skaudžiai kirto per jų interesus.

Natūralu, kad tiesiog negalėjo nekilti pasipriešinimas valdžiai. 1960 m. grupė jaunesniųjų karininkų pasitraukė iš kariuomenės, įkūrė pasipriešinimo judėjimą ir pradėjo partizaninį karą. JAV ginklavo ir mokė vyriausybinę armiją. Vyriausybė palaikė „mirties eskadronus“ - pusiu karinę organizaciją antivyriausybiniams elementams naikinti. Savo ruožtu, partizanų pajėgas papildydavo ekonominę ir ginkluotą priespaudą patiriantys valstiečiai, įvairiomis formomis jas rėmė socialistinis lageris per Kubą.
Galiausiai 1996 m. buvo pasirašytas Taikos susitarimas, leidęs Gvatemalai grįžti prie demokratinės valdymo formos. 36 metų pilietinis karas, pasak specialios Jungtinių Tautų komisijos, kainavo daugiau kaip 200 000 (du šimtus tūkstančių!), daugiausiai valstiečių indėnų, gyvybių, 440 gyvenviečių buvo visiškai sunaikintos; vyriausybės pajėgoms ir jos remiamoms paramilitarinėms grupuotėms tenka atsakomybė už 93 proc. aukų.

Viena iš svarbiausių plika akimi matomų šios nacionalinės supertragedijos priežasčių buvo J.Arbenso agrarinės reformos atšaukimas, o giluminė priežastis - ekonominis įtakingos užsienio kompanijos įsigalėjimas valstybės ekonomikoje, per ekonominę galią įgauta politinė galia ir valstybės struktūrų pajungimas savų interesų tenkinimui ir apsaugai. O šito įsigalėjimo pirminis pagrindas - neribojama užsieniečių žemės nuosavybė.

Algirdas Endriukaitis: Kuo buvome, kuo tapome ir kaip neliekame

Bedvasė Lietuvos valdžia sprendžia tik viena ir einamuosius reikalus

Lietuvos valstybės institucijos ir realią valdžią turinčios partijos savarankiškai ir patikimai ir iš esmės neformuluoja lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimo teorinių ir praktinių klausimų apimties laiko erdvėje, trinasi kasdieninėse smulkmenose ir skandaluose, o konceptualius judesius palieka neapibrėžtai savieigai, nubraukiant mūsų savigyną, istorijos pamokas, kultūros pamatus, pasvarstymus ir atsakomybę, o jeigu apie tai užsimena, tai tik tuščiažodžiavimo lygmenyje. Nėra valstybės išgyvenimo ideologijos, tik žvalgymasis, nykštukėjimas ir paklusimas didesniems ir galingesniems pasaulio materialistiniams tvarkytojams su pasiteiravimu: ką dar jums turime atlikti? Kas mūsų tautą ir kokiu tikslu jungia? Visuomenės dvasią trypia, smaugia ir naikina su blizgučiais pateikiamas materializmas. Kiek mūsų politinio elito atstovai turi žmogiškojo veido, mąstymo, istorinės savimonės, išdidumo ir gerumo?

Laisvas ir orus žmogus apsibrėžia savo asmens bei platesnius savo tautos ir valstybės išlikimo prasmingumus ,,naujos pasaulio tvarkos“ giluminės krikdančios prasmės sąlygomis: žemės pardavimas užsieniečiams (valstybė be žemės), antikonstitucinis Europos federalizmas (JAV, Vokietijos, Šveicarijos ar Rusijos modelis?) bei suverenitetas, dviguba pilietybė, lietuvių kalbos istorinis šventumas, identiteto išlaikymas.

Visas Lietuvos žlugimas guli valdžios pareigūnų savanaudiškoje materializmo išpažinimo savivalėje, prokuratūros, teismų ir saugumo tarnybos veiklos galingame spaudime ir nepasitikėjimo realybėje. Nenuginčijama: jeigu nėra teisingumo, tai nėra nei dėl ko, nei prie ko šlietis. Esamas valdžios elitas per 20 nepriklausomybės metų parodė, kad jis save tvirtai be pokyčių tik reprodukuoja blogąja prasme. Esamą sistemą neįmanoma reformuoti ar patobulinti, todėl normalus jos veikimas galimas tik ją sugriovus. Vyriausybė tik rašo, bet nekalba apie piliečio kasdien jaučiamą savo beprasmiškumą, nematant laukiamų privalomų ir pinigų nereikalaujančių moralinių pakylėjimo judesių. Iš čia ir kyla bėgimas į kitas šalis.

Savanoriškas išsivalstybinimas arba besąlyginė kapituliacija

Konservatorių vyriausybės programos ,,Globali Lietuva“ (2010) ir „Lietuva 2030“ (2012) yra suverenios Lietuvos valstybės besąlyginės kapituliacijos aktas. Strategijoje ,,Lietuva 2030“ teigiama: „Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius imigrantus - kaip į svetimus.“ Beje, spaudoje paleista nauja sisteminė sąvoka - ,,Lietuva - diasporinė valstybė“.

Pats „Globalios Lietuvos“ terminas preziumuoja emigracijos palankų legitimavimą, priėmimą, pateisinimą ir naudingumą. „Globalioje Lietuvoje“ Vyriausybė visiems žada dvigubą pilietybę, dėstoma nauja miglota koncepcija - ,,protų apykaitos“ idėja ir besąlyginė beprasmiška galimybė užsienio šalyse sudaryti vienmandatines apygardas rinkimams į Lietuvos Seimą.

Juk iš lietuvio tautybės niekas negali atimti, niekas jam nedraudžia mylėti (ir padėti) Lietuvą ir būnant, sakysime, kitos šalies piliečiu. Prisiminkime, kad dideliu Lietuvos patriotu buvo sorbas J.Zauerveinas. Tačiau čia nereikia saviapgaulės, saviniekos ir gudravimo. Pilietybė yra pirmiausia lojalumas ir pareigos, o savos pilietybės atsisakymas negali būti vertinamas kaip solidus, laukiamas ar kraštui naudingas siekinys. Ką reikštų Lietuvai, jeigu didesnė lietuvių dalis turėtų dvigubą pilietybę ir gyventų kažkur kitur? Kas tuomet gyventų ir užpildytų Lietuvos teritoriją? Dviguba pilietybė nėra emigrantų sugrįžimo į Tėvynę paskata.

Dviguba pilietybė taptų komercializuota išsipilietinimo ir išsivalstybinimo kapituliacinė raiška, kaip verslo pažyma, nuolaidų kortelė. Didelis šiaudinių piliečių pagrindo buvimas reikštų beprasmę statistinę saviapgaulę, migracijos pateisinimą ir skatinimą, teritorijos ištuštėjimą bei neišvengiamą žingsnį į valstybės išnykimą. Beje, ES atveju gautųsi ne dviguba, o triguba pilietybė. Tokiu būdu pilietybė teisių ir pareigų požiūriu taptų nesusipratimu valstybei be teisiškai, politiškai ir moraliai lojalių jai piliečių. Be piliečių valstybė netenka prasmės.

Vargu ar tikėtinas emigrantų atsakingas ir svarus politinis ir likiminis domėjimasis Lietuva, jei 2009 metų Lietuvos prezidento rinkimuose balsavo 15 tūkstančių lietuvių iš 1,3 mln. gyvenančių užsienyje. Kur kiti? Informacija iš JAV teigia, kad naujasis emigrantų srautas nesidomi kultūra, tautiškumu ir senieji reikšmingi emigrantų centrai užsidaro. Valstybės ir suvereniteto našta lieka gyvenantiems Lietuvoje.

Kiek dvigubų (bandoma įteisinti „daugybinės pilietybės“ sąvoką“) piliečių, atrišus šį maišą, būtų tik Lietuvos piliečių po 20-30 metų? Ar galėtų būti Lietuvos prezidentu atrišus šį maišą, būtų Lietuvos piliečių po 20-30 metų? Ar galėtų būti Lietuvos prezidentu ar kitu atsakingu pareigūnu, pavyzdžiui, turintis Lietuvos-Rusijos, Lietuvos-Lenkijos, Lietuvos Vokietijos pilietybes?

Strategijoje „Globali Lietuva“ teigiama: ,,Grįžimas į Lietuvą yra sąlyginis ir nėra Strategijos paskirtis, kuri Strategijoje yra suvokiama kaip procesas - nuolatinė srautų (finansinių, žmogiškų išteklių, idėjų ir kt.) apykaita tarp Lietuvos ir jos diasporos“. Apie lietuvių diasporos mobilumą ir reikšmingumą Lietuvai parodo ilgos 1944 metų, tikrai patriotinės, emigracijos negrįžtamas įsitvirtinimas ne savame krašte. Dabar naujiesiems migrantams Lietuvos Respublikos pasas ir pilietybė yra verslo, naudos dokumentas su laikinu ir nedideliu lietuvybės ar sąžinės graužaties nuslopinimo Lietuvai prieskoniu.

Samiuelis Hantingtonas nurodo: „Nacionalinis saugumas suprantamas išsaugoti valstybės nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą ir pasirengimą atlaikyti kitų šalių politinį ir karinį demaršą. /…/ Dabartiniame pasaulyje didžiausią grėsmę tautų visuomeninei grėsmei sudaro būtent imigracija.“ („Kas mes?“, Maskva, 2008, p 283-284). Londone baltieji mokyklose sudaro truputį daugiau 30 proc. Britanijoje ne baltieji sudaro 27 proc. pradinių ir 23 proc. vidurinių klasių mokinių. 2030 m. šiandieniniai 21 m. ir jaunesni baltieji taps mažuma. Berlyno Kroicbergo rajonas vadinasi ,,Kleine Istambul“ (mažasis Stambulas). „Jens-Nydahl-Grundschule“ iš maždaug 300 moksleivių likę 3 vokietukai. Vokiečių valdžia ir visuomenė deklaravo, kad multikultūra jų šalyse sužlugo, o tai reiškia papildomas sunkias problemas kraštui.

Esame auklėjami

Kas gali paaiškinti Strategijos tvirtinimą, kad šiandien 56 proc. Lietuvos gyventojų nedalyvauja kūrybinėje veikloje (manytume, skaičius išpūstas), o Lietuvos pilietybe didžiuojasi tik 23 proc. asmenų. Tai baisu. Klausimas: Lietuvos politini elite, ką jūs valdote?! Strategijoje projektuojama, kad Lietuvos pilietybe 2030 metais jau didžiuosis 60 proc. piliečių! Tai fantastika.

Strategijose siūloma: „Svarbu iš naujo persvarstyti, kas mes esame kaip tauta ir kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje“. Nejaugi po 1990 metų, 2011 metais, mums kyla klausimas „Kas mes esame?“ Kažkada girdėta naujovė? Kokiomis kultūros prasmėmis ir gairėmis, jeigu siūloma perimti „šiuolaikines vertybes“? Kieno, kokias, gal per Lietuvos radiją brukamas Vudstoko judėjimo iškrypusias ir žlugdančias idėjas? Kalbama taip, kad tarytum buvome niekas, nieko neturėjome, atrodo, kad bandoma įteigti, jog reikia atsisakyti turėtos savasties, kad reikia pradėti nuo nulio. Nepasakoma, ką reiškia ir kuo grindžiamas mūsų „pasitikėjimo trūkumas“, „visuomenės uždarumas“? Nedrįstama pasakyti dėl ko konkrečiai: dvasinių idealų, tautinės valstybės, lietuvių kalbos, tautinės tapatybės ir išimtinai konceptualaus Lietuvos pilietybės turinio, dėl korupcijos, atskirų valdžios struktūrų pareigūnų subiurokratėjimo, išsigimimo, jų nepajudinamumo, kaip kasdieniniu žmonių skaudulio nervu, nusiviliama Lietuva ir negrįžtama emigracija.

2007-2013 metų ES parlamento priimtoje „Aktyvių Europos piliečių“ programoje, paskyrus 235 mln. eurų jos įgyvendinimui, pirmajame punkte numatyta: „Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybės narių piliečių statusas“. Tai atspindi tautos ir valstybės prasmės ateitį, o Seimo priimtas atsisakymas pase įrašyti tautybę nurodo, kad Lietuvos valdžios elitas taip ir mąsto.

2012 m. rugsėjo mėnesį pasitarime dėl ES ateities 11 ES narių užsienio reikalų ministrai (Austrijos, Belgijos, Vokietijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Niderlandų, Lenkijos, Portugalijos ir Prancūzijos) pasisakė už visų šalių absoliučiai bendrą teritorinę erdvę, ES tiesioginius prezidento rinkimus, vieningą URM, bendrą kariuomenę, Europos valiutos fondą, veto teisės panaikinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad tai sueigai vadovavo Vokietijos ministras Gido Vestervelle (Guido Westerwelle) ir toms idėjoms labai pritarė Lenkijos ministras R.Sikorskis. Baltijos šalys nebuvo pakviestos.

2013-11-09 Europos tarybos pirmininkas Hermanas van Rompui (Herman Van Rompuy) Berlyne pasakė kalbą, kurioje bylojo apie nacionalinių parlamentų teisių sumažinimą, išsireiškė, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ netenka prasmės. Tai jau daugiau negu federacija, tai jau unitarinės valstybės kūrimas. M.Tečer dar 1997-12-05 laiške Vilniaus konferencijai dėl ES ateities tai numatė ir rašė: „…tikslas yra sulydyti Europos tautas į federalinę supervalstybę./…/ Nors ir vilioja perspektyva surasti prieglobstį tarp Vakarų tautų, aš jus kviečiu labai kruopščiai apsvarstyti visas prisijungimo prie Europos Sąjungos pasekmes, prieš žengiant tokį negrįžtamą žingsnį.“

Ar liksime lietuviais?

Klausimas visai ne retorinis, o gyvybinis. Kaip įvertinti Lietuvos valstybės politinę, istorinę ir moralinę padėtį, realias grėsmių tendencijas? Reali ir akivaizdi sisteminė pasaulio politikos, teisės ir moralinė krizė verčia veikti įvardijant ir surandant išlikimo veiksmus. Galima priminti, kad, pavyzdžiui, tik po įstojimo į ES Estija 2007-02-20 savo Konstitucijos preambulėje įrašė žodį „kalba“: „/…/ užtikrinti estų tautos, jos kalbos ir kultūros išliekamumą amžiams“. Ar tai įmanoma be suverenios valstybės? Panašią strategiją priėmę estai kaip pagrindinį tikslą įsirašė Estijos kultūros erdvės plėtrą. Ar mes tai pagalvojam, ar bus kaip bus mus tenkina?

Kaip kritiškai bevertintume Kinijos komunistinę valdžią, moralinei krizei išspręsti ten kasdien teismuose už pareigybių viršijimą ir kyšių ėmimą nubaudžiama 78 asmenys, iš 80 mln. komunistų partijos narių bus pašalinta 30 mln. Provincijų vadovai, įskaitant pirmininką Si Czinpiną, lanko šventoves ir ragina atsigręžti į Konfucijų, Budą ir daosizmą, tai yra grįžtama prie istorinių šaknų. Mums primetamas mąstymo modelis: viskas tik kitaip ir naujai, be „žalingos“ praeities.

Skaičiuojama, kad jeigu išliks dabartinė gimstamumo tendencija, po 200 metų lietuvių liks 100 tūkst. (www.delfi.lt, 2010-06-14). Kokia siekiamybė ir kieno atsakomybė?

Istorinė idėjinė pamoka

1917 m. pradžioje Lietuva buvo vokiečių okupacijoje. Europoje vykstąs karas ir jo pasekmės sunkiai nuspėjamos, bet įskelia neaiškios siekiamybės kibirkštį. Tautos ateitis buvo neapibrėžta. Atsakingi ir drąsūs Lietuvos intelektualai ėmėsi rūpesčio nepalikti Lietuvos likimo savitakai ir nusprendė tai su tautos atstovais aptarti.

Tuomet Lietuvoje buvo 32 apskritys. Į lietuvių konferenciją 23 asmenų sudarytas komitetas nutarė kviesti tokius dalyvius „…idant jie būtų dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai, visokio luomo ir srovių…“, vien vyrus, nes buvo konferencijos dalyvių suėmimo pavojus, po 3-5 iš kiekvienos apskrities. Komitetui priklausė S.Banaitis, T.Daugirdas, S.Kairys, P. Klimas, J.Staugaitis, A.Smetona, S.Narutavičius, K.Jokantas, Maironis, M.Reinys, A.Žmuidzinavičius ir kiti.

Vilniaus konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18-22 dienomis senajame operos teatre (dabar rusų dramos teatras). Iš 264 kviestųjų susirinko 222 atstovai. Konferencijos dalyviai buvo: 48 iš Vilniaus miesto, 12 iš Alytaus, po 10 iš Seinų, Trakų ir Utenos. 69 dalyviai buvo dvasininkai, 67 ūkininkai, 20 mokytojų. Vokiečių valdžia pageidavo siųsti savo atstovus į konferenciją, bet organizatoriai jų išvengė. Lietuvių konferencija atliko istorinį, sakytume, stebuklinį, vaidmenį ir išrinko Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą.

Kur plaukia Lietuvos laivas šiandien?

Tautos išlikimo jos nykimo erdvėje niekas neapibrėžė, nesudėstė ir nesiruošia įtikinamai vertinti. Šiandieninė Lietuvos valdžia sprendžia tik einamuosius klausimus ir menamai atsako sovietinių laikų postulatu: didėja didėjimas, mažėja mažėjimas. Nepasveikęs, sovietų sulaužytas tautos moralinis stuburas gavo krinkančios Vakarų moralės injekcijas. Politiniai dabartinės Lietuvos valdžios ateities sprendimai priimami nevertinant Lietuvos istorijos, tik dienos konjunktūrinių sprendimų ir impulsų iš Europos badikavimu, paieška bei pešiojimu, paklusnumo prisiėmimu su knechto perdėto nuolankumo sąmone.

Vertinant šiandieninę lietuvių tautos ir valstybės padėtį su aiškiais realiais fizinio neišlikimo, valstybingumo atsisakymo ir moralinės katastrofos grėsme, 1917 metų istorinės idėjos pavyzdžiu, prasminga sukviesti tautos konferenciją, susirinkimą ar sueigą ir deklaracijos ar memorandumo forma suformuluoti atsakymus: quo vadis, Lietuva (kur eini, Lietuva), apibrėžti valstybės idėją fix (siektinas tikslas), suvereniteto išsaugojimo svarbą modus vivendi (išgyvenimo būdas) bei modus agendi (veikimo būdas) sąlygas, apibrėžti gairių būti ar nebūti įžvalgas.

Prisimename ir 1949 m. birželio 14 d. Lietuvių Chartijos paskelbimo lietuviams, pasitraukusiems iš okupuotos Lietuvos, sumanymo svarbą.

Pagrindiniame dokumente ir papildomuose sprendimuose atsakyti į klausimus dėl tautos ir valstybės:

- Dvasinio pasaulio lygmens apibrėžties.

- Pasaulio kultūros raidos tendencijų.

- Istorinės idealizmo prasmės.

- Intelektualų abejingumo ir atsakomybės.

- Nacionalinio saugumo kompaso.

- Nuolankumo galingesnėms valstybėms sindromo.

- Europos federalizmo, eurofetišizmo.

- Genderizmo paskirties.

- Žemės, miškų ir gelmių nuosavybės, agrarinio kolonializmo.

- Ūkio reikalų

- Finansų reikalų.

- Emigracijos ir imigracijos.

- Istorijos.

- Pilietybės.

- Lietuvių kalbos.

- Kultūros.

- Nuvylusių biudžetinių partijų alternatyvos.

- Seimo sudėties pakeitimo.

Pagrindimas

Šiandien nei viena valdžios politinė partija konkrečiai neformuluoja tautos ir valstybės išlikimo istorinių uždavinių.

Tautos ir valstybės grėsmingos raidos tendencijų įvertinimas paliktas savieigai.

Valdantysis politinis elitas be idealizmo, globalizuotas ir daugeliu atvejų kosmopolitiškas.

Neįvertinamos materialistinės nehumaniškos globalizacijos grėsmės.

Europos federalizmo idėjos siejamos su valstybių suvereniteto panaikinimu.

Akivaizdus JAV ir Europos kultūros dehumanizavimas ir nunykimas.

Esminis klausimas: išgyventa skaudi istorinė patirtis, nežinoma ir nevaldoma ateitis.

Kontroliniai klausimai

1. 1918 m. vasario 16 d. Aktą rengė ir pasirašė idealistai. Kiek šiandieniniame Seime yra idealistų?

2. Ar šalis nemiega atsiklaupusi savo valdžiai ir užsieniui?

3. Kiek gali išgyventi ir kuo gali tapti tauta nedrįstanti šunybes pavadinti šunybėmis, o niekdarius - niekdariais?

4. Ar galima be ryšio su praeitimi išsaugoti savigarbą?

5. Ar mūsų nepriklausomybės idėja neišleista atostogų?

6. Kuriam laikui formuluojame likti nepriklausomai Lietuvos valstybei?

7. Ar žmogus be savasties gali būti valstybės su savastimi kūrėju?

8. Ar norime būti paskutiniais lietuviais?

9. Kuris politikas pasakė ,,Tegyvuoja Lietuva!“?

Daiva Tamošaitytė: Donelaičio testamentas

Maždaug 1760-1770 metais Tolminkiemyje, Prūsų Lietuvoje, genialus lietuvninkų dvasinis ganytojas, poetas, kompozitorius ir inžinierius Kristijonas Donelaitis toniniu hegzametru rašė keturdalę poemą. Ji per stebuklą išliko ir „Metų“ pavadinimu, kurį suteikė pirmasis jos leidėjas Liudvikas Rėza, tapo lietuvių kalbos bei literatūros klasika.

Lietuviškasis Homeras, laisvalaikiu konstravęs klavesinus, ką tik Europoje pasirodžiusį fortepijoną bei didelio jautrumo optinius prietaisus, barometrus, termometrus ir mikroskopus, ne mažiau nei savo sodą išpuoselėjo rašytinę kūrybą ir iš karto ne tik padėjo pamatus grožinei Mažosios Lietuvos literatūrai, bet ir kilstelėjo visą lietuvių kultūrą iki europinio lygmens. 1977 metais UNESCO Donelaitį įtraukė į pasaulinės kultūros paveldą. Tačiau Donelaitis stulbina ne tik sodria ir nepakartojama gyva kalba, per tris šimtus metų įgaunančią vis didesnę vertę. Jis rašė tuo metu, kai dėl karo, bado ir maro kolonizuojamose žemėse lietuvninkų liko tik pusė gyventojų. Jo pasakėčios ir didysis epas - tai rūstus metraštis, įamžinantis tolydžio pavergiamos kadaise laisvos tautos degradavimą; jis su neprilygstamu įžvalgumu kuria personažus, kurie ima mėgdžioti svetimtaučių - vokiečių, prancūzų ir šveicarų - manieras ir taip praranda buvusią santūrią etiką, pamiršta savas tradicijas, aptingsta ir tampa nebevertinami net svetimų ponų, kurie nebemoka už darbą, verčia valstiečius vogti mišką, kad sumokėtų mokesčius ir net patį pasakotoją, garbingą seniūną Pričkų, dėl šilingo nudobia it šunį. Atneštinės gyvensenos ydas Donelaitis išjuokia barokine kalba - tai godumas, apsirijimas, bedievystė, ponystė, jos aiškiai lieka svetimos būrui ir dievobaimingam savam žmogui. Skaitau tuos tūkstančius eilučių ir girdžiu kalbą, artimą tai kalbai, kuria kalbėjo mano močiutė, gyvenusi netoli tų kraštų. Randu archajinius žodžius, dviskaitą, nesvietišką grožį, iškart mane grąžinančius į protėvių pasaulį. Muzikali, stringanti į širdį, o dar parašyta klasikiniu hegzametru ta šnekta budina suvokimą: juk tai testamentas, tai perspėjimas mums, tai - dabartis.

Tik nūnai ginkluotą karą pakeitė informaciniai karai, marą - žudančios ideologijos, su kuriomis ateina mirtinos ligos, o badą sukuria politika, kuri savą žmogų išveja ieškoti duonos kąsnio į tų pačių svetimtaučių žemes. Mes, anot Donelaičio „kytri lietuvių pilosopai“, stebime tą patį procesą, kuris sunaikino unikalų prūsų paveldą ir pačius žmones. Ką tas testamentas liudija? Karaliaučiaus kraštą po Antrojo pasaulinio karo galutinai nusiaubė sovietų armija „išvaduotoja“, fiziškai išnaikinusi autochtonus ir palikusi dykynę. „Tik“ prieš 50 metų. Bet šis procesas vyksta ir toliau. Dar gyvi amžininkai, kurie regi, kaip neseniai (XX a. pradžioje) lenkų Armijos Krajovos neteisėtai atplėštos Punsko, Suvalkų, ir Stalino Baltarusijai priskirtos etninės lietuvių nuo amžių gyvenamos žemės patiria Prūsijos likimą. Suvalkuose šiais metais uždarytos lietuvių mokyklos, liko tik viena. Gudijoje (Baltarusijoje), Gardine, istoriniame LDK mieste, teliko saujelė (141 žmogus), kuri laiko save lietuviais, aktyviai besidominčiais lietuvybe. Gervėčių apskrityje, Rimdžiūnų mokykloje, lietuvybės židinyje Gudijoje, teliko 64 mokiniai, iš lietuviškų ir mišrių su baltarusiais šeimų. Jiems buvo stebuklas išgirsti lietuvių kalbą gyvai šių metų rudenį (vykome su Rašytojų sąjungos desantu). Iš mokytojų pasisakymų aiškėja, kad šeimose kalbamasi baltarusiškai, o pasak mokytojų, politika yra tokia, kad lietuviukai (amerikiečių dipukų išgalvotas apibūdinimas lietuviams klajokliams terminas) turi persikelti į Lietuvą, kuri tėra perkėlos punktas į išsvajotają Europą... Pribloškė tyrai, buvusios Lietuvos etninės žemės, nūnai dirvonuojančios ir besiskiriančios nuo likusios Gudijos: apmirę kaimai, užkaltos ir sudegusios sodybos. O neseniai tose žemėse skambėjo lietuvių kalba, dainos, unikalios tarmės, būdingos tik tiems kraštams. Ką tik, prieš keletą metų, ekspedicijos užrašinėjo dainas ir gyvą kultūrą... Ir vietovardžiai - dar išlikę?.. Verdiktas aiškus: lietuvių Baltarusijoj tuoj neliks. Kaip ir Lenkijoj, Ukrainoj. Pridurkime prie gyvos žaizdos faktą, kad ir Ukrainoje, LDK partnerėje, šiais metais uždarytos paskutinės lietuvių mokyklos. Taigi kyla klausimas, kaip Lietuvos valdžia rūpinasi savo mažumomis kaimyniniuose kraštuose. Atsakymas vienareikšmiškas: jokio prioritetinio diplomatinio ir finansinio palaikymo, nes per neilgą laikotarpį sunyko unikalios etninės bendruomenės lietuvių istorinėse etninėse žemėse, nededama jokių diplomatinių pastangų palaikyti santykį su kaimynais. Tuo tarpu mažumų, kurios čia, Lietuvoje, tėra atvykėlės, interesai Lietuvoje finansuojami pilna eiga. Kam dirba Lietuvos vairininkai? Ne titulinei tautai. Tuomet paklauskime kartu su disidentu monsinjoru Alfonsu Svarinsku: „Kada Lietuvoje bus Lietuvos valdžia“?

Mums teliko dabartinė apkarpyta ir nustekenta Lietuvos žemė, kurią norima parduoti. Mes nebeturime kitų namų pasaulyje, tik šitą - mažą likusį lopelį prie Baltijos jūros. Ar mes išnyksime kartu su kitomis pasaulio kalbomis ir kultūromis, kurios nyksta nuo žemės veido kasdieną? Donelaitis atsako: „Ūkius mums atims ir nešt lieps ubagų krepšą“. Veizėkit lietuviai ir mąstykit. Ir kartu Donelaitis neša mums, lietuviams, humaniškąją žinią: „Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai/ ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai,/ kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas, kad baisybės pekliškos visur išsiplatins,/ ir tarp ponų taip, kaip tarp glūpintelių būrų, tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant./ Ir toliau: „Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint, šelmystes pramanyt, kekšaut bei dievą paniekint ir, kas dar daugiaus yr pramonių, prasimanyti, - tai visa vieta baisingos mūsų gadynės.“ Donelaičio žodžiai yra Apšvietos amžininko žodžiai, skirti mums, lietuviams. Humanisto ir filosofo žodžiai. Tai genialaus Švietėjo kalba, kuri mus, jo ainius, priverčia sudrebėti. Rūpinkimės savo senolių paveldu ir dora, nes pasaulis andai yra sumaišty. Skaitykime „Metus“. Donelaitis kaip pranašas numatė mūsų „gadynės“ baisumus ir kartu nusakė visas apgaules, su kuriomis susiduriame ir nūdien.

Sausio pirmoji - Donelaičio trišimtasis gimtadienis. Kad naujieji metai prasideda su mūsų kultūros milžino minėjimu - Apvaizda. 2014 metai tebus po Donelaičio ženklu - kaip lietuvių tautos dvasinio ir kūninio Atgimimo ženklu. Kad andai legendinio alpinisto Vlado Vitkausko iškelta Trispalvė Himalajų viršukalnėje taptų gaire net tiems, kurie ją naudoja kaip skudurą Pilsudskio antkapiui nuvalyti. Kad Lietuvos „valdžia“ suprastų, kam tarnauja - savo Tautai, ar svetimiems ir saviems donelaitiškiems „smirdams“, nes „kur dingtų ponai, kad jie būro netektų ir kad bėdžius toks su šūdais jiems nepadėtų“. Sodriai, liaudiškai pasakyta. Be politkorektiškos cenzūros. Taip, kaip yra. Prisiminkime, kad esame seniausia pasauly indoeuropiečių tauta ir kultūra, turinti turtingiausią Europoje žodyną. Įrodykime savo pranašumą kitiems. Tebūnie 2014 metai lietuvių Atgimimo metai.

Linas V.Medelis: Tai kodėl tavęs nėra?

Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenusikratysite.

Vincas Kudirka, 1898

Gyveni gerai ir savo gyvenimu esi patenkintas. Turi namus, didelį butą, gražią šeimą, abu su žmona einate aukštas pareigas, dirbate gerai apmokamus darbus, vaikai mokosi ir dirba užsieniuose, o nuo savo stalo nubyrėjusius valstybės trupinius gali sužerti į kokio prašytojo ar gerbėjo delną, gali užtarti kokį menkesnį valdininkėlį prieš didesnius viršininkus. Turi valdžią - gali duoti, o gali ir atimti, ir tavo vairuotojas laukia tavęs prie durų limuzine, kada paliepsi - ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą, žiemą ir vasarą. Gyveni gerai.

Bet greičiau nesuplaka tavo širdis ir kraujas neužverda, kai matai kasdienę neteisybę, prarają tarp tuščios prabangos ir skurdo, kai supranti, žinai, kad jau priartėjo grėsmės lietuvių kalbai, lietuvių tautai, lietuvių žemei, pačiai Lietuvos valstybei. Gal nesupranti, gal neperpranti, gal nenori arba tavo viršininkas nepaliepė tau suvokti, kas vyksta aplinkui? Tau pakanka, kad tave garbina, kviečia dalyvauti, tu sakai kalbas iš tribūnų - nuobodžias, apskaičiuotas, tuščias ir negyvas - tu vertini ir kritikuoji šaltai ir aptakiai, giri save ir keli į aukštumas savo nuopelnus valstybei. Esi patenkintas. Ar tai todėl čia nėra tavęs?

Ar pameni? Pameni mokyklos dienas, kai tik tu ir aš iš visos klasės, tik mudu, tremtinių vaikai, grįždami namolio, galėdavome pasidalinti tuo nepaaiškinamu, nuo mažumės lydinčiu nerimu, kai vieno ir kito tėvai, užsidarę virtuvėje, šnabždėdavo apie kažką, kas tamsoje pasklisdavo kaip baimė, kaip siaubas virš suguldytų miegoti vaikų galvų. Žinojome ne viską, o ir apie savo pažeminimą tėvai pasakojo mažai. Tik žinojome, jautėme, kad esame kitokie, kad ir mums, tremtinukams, ir mūsų tėvams kiekvieną akimirką blogi žmonės gali priminti tą kaltę be kaltės, dėl kurios tėvai taip kentėjo, dėl kurios jie antrą kartą viską -  vėl - gali prarasti.

Bičiuli, broli, pameni, kaip gulėdami paupio žolėje dairėmės į debesis, piešiančius mums ateitį - daug geresnę, šviesesnę, - tikėjome - tikrai įmanomą ateitį.

Tai kodėl tavęs čia dabar nėra?

Juk nepamiršai tų dainų, kai vėlų vakarą grįždami iš etnografinio ansamblio repeticijos pusbalsiu traukdavome dainą ir nustebę pavieniai praeiviai gatvėje atsigręždavo ir šypsodamiesi lydėdavo mus žvilgsniu. Tada galėjai ne žinoti, pajusti, kokia didi, kilni tavo tauta, smurtą, žiaurumus prilygindama tik ištryptoms rūtoms, neapkenčiamus priešus grobikus vadindama nekviestais sveteliais, savuosius išgamas dažnai pasmerkdama tyla... Juk negalėjai pamiršti, kaip bėgdami nuo milicijos šokdavom per kapinių tvorą, palikę degančias žvakutes prie Basanavičiaus, Čiurlionio antkapių... Tu pamiršai? Tai todėl tavęs čia nėra?

Neįmanoma pamiršti, kaip lakstydavome iš mitingo į mitingą Sąjūdžio, didžių, viltingų permainų metais, kaip stovėjome Baltijos kely, jausdami milijoninės žmonių grandinės delnų pulsą, milžinišką tikėjimo galią, jog Tėvynė dabar bus vienodai meili, vienodai teisinga visiems savo vaikams.

Tačiau tu jau tada supratai, kad prekyba Sąjūdžio ženkleliais ir tautinėmis vėliavėlėmis yra nieko daugiau, tik puikiausias verslas, nepalyginamai vertingesnis už Sąjūdžio idėjas. O dabar tu mūsų bijai... Ir manęs. Bijai visko netekti. Ir tai visai nėra tas „viskas“, ko galėjo bijoti netekti mano ir tavo tėvai. Tavo „viskas“ - valdiška kėdė, tavo pinigai, tavo galimybė valdyti žmones, nepaisant tavo paties sugebėjimų. Tavo viskas - regalijos, maitinančios tavo tuštybę, ir pojūtis, jog daug ir kažką reiški šioje valstybėje, tikėdamasis anksčiau ar vėliau būti įvertintas dar aukščiau.

Žinau, kad tas šešėlis už milžiniško buto langų, žvilgiančių į Lietuvos Nepriklausomybės aikštę, yra tavo šešėlis. Tu stebi mus šioje aikštėje. Matai mus ir mane, vis dar nepriklausomus savo valstybės piliečius. Tu bijai būti su mumis, nes tau Tėvynė tėra pažangioji Europos žmonija, ir ne čia, o tolyn, į Vakarus nuo Vilniaus. Tokių, kaip tu, buvo visada, jų yra ir jų bus, tik laikas niekada nedirba jų, tavo naudai.

Man liūdna, bet mano lūpos jau nebeklausia, kodėl tavęs čia nėra. Tu pamiršai, nusipelnei čia nebūti. Čia tavęs ir nereikia.

Liudas Verbliugevičius: LRT afera - išdavystė

Pirmiausia, paskaitykime žurnalo „Gairės“ 2013 02 5psl. faksimilę

Ir jiems kantrybė trūko!  Nors to žurnalo ir žurnalisto V. Paulausko niekaip nepriskirtum dešiniųjų ar nacionalistų pusei.

Pasidomėjus, išlenda mistiniai dalykėliai: ši Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pervadinimų „afera“ įvykdyta likus vos mėnesiui iki 2012 10 14 Seimo rinkimų! O „aferos“ terminas čia vietoje: viskas padaryta patyliukais, neprasitarus, juolab nepasitarus su vieša visuomene tokiu svarbiu nacionaliniu klausimu.

Tad kyla klausimas - kas užsakovas ir kas vykdytojai, kam tai labai reikia, kam tai naudinga, kaip Leninas, visų proletarų vadas sakydavo?

Ar Sausio įvykių metu mūsų broliai ir sesės stovėjo ir žuvo už „LRT“? Ne, už Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, už Lietuvos viešą vardą, už „Kalba VILNIUS“, vėliau piketavo, visaip smerkė „LTSR Kasperviziją“. Ką pasakytų dabar Loreta, Justinas Marcinkevičius, mus mokęs mitinguose drąsiai tarti LIE-TU-VA, ką sakytų žuvę miško broliai ir tremtiniai Sibiro platybėse, Lietuvos patriarchas J.Basanavičius, Maironis, 1863 m. sukilime žuvusieji? Šiandieninė kaspervizija (siaurovizija) trina sau baltas rankas - Lietuvos vardo nebėr, Lietuva LRsT!

Pernai Vasario 16-sios švenčių proga valstybės Prezidentė aktyviems Lietuvos piliečiams garbingai įteikė premijas ir pasižymėjimo medalius už Lietuvos vardo garsinimo pastangas visame pasaulyje. Tačiau „LRT“ aferos Lietuvos vardo numarinimo plačiuoju eterio masteliu fakto kaip ir nepastebėjo, bizūno neparodė... Keista pozicija!? Nepastebėjo ir Seimas, Vyriausybė! Visiems gerai... Tai ką, suokalbis visaapimantis?!

Žinome, kad artimųjų valstybių kaimynių, ypač rytinių, informacinis ideologinis karas Lietuvos atžvilgiu vyko, vyksta ir dar ilgai vyks. Tokioje nepavydėtinoje pozicijoje įvyko stebuklas: išmetėme nacionalinio eterio pasipriešinimo tame kare pagrindinį psichologinį ginklą - žodžius LIETUVA, VILNIUS... Net naujoji televizijos piktograma neturi kokio nors Lietuvos ar lietuviško požymio, ko kitos net didelės valstybės niekaip neatsisako, brangina.

Plačiau pažiūrėjus, prastai kvepia... - rafinuota išdavystė, priešininkų nenuginčijama pergalė, aišku ne dykai. Tai patvirtina ir pačių „LRT“ vadų technologija eteryje - pastoviai, nepailstamai ikyriai vos ne kas minutę smegenis grąžtu gręžia  naujojo pavadinimo reklama. Matomai tikimasi, kad Lietuva, jos piliečiai taip greičiau pamirš valstybės ir savo vardą. Ne kurie klausytojai ir žiūrovai sugeba prisiskambinti ir pranešti, kad nuo to jiems visai dienai liuosuoja vidurius, t.y. tur, tur, tur...

Nupilietinimo, nutautinimo rugiapjūtė prasidėjusi. Nupilietintą, nutautintą valstybę daug lengviau užgrobti, pavergti.

Beje, taip vykdoma technologija nuostabiai atitinka ilgamečio JAV CŽV vado A.Dallaso pokarinę doktriną kaip sunaikinti TSRS.

Ištraukos:

„...bus pradėta vykdyti grandiozinė pačios nepaklusniausios Žemėje tautos žūties tragedija, galutinis ir nesugrąžinamas tautos sąmonės užgesinimas. Pavyzdžiui, iš meno ir literatūros mes palaipsniui išguisime jo socialinę esmę; dailininkus ir rašytojus atpratinsime domėtis išraiška ir tyrinėjimu procesų, kurie vyksta tautos gelmėse. Literatūra, teatras, kinas - viskas vaizduos ir šlovins pačius žemiausius žmogiškus jausmus. Mes visokeriopai palaikysime ir padėsime taip vadinamiems dailininkams, kurie įkyriai kals į žmonių sąmonę sekso, smurto, sadizmo, išdavystės kultą - žodžiu, visokį amoralumą.

Valstybės valdyme sukursime chaosą ir sumaištį. Nepastebimai, bet aktyviai ir nuolatos sudarysime sąlygas valdininkų despotiškumo klestėjimui. Biurokratizmas ir vilkinimas bus laikomi dorybėmis. Sąžiningumas ir padorumas - išjuokiami - taps niekam nereikalingi ir virs praeities atgyvenomis. Įžūlumas, akiplėšiškumas, melas, apgaulė, girtuoklystė, narkomanija, gyvuliška baimė vienas kito ir begėdiškumas, išdavystė, nacionalizmas, priešiškumas kitoms tautoms - visų pirma priešiškumas ir neapykanta rusų tautai - visa tai mes kultivuosime vikriai ir nepastebimai, kol visa tai suvešės ir įsitvirtins.

Tik nedaugelis, visai nedaugelis įtars ar net supras, kas vyksta. Bet tuos žmones mes įstumsime į beviltišką padėtį, paversime juos pajuokos objektais, rasime būdų juos apjuodinti ir paskelbti visuomenės atmatomis. Rausime dvasines šaknis, suvulgarinsime ir naikinsime tautinės doros pagrindus. Taip mes naikinsime kartą po kartos. Pradėsime nuo vaikų ir bręstančių paauglių - skaldysime, demoralizuosime ir morališkai smukdysime jaunus žmones. Mes padarysime juos cinikais, nepraustaburniais ir kosmopolitais*.

Šaltinis: „JAV CŽV direktorius Alenas Dalesas“, 2007 m.

Knygą anglų klb. išleistą JAV, pagal 2004 m. išslaptintus CŽV archyvus, buvo galima nusipirkti „amazon“.

Tai negi toks likimas  ir mūsų laukia ?

Antra vertus, tas LRT save nacionaliniu laikydamas, darosi nebe nacionalinis, savo veklos būdu prilygsta, lygiuojasi Lietuvoje dirbantiems kitiems transliuotojams, juolab kad nuo prievartinės, tiesiog terorizuojančios reklamos nebegalima apsiginti. Tą reklamą transliuodami jie tiesiogiai tarnauja įsigalėjusių monopolijų ir oligarchijų interesams, aukščiausių vartojimo kainų palaikymui.... iš klausytojų ir žiūrovų kišenės. Vien tik tų pačių vaistų  žymiai aukštesnės kainos  Lietuvoje nei Lenkijoje apie tai liudija. Gi turėtų būti atvirkščiai - nacionalinis radijas ir televizija gintų visuomenės ir vartotojų pusę, saugotų ir gintų Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 46 str. aiškiai pabrėžia: „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, ...“

Dėl to jau nemažai žmonių tos televizijos nebežiūri, radijo nebeklauso, nebėra prasmės. Tai ar Jie eis to radijo ir televizijos ginti (vėl - priešininkų pasiekimas)? Tai ar Mes, Lietuvos mokesčių mokėtojai, už tokius Judo darbus galime juos išskirtinai finansuoti? Žinoma, ne. Tiesiog privalome priversti Seimą mokėjimus nutraukti.

Trečia, pats trumpinys „LRT“ plačiajai visuomenei turi paslėptos klastos ir apgaulės galią. Apklausus įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmones, tarp jų ir Seimo bei Vyriausybės narius,  paaiškėjo, kad jie tą trumpinį ramiai aiškina - „Lietuvos radijas ir televizija“. Tačiau anaiptol taip nėra. Tai reiškia „Lietuvos Respublikos transliuotojas“, firmos tipo organizacija. Apgavystė akivaizdi: žmonės mano, kad tai valstybės radijas ir televizija, o iš tikrųjų - firmos radijas ir televizija. Na, jei tie žmonės žinotų, tai pašiurptų iš savų pačių paniekinimo, iš to, kad Lietuva nebeturi nei savo radijo, nei televizijos. To pasekoje vaizdinis ir garsinis logotipas LRT grubiausiu būdu pažeidžia draudimą naudoti klaidingą reklamą. Ta klasta ir apgaulė priešininkams duoda pranašumą ir galimą naudą politikoje. Juk firma juridiškai neatsako už valstybę! Tokiame drumstame vandenyje galima prikalbėti ir prirodyti bele ką, kaltų neatrasime, valstybė žiobčios kaip žuvis ant kranto. Ši nuodėmė dar didesnė.

Ketvirta, programos skystos, valstybiniai, regioniniai reikalai užima mažą dalį. Likusioji liūto dalis tenka bobučių plepalams, „žvaigždžių“ kniaukimui ir cypimui, visagalei reklamai. Tikram menui, mokslui ir gyvenimo reikalams nėra vietos. Ar girdime kasdien, kas vyksta Lietuvos rajonuose plačiau? Ne. O ten tikrai daug kas vyksta - ir gero, ir blogo, bet Lietuvos žmonės to nesužino, nejaučia pilnaverčio valstybės visuomenės gyvenimo pulso. Ką mes žinome apie Šilutę be potvynių, apie Dusetas be žirgų, apie Varėną be grybų? O gi nieko! Jau nebekalbant apie Skuodą, Švenčionis, Pakruojį, Kalvariją, Raseinius ir dar iki 50 kitų. Seimas, Prezidentė, Vilnius, Kaunas - dar ne visa Lietuva. Žodžiu, jei neturite ką šnekėti - trumpinkite eterio laiką,  taupykite pinigus. Taip bus sąžiningiau.

O žmonės pasiilgo:

„KALBA VILNIUS, ČIA LIETUVOS RADIJAS. Žinios iš Lietuvos ir pasaulio“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“