Netikėtas pabandymas po kelių metų pertraukos užlipti į sceną buvusiam legendinės britų roko grupės "Pink Floyd" lyderiui Rodžeriui Votersui (Roger Waters) pasibaigė pirmuoju per 12 metų pasauliniu koncertiniu turu.
Šią vasarą jo turas tęsiasi Europoje. Į arčiausiai prie Lietuvos sienos - Lenkijos sostinėje Varšuvoje - surengtą roko genijaus turo "In The Flesh - World 2002" koncertą vyko ir didelis būrys gerbėjų iš mūsų šalies.
Lyderis tapo vienišiumi
Paradoksalu, tačiau į pasaulinės šlovės aukštumas Rodžerį Votersą iškėlęs jo paties prieš daugiau nei pusketvirto dešimtmečio Londone įkurtos grupės "Pink Floyd" vardas šiam muzikantui iki šiol tebėra skaudžiausia prisiminimų tema.
Nuo 1973-iųjų, kai pasirodė vienas populiariausių pasaulyje albumų - "Dark Side of the Moon", R. Votersas tapo pagrindiniu "Pink Floyd" kūrėju. Ironiška, pilna skausmo, paniekos karui bei neapykantos žmogaus asmenybę žlugdančiai sistemai Voterso lyrika iki šiol vadinama viena nuostabiausių roko istorijoje, o muzika susilaukė daugybės kritikų bei paprastų gerbėjų liaupsių.
Kilus nesutarimams (dėl R. Voterso autokratiškumo, anot likusių grupės narių, arba dėl nenoro suprasti jo kūrybos, anot paties Voterso), 1983 m. "Pink Floyd" iširo.
1984 m. R. Votersas išleido auksiniu tapusį solinį albumą "The Pros and Cons of Hitch-Hiking". Dar po trejų metų pasirodė ganėtinai paprastesnis (ir, panašu, prastesnis) albumas "Radio K.A.O.S."
Pralaimėjo teismuose
Kažin, ar pastarojo albumo kūrimas buvo paveiktas 1986 m. prasidėjusių teismų dėl teisės naudoti "Pink Floyd" vardą, tačiau Votersui buvusių kolegų planai atkurti grupę tokiu pačiu pavadinimu tapo skaudžiausia žaizda - ypač po to, kai teismus jis pralaimėjo.
Nuo tada R. Votersas buvusius bendražygius ėmė vadinti "tais vaikinais" ir stengėsi neduoti progos jiems vieniems eksploatuoti auksinių "Pink Floyd" laikų dainų, iš kurių populiariausias parašė jis pats.
Taip 1990-iaisiais Votersas prie nugriautos Berlyno sienos surengė visų žvaigždžių koncertą, panaudodamas albumo "The Wall" dainas bei scenografijos idėjas (tais pačiais metais išleistas ir albumas "The Wall: Live in Berlin").
Netikėtas sugrįžimas
1992 m. pasirodė dar vienas Voterso solinis albumas "Amused to Death", tačiau nuo to laiko jis daugiau nebekoncertavo (išskyrus pasirodymą viename labdaros koncerte 1993 m.). Kurį laiką Votersas kūrė operą "Ca Ira", taip ir nepasirodžiusią įrašo pavidalu, ir tik 1999-ųjų vasarą gana netikėtai surengė koncertinį turą JAV - po 12 metų pertraukos.
Šis turas, "In the Flesh", buvo toks sėkmingas, kad jį Votersas pakartojo Šiaurės Amerikoje lygiai po metų, o 2000-ųjų gale šių koncertų pagrindu išleido dvigubą albumą "In the Flesh Live". Šiemet kovą Voterso turas pasiekė Pietų Ameriką ir Aziją, balandį - Australiją, o gegužę persikėlė ir į Europą. Birželio 7-ąją, po koncertų Sankt Peterburge ir Maskvoje, Votersas atvyko į dar vieną buvusio socialistinio lagerio sostinę - Varšuvą.
Dėmesys "Pink Floyd" laikams
Albumas "In the Flesh" - bene puikiausias įrodymas, jog buvusio "Pink Floyd" genijaus žaizda, padaryta jo ekskolegų, tebekraujuoja iki šiol. Albumo pagrindą sudaro Voterso dainos, sukurtos "Pink Floyd" laikais - tai kūriniai iš "The Wall", "Dark Side of the Moon", "Wish You Were Here", po vieną dainą iš "Animals" ir "The Final Cut".
Beje, koncerto programa nuo albumo beveik nesiskyrė - tiek turiniu, tiek dainų eilės tvarka. Ir nors dauguma atliktų kūrinių nė akordu nesiskiria nuo jų originalių, prieš geras dvi dešimtis metų sukurtų versijų, Voterso talento įtaigumas tebėra neblėstantis.
Visų pirma - dėl aukščiausios kokybės garso bei muzikos efektų, klausytojams leidžiančių atsidurti juos iš visų pusių supančiame skambesyje. Antra - dėl muzikantų profesionalumo, daugelį kurių Votersas pažinojo dar anksčiau ir dabar pasikvietė į turą.
Pavyzdžiui, gitaristų Andžio Lou (Andy Fairweather-Low) bei Snouvio Vaito (Snowy White) grojimas nė kiek nenusileido dabartinio "Pink Floyd" lyderio Deivido Gilmoro (David Gilmour) gitaros verksmui, o Voterso tekstuose ryškų paniekos totalitaristinei visuomenei akcentą dar labiau sustiprino įspūdingi trijų pritarančių juodaodžių merginų vokalai.
Koncertas - tris valandas
Tačiau, palyginti su "Pink Floyd" vaizdo spektakliais, prisotintais specialiųjų efektų, Voterso koncertas tebuvo elementarus pasirodymas - trisdešimties metrų aukščio sceną puošė tik ekranas, kuriame vaizdo projektoriumi buvo demonstruojami abstraktūs paveikslėliai ir nepamirštama filmo "The Wall" animacija.
Nors, panašu, šis minimalizmas pasirodymui suteikė daugiau nuoširdumo - dėmesys skirtas muzikai, o skurdūs vaizdai tik pabrėžė Voterso dainų dramatiškumą, kuris, beje neblėsta per visą, beveik tris valandas trunkantį koncertą. Šiuo paprastumu Votersas lyg ginčijosi su pompastikos nevengiančiais dabartiniais "Pink Floyd'ais": "Štai kas yra esmė - mano dainos, o ne jūsų lemputės".
Išsiurbė žiūrovų energiją
Aistroms atvėsti neleido ir pats 58-erių metų amžiaus Rodžeris Votersas, pareiškęs, jog per pertrauką ilsėsis tik penkias, o ne, kaip įprasta, 20 minučių, nes nenorįs leisti sušalti klausytojams, daugumą kurių sudarė trisdešimtmečiai-penkiasdešimtmečiai gerbėjai.
Nepakartojamos palaimos akimirkos vyresnės kartos "Pink Floyd" fanams bei džiaugsmas galbūt jaunesniems solinės Rodžerio Voterso veiklos gerbėjams - toks vieno nuostabiausių roko muzikos autorių pasaulyje koncerto rezultatas.
Panašu, kad tą vakarą R. Votersas kartu su emocijomis iš žiūrovų išsiurbė ir visą jų energiją, pareikalaudamas daug susikaupimo ir dėmesio psichologiškai sunkioms dainoms (dar anksčiau atsiskyrėlis rokeris teigiamą žiūrovų reakciją akcentavo kaip pagrindinį veiksnį, nulėmusį jo grįžimą į sceną).
"Aš visą laiką buvau apsėstas tos minties, jog mes galime išvengti skausmo, skurdo, destrukcijos ir beprasmių mirčių - jei išmoksime bendrauti vieni su kitais betarpiškai",- teigia R. Votersas, pripažindamas jog būtent tokia tūrėtų būti jo sekančio projekto tema. Ir, beje, niekuo nesiskirianti nuo ankstesnės roko genijaus kūrybos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą