Šiandien pirmosios Vyriausybės vadovė K.Prunskienė švenčia 70-ąjį gimtadienį. Iš pirmų lūpų - apie tai, kaip sveiksta premjerė

- Džiugu matyti, kaip ji stiprėja, - paklaustas, kaip jaučiasi jubiliatė, permainomis džiaugėsi šiomis dienomis seserį aplankęs brolis Rimantas STANKEVIČIUS. - Mes bandome bendrauti skaipu, bet kai pats pamatai žmogų ir lygini su tuo, kas buvo prieš išvykstant, maloniai nuteikia, kad tie mėnesiai reabilitacijos centre nepraėjo veltui. Intensyvus darbas, kaip tvirtino nuolat šalia esanti dukra Rasa, nuo septintos ryto iki aštuntos vakaro net be pogulio dieną duoda rezultatus.

- Ar ponia Kazimiera gali savarankiškai vaikščioti, ar laisvai bendrauja?

- Ji nėra prikaustyta prie lovos kaip anksčiau, vaikšto pasiremdama spirtuku, apeina koridoriumi keletą ratų, bando lipti laipteliais. Į gryną orą išeiti negali, bet ten geros sąlygos, patalpa yra įrengta stadiono principu, kur žmonės mankštinasi kiekvienas pagal savo galimybes. Matau, kad ji tvirčiau jaučiasi suvokimo prasme, bendrauja adekvačiai, gaila tik kad ne viską gali išreikšti žodžiais. Einame pirmyn ir turime viltį, nes pamatėme, kas per metus įvyko. Kadangi rezultatai akivaizdūs ir yra galimybės, reabilitaciją vaikai dar pratęsė mėnesiui, nes reikia naudotis tuo, kas yra geriausia.

- Ne paslaptis, ką dovanų nuvežėte seseriai į Maskvą?

- Per tuos pusę metų manęs ir pažįstami, ir nepažįstami žmonės, politikai, prašydavo perduoti Kazimierai linkėjimus. Aš sakydavau, kad rašausi į knygutę ir būtinai perduosiu. Kai šeštadienį ėjau per Lietuvos muitinę, džiaugiausi, kad manęs nesulaikė - tiek daug sveikinimų gabenau ir perdaviau Kazimierai. Dar suradau savo archyve vieną dainą, kur rusų bardas dainuoja „Kazimira, Kazimira, začem sojuz ty razrušila“. (Kazimiera, Kazimiera, kam tu sąjungą sugriovei - rus.). Aš nuvežiau jai tą kompaktinį diską, mes maloniai pasiklausėme. Sudainavome: „Pakelkime taurę linksmybių“. Ir pakėlėme taures.

- Ponia Kazimiera politikoje buvo labai aktyvi ir tai tikriausiai tapo insulto priežastimi. Ar su seserimi niekada nekalbėdavote, kad laikas sustoti?

- Ji savęs netausojo, nesaugojo, buvo stiprios sveikatos ir galvojo, kad sveikata yra neišsemiamas resursas. Pasirodo, kad taip nėra, ignoruoti savęs ilgai negalima. Anksčiau ar vėliau sulaukiame vienokio ar kitokio rezultato. Politikoje jos kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas. Po Sąjūdžio gražių laikų ir pirmosios Vyriausybės buvo ir karčių dalykų. Ji buvo jautri, nors stengėsi to neparodyti, bet jautėme, kad labai sielojosi.

Aš ne vieną kartą sakiau: „Kazimiera, gal laikas pagyventi sau, savo malonumui“. Bet prigimtis žmogaus tokia, kad jis negali sustoti, atrodo, kad ne viską padarė. Kita vertus, stebėdamas politinį gyvenimą šiek tiek iš vidaus, matau, kad kelerius metus pabuvę ar esantys politikoje žmonės tampa savotiškai priklausomi. Aš naudoju terminą - narkomanas. Pasakyti sau „Sustok!“, kaip padarė buvęs Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, ji nesugebėjo.

- Jūs 1990-aisiais lydėjote premjerę per pirmąją užsienio išvyką, iš kurios ji grįžo tituluota „gintarine ledi“. Gal prisimenate, kas ją taip pakrikštijo?

- Manau, kad tas krikštas įvyko per mūsų didžiąją kelionę, kurios metu aplankėme Kanadą, Jungtines Valstijas, Didžiąją Britaniją, Vokietiją ir Prancūziją. Tada Lietuvoje konsultantų neturėjome, vykome spontaniškai, geranoriškai, visuomeniškai. Didžiulį entuziazmą parodė Kanados ir Amerikos lietuviai. Daug padėjo Jūratė Kazickaitė, turėjusi gerų kontaktų su JAV viešųjų ryšių kompanijomis ir didžiausiais laikraščiais. Tada kiekvienam susitikimui reikėjo turėti skambų lozungą. Kadangi kelionėje Kazimiera nešiodavo gintarinius auskarus, tai kažkur tarp Kanados ir Amerikos kažkas pasigavo ir prigijo.

- Kazimiera Prunskienė įeis į mūsų politikos istoriją kaip premjerė, per trumpą laiką pasiekusi susitikimų su pasaulio galingaisiais rekordą. Kuris iš didžiųjų valstybių vadovų tąkart parodė daugiausia simpatijų dar nepripažintai Lietuvai.

- Šitiek susitikimų per trumpą laiką su tiek įtakingų pasaulio valstybių vadovų iki šiol Lietuvoje niekas nepakartojo. Kai mes kalbame apie nepriklausomybės pripažinimą, mes kalbame emociniu lygmeniu. Bet kalbėtis su kitų valstybių politikais, vadovais emocijų neužtenka. Reikia surasti protingų argumentų įtikinti juos vienų ar kitų žingsnių tikslingumu. Šia prasme, manyčiau, dalykiškas pokalbis buvo, nors kai kas vertina ir nepakankamai, su JAV prezidentu Džordžu Bušu (George Bush). O to pokalbio rezultatas - išsirutuliojo susitikimas su Margaret Tečer (Margaret Thatcher). Manyčiau, kiekvienas susitikimas buvo savotiškai prasmingas ir savaip pamokantis.

Tas Fransua Miterano (Francois Mitterrand) šaltumas Prancūzijoje irgi buvo tam tikras signalas mums Lietuvoje, kad mes savo politikos negalime grįsti vien savo norais, o turime kažkaip įsikomponuoti į tuos procesus, kurie tuo metu vyko Europoje. Kokių nors variantų ieškojimas tuo metu buvo labai svarbus.

Parengta pagal dienraštį "Respublika