Sigutis Jačėnas jėgų semiasi teatre

Skandalo sukūryje

Rolando Pakso patarėjas ryšiams su visuomene, aktorius Sigutis Jačėnas net ir dirbdamas skandalo purtomoje Prezidentūroje randa laiko vaidybai.

"Dabartinė situacija politinėje padangėje kiek primena spektaklį: tamsiais laukais važiuoji į spindinčias, kupinas žmonių sales. Tai ir nušviečia viltį ir norą dalyvauti valstybės gyvenime", - išskirtiniame interviu "Vakarų ekspresui" sakė patarėjas.

S. Jačėno įsitikinimu, R. Paksas, tapdamas prezidentu, sukūrė iki tol neregėtą precedentą - šalies vadovu tapo paprastas žemaitis, su kuo, pasak patarėjo, kai kurie politikai susitaikyti neras jėgų.

Sukėlė smalsumą

Kaip Jūsų akimis atrodė pirmosios vadinamojo Prezidentūros skandalo dienos?

- Nelygu, ką vadinsime skandalu ir kada jis prasidėjo. Mano manymu, politinės jėgos sunerimo jau po antrojo prezidento rinkimų turo.

Jei skandalo pradžią įvardinsime kaip ažiotažą sukėlusios Valstybės saugumo departamento pažymos neteisėtą paskelbimą, žinoma, Prezidentūros darbuotojai buvo nustebę ir šokiruoti.

Tačiau man, teatro žmogui, tame buvo savotiškos intrigos, buvo be galo smalsu. Iškart ėmiau galvoti apie scenarijų, jo autorius. Nuo pat pradžių matėsi dirbtinumas: pirmiau apkaltinti, o tik po to ieškoti įkalčių.

Jūsų manymu, tas scenarijus buvo vykęs?

- Vadinamajame Prezidentūros skandale siekiama prezidento atsistatydinimo. Jų tikslas aiškus. Svarbu priemonių teisėtumas.

Visi Prezidentūros darbuotojai vis kalba "jie", "jų" - kas šie inkognito?

- Ir Jūs, ir aš žinome, tai ką matome: kalbančius televizorių ekranuose ar pasisakančius spaudoje žmones. O kas dar slypi už tų veikėjų, ir mėginama išsiaiškinti.

Lengviausia - išeiti

Kaip reagavo Prezidentūros darbuotojai, kai R. Pakso komandą paliko patarėjų korpuso vadovai? Kokia buvo Jūsų reakcija?

- Supratau, kad tai buvo būtina. Kaip matote, vien patarėjų pasitraukimu niekas nesibaigė. Prezidento žingsnis buvo teisingas, atsižvelgta į situaciją.

Ar galvojote apie pasitraukimą iš Prezidentūros?

- Visada žmogus kažką galvoji. Jei prezidentas būtų pageidavęs, kad pasitraukčiau, be abejonės, taip ir padaryčiau. Reikia išsaugoti bent dalį žmogiškumo, juk sudėtingoje situacijoje lengviausia tiesiog išeiti.

Ar nesigailite atėjęs dirbti į Prezidentūrą?

- Niekada nereikia gailėtis: man šis darbas - didžiulė patirtis. Matau ne tik tai, kas pateikiama žiniasklaidoje, bet ir kaip tai daroma, kas dedasi iš tikrųjų, matau iš vidaus.

Į Prezidentūrą atėjau paragintas šalies vadovo patarėjos ryšiams su visuomene Onos Valiukevičiūtės, su kuria seniau esame koncertavę. Prieš tai padėjau organizuoti ir vesti R. Pakso rinkiminius renginius.

Na, o rimčiausias darbas prieš įsidarbinant prezidento komandoje man teko organizuojant R. Pakso inauguracijos iškilmes.

Primena spektaklį

Ar nesidairote kito darbo, jei kartais tektų trauktis iš prezidento komandos?

- Turėjau pasiūlymų grįžti dirbti į televiziją.

Liksiu ten, kur ir esu. Vadovaujuosi tokia idėja: niekada nieko siekti nereikia, viskas ateina savaime.

Ar nesiilgite aktorystės amato?

- Aš ir dabar, kai tik turiu laiko, vaidinu Keistuolių teatre. Turiu savo vaidmenis.

Su ypatinga meile vaidinu smuklės šeimininką jau skandalo metu pradėtame rodyti režisieriaus Aido Giniočio spektaklyje "Liūdno vaizdo riteris" amžinąja Don Kichoto tema.

Šis spektaklis primena dabartinę situaciją šalies politinėje padangėje: viduramžiai, inkvizicijos laužai, teisėjų šešėliai, tamsiais laukais važiuoji į spindinčias, kupinas žmonių sales. Tai ir nušviečia viltį ir norą dalyvauti valstybės gyvenime. Tai - konkreti aliuzija į dabartinį skandalą.

Spektaklyje yra viena įsimintina situacija, kai Don Kichotas į klausimą kiek yra tų kovotojų, atsako: "Ne mano reikalas skaičiuoti, mano reikalas kovoti". Štai Jums ir atsakymas į bet kokią reitingų reikšmę.

Gal nuolatinis buvimas skandalo katile pakeitė ir Jūsų vaidybos braižą?

- Žinoma, asmenybę veikia tokie dalykai, tačiau patirtis daro savo. Kai aktorius ruošia vaidmenį, jis remiasi savo charakterio biografija, o jei jos nėra aprašytos, tenka fantazuoti.

Be abejo, mano braižas kiek pakito pastaruoju metu: atsirado tam tikras savaiminis gilumas, paprastumas ir, labai noriu tikėti,- tikrumas.

Stinga padorumo

Ar skandalas pakeitė Jūsų požiūrį į žiniasklaidą?

- Taip, kai kurių akcentų esama. Tenka dažnai apie tai galvoti. Per visus nepriklausomybės laikus daug ko pasiekėme, o dabar mes kai ką esminio prarandame - žmogiškumą. Šiuo metu laikome pilietiškumo brandos egzaminą. Dabar netenkame padorumo, kurio ir linkėčiau žiniasklaidos atstovams. Juk anksčiau ar vėliau teks žvelgti į akis ir atsakyti už savo poelgius prieš žūrovus, skaitytojus, artimuosius ar patį save. Akivaizdu, kad kai kurie žurnalistai tiesiog žaidžia į vienus vartus.

Ar galite patvirtinti sklindančias kalbas apie prezidento svarstymus atsistatydinti, jei parlamente bus surinkti 85 apkaltos iniciatorių parašai?

- Kategoriškai neigiu bet kokias interpretacijas dėl atsistatydinimo.

Kaip vertinate Vilniaus intelektualų raštišką raginimą šalies vadovui atsistatydinti?

- Savęs niekada nelaikiau intelektualu. Kodėl? Save tokiu pavadinti labai paprasta, ar ne?

O kalbant apie raštą, reikėtų prisiminti šimtametes istorijas, kaip mūsų inteligentai važiavo Saulės parsivežti arba kaip jie buvo puikiai atpažįstami iš kinkų virpėjimo...

Sukūrė precedentą

Ar Jus nustebino Seimo laikinosios komisijos išvada, kurioje teigiama, kad prezidentas yra pažeidžiamas?

- Kalbant apie išvadas labiau reikėtų galvoti ne apie tai, kokią įtaką jos daro visuomenei, o apie pačios komisijos ir jos padarytų išvadų teisėtumą.

Ar pasikeitė prezidento elgesys po skandalo?

- Prezidentas tapo dar labiau sutvirtėjęs, matantis visą valstybės panoramą, priimantis racionalius sprendimus. R. Paksas ir mus pabara, jei pastebi kokių nors dvejonių ar svyravimų.

Ar priešiškumą prezidentui gali lemti kokios nors Jo asmeninės savybės?

- Taip, tai, kad prezidentas yra arti žmonių ir siutina daugelį politikų. Kai kurie iš jų nevažinėja susitikti su rinkėjais ir niekada nesusitaikys su tuo, kad šalies vadovu tapo paprastas žemaitis.

R. Paksas sukūrė precedentą, kad ir eilinis Lietuvos pilietis gali užimti aukščiausią valstybinį postą. Juk mano kartos laikais net tokios minties nebuvo: šalies vadovais tapdavo arba stiprių seno palikimo partijų lyderiai, arba turtingi užjūrio tautiečiai.

Denisas NIKITENKA