„Snoro“ paskola varo iš namų

Tuo tar­pu sa­vo sko­li­nin­kams bank­ru­ta­vęs „Sno­ras“ ne­da­ro jo­kių nuo­lai­dų. Kel­mės ra­jo­ne gy­ve­nan­ti šei­ma, ne­su­ge­bė­ju­si lai­ku su­mo­kė­ti įmo­kų, ga­li pra­ras­ti na­mus. Ban­kas į bė­dą pa­te­ku­siems žmo­nėms ne­pra­tę­sia pa­sko­los grą­ži­ni­mo ter­mi­no.

 Pas­ko­la būs­tui at­nau­jin­ti

Į re­dak­ci­ją krei­pė­si kai­me kuk­lų dvie­jų kam­ba­rių bu­tą tu­rin­ti mo­te­ris. Dėl šio bu­to jos šei­ma įklim­po į sko­las.

2008 – ai­siais iš „Sno­ro“ ban­ko paė­mė 20 tūks­tan­čių li­tų pa­sko­lą būs­tui re­mon­tuoti. Šil­ti­no, kei­tė lan­gus, vamz­dy­ną.

Tuo me­tu šei­ma ver­tė­si ne­blo­gai. Abu tu­rė­jo dar­bus. Pa­ma­nė, jog sko­la nė­ra la­bai di­de­lė. Iki 2014 me­tų, kas mė­ne­sį mo­kė­da­mi po 360 li­tų, be di­de­lio var­go su­mo­kės.

Su­re­mon­ta­vo bu­tą. Me­tus mo­kė­jo pa­sko­lą. Ta­čiau 2009 – ai­siais dėl eko­no­mi­nės kri­zės vy­ras pra­ra­do dar­bą. Vė­liau ta­po neį­ga­lus.

Ten­ka gy­ven­ti iš 600 li­tų neį­ga­lu­mo pa­šal­pos.

Žmo­nai at­virkš­čiai: kol tu­rė­jo neį­ga­lu­mą, dir­bo so­cia­li­nė­je įmo­nė­je. Ta­čiau po ku­rio lai­ko gy­dy­to­jų ko­mi­si­ja nu­spren­dė, kad mo­te­ris svei­ka.

Pra­ra­du­si neį­ga­lio­sios sta­tu­są, pra­ra­do ir dar­bą vals­ty­bės re­mia­mo­je so­cia­li­nė­je įmo­nė­je.

Da­bar jos pa­ja­mos – tik 330 li­tų so­cia­li­nė pa­šal­pa. Grą­ži­nu­si be­veik še­šis tūks­tan­čius li­tų pa­sko­los, šei­ma ne­be­tu­rė­jo iš ko to­liau mo­kė­ti įmo­kas.

2009-ųjų va­sa­rą pa­sko­los su­tar­tis bu­vo pa­keis­ta. Šei­ma ban­kui li­ko sko­lin­ga be­veik 17 tūks­tan­čių li­tų. Tu­rė­jo mo­kė­ti 12 pro­cen­tų me­ti­nių pa­lū­ka­nų.

Ban­kas vie­na­ša­liš­kai nu­trau­kė su­tar­tį

Po ke­lių mė­ne­sių šei­ma ne­suk­rapš­tė pi­ni­gų pa­sko­lai deng­ti. Pa­ja­mos ne­sie­kė nė tūks­tan­čio li­tų. Dar rei­kia iš­lai­ky­ti ne­pil­na­me­tę duk­rą.

Ka­dan­gi sko­li­nin­kai ne­vyk­dė įsi­pa­rei­go­ji­mų, ban­kas praė­ju­sių me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį vie­na­ša­liš­kai nu­trau­kė pa­sko­los su­tar­tį anks­čiau ter­mi­no.

Da­bar rei­ka­lau­ja­ma iš kar­to grą­žin­ti vi­są pa­sko­lą: 14341 li­tą, 1151 li­tą pa­lū­ka­nų ir 3480 li­tų dels­pi­ni­gių.

Ap­tir­pu­si pa­sko­la, apau­gu­si pa­lū­ka­no­mis ir dels­pi­ni­giais, vėl iš­si­pū­tė.

Ban­kas krei­pė­si į Vil­niaus mies­to apy­lin­kės teis­mą. At­si­liep­da­ma į ieš­ki­nį ban­kui įsi­sko­li­nu­si šei­ma pra­šė iš­dės­ty­ti įmo­kas da­li­mis.

Ang­li­jo­je dir­ban­tis jų sū­nus su­ge­bė­tų kas mė­ne­sį mo­kė­ti po 800 li­tų. To­kiu bū­du ga­lė­tų grą­žin­ti ban­kui pa­sko­lą.

Ta­čiau „Sno­ro“ at­sto­vai ne­su­ti­ko, kad sko­li­nin­kai mo­kė­tų da­li­mis. Esą pa­sko­los grą­ži­ni­mo ter­mi­nas – iki 2014 me­tų sau­sio 9 die­nos. Mo­kant po 800 li­tų per mė­ne­sį jis nu­si­tęs­tų iki 2016 me­tų.

Teis­mas kons­ta­ta­vo, jog 12 pro­cen­tų me­ti­nės pa­lū­ka­nos yra la­bai di­de­lės. Jos nea­ti­tin­ka ki­tos, silp­nes­nio­sios san­do­rio ša­lies, var­to­to­jo, in­te­re­sų.

Var­to­ja­mo­sios pa­sko­los be už­sta­to su­tar­ties są­ly­ga pri­pa­žin­ta ne­są­ži­nin­ga nuo jos su­da­ry­mo.

Ta­čiau teis­mas at­si­žvel­gė ir į ki­tos pu­sės tur­ti­nę pa­dė­tį. „Sno­ro“ ban­kas yra bank­ru­tuo­jan­tis. Jis pa­ts tu­ri daug įsi­pa­rei­go­ji­mų kre­di­to­riams. To­dėl, pa­ten­ki­nus šei­mos pra­šy­mą, bū­tų pa­žeis­ti ne tik ieš­ko­vo, bet ir kre­di­to­rių in­te­re­sai.

Gruo­džio 12 -ąją priim­ta nu­tar­tis, ku­rio­je pri­pa­žin­tas „Sno­ro“ ieš­ki­nys kel­miš­kių šei­mai. Pri­teis­ta rei­ka­lau­ja­ma su­ma ir dar by­li­nė­ji­mo­si iš­lai­dos.

Vil­tis – lai­duo­to­jas

„Esa­me vi­siš­kai pa­lū­žę. Gy­džiau­si li­go­ni­nė­je. Už­puo­lė dep­re­si­ja. Ne­beiš­ma­nau, ką da­ry­ti, – į re­dak­ci­ją už­su­ku­si guo­dė­si mo­te­ris. – Pas­ko­los ati­dė­ji­mas bū­tų bu­vęs mū­sų iš­si­gel­bė­ji­mas. Sū­nus tik­rai bū­tų iš­ga­lė­jęs skir­ti 800 li­tų kas mė­ne­sį. Da­bar ga­li atim­ti mū­sų bu­tą ir par­duo­ti iš var­žy­ty­nių.“

Mo­te­ris krei­pė­si į ad­vo­ka­tą. Šis pa­ta­rė su­ras­ti ko­kį nors lai­duo­to­ją, ku­ris pa­dė­tų gau­ti pa­sko­lą iš ki­to ban­ko ir grą­žin­ti pi­ni­gus „Sno­rui“.

„Gal kas ga­lė­tų pa­dė­ti? – vy­lė­si moteris . – Ar­ti­mų žmo­nių kaip ir ne­tu­riu. Ir tė­vai, ir uoš­viai mi­rę. Ki­ti ar­ti­mes­ni gi­mi­nės pa­si­li­go­ję. Ten­ka pa­si­kliau­ti tik sa­vi­mi ir sū­num. At­ro­dė, jog su­ma, ku­rią sko­li­no­mės, nė­ra la­bai di­de­lė. Juk ir mes bu­vo­me svei­ki, dar­bin­gi. Kas ga­lė­jo ži­no­ti, kad gy­ve­ni­mas pa­si­suks to­kia link­me.