Sostinėje gyvenantieji už tas pačias prekes ir paslaugas moka keliskart daugiau nei rajonų gyventojai

Pinigų neplėšia

Vienas tokių pavyzdžių - Pabradėje jau du dešimtmečius gyvuojanti kirpykla, kurios savininkė 24 metų darbo patirtį turinti Tatjana Kutrienė su finansine krize kovoja ne kelis pastaruosius metus, bet dešimtmečius, mat mažame miestelyje išsilaikyti nėra lengva. Vidutinis kirpėjos mėnesinis atlyginimas siekia vos 1 tūkst. litų. Kai tuo tarpu vidutinė alga, atskaičius mokesčius, Lietuvoje yra 1673 litai.

Nieko nuostabaus, kad verslininkė nesusikrauna maišo pinigų, mat kainos už suteikiamas paslaugas, jei jas lygintume su sostinės kainomis, yra juokingai mažos: moterų kirpimas pas T. Kutrienę kainuoja 20 litų, vyrų - 15 litų, vaikų - vos 5 litus. Tuo tarpu sostinėje vidutinės kirpimo kainuos yra nuo 50 litų.

Paklausta, ar per tą laiką nebuvo minčių viską mesti ir, kaip daugelis, važiuoti į didmiestį, smulkioji verslininkė neslėpė, kad kaip tik tokia emocinė ir finansinė krizė visai neseniai buvo ištikusi. Tačiau ją pergyvenusi moteris darbuojasi toliau. „Pabradėje veikia 7 kirpyklos. Ir tai tik oficialiai. Dar daug žmonių dirba namuose be verslo liudijimo. Kaip tokiam mažam miesteliui, tai labai didelė konkurencija. Prieš mėnesį jau turėjau minčių viską mesti ir važiuoti į Vilnių. Tačiau gaila palikti mylimą darbą, klientus. Todėl sukamės, kaip galim”, - patirtimi dalijosi T. Kutrienė.

Vilniečiai permoka

Persikrausčius į sostinę, kainų skirtumas pasijaustų kiekviename žingsnyje. Pirmiausia ieškant būsto. Kas nenori apsikrauti paskolom, renkasi nuomą. Vidutinė trijų kambarių 60 kv. m buto miegamajame rajone nuomos kaina svyruoja nuo 800 iki 1600 litų. Už tokio paties ploto ir kambarių skaičiaus buto nuomą Naujojoje Akmenėje užtektų kas mėnesį pervesti vos 350 litų. Panašus kainų santykis ir norint įsigyti būstą. Jonavoje dviejų kambarių 50 kv. m butą galima nusipirkti už 55 tūkst. litų. Vilniaus mikrorajone tokio paties ploto ir kambarių skaičiaus butas kainuoja nuo 100 tūkst. litų. Jei labai pasisektų. Vidutiniškai kaina svyruoja nuo 150 tūkst. litų.

Toks pat kainų santykis išlieka ir paslaugų sferoje. Prireikus padėvėtiems batams pakalti kulnus, Kupiškyje tai galima padaryti už 8-16 litų, tuo tarpu Vilniuje tektų pakloti nuo 20 iki 30 litų. Vis labiau populiarėjantis aktyvus gyvenimo būdas ir sporto klubai vilniečiui yra didelė prabanga, mat mėnesinis abonementas vidutiniškai kainuoja 200 litų. O jei sporto klubas yra centre ar netoli centro, pakloti gali tekti ir visu šimtu litų daugiau. Tuo tarpu Rokiškyje už galimybę pasinaudoti tais pačiais treniruokliais ir kitomis sporto klubo teikiamomis paslaugomis mėnesiui kainuotų vos 80 litų.

Pramogos beveik veltui

Sakoma, kad dantys šiais laikais auksiniai, mat norint juos susitaisyti ar, neduok Dieve, įsistatyti naujus, tenka pakloti nemenkus pinigus. Sostinėje krūminio danties plombavimas pas privatų odontologą kainuotų vidutiniškai 150 litų. Švenčionyse užtektų sumokėti nuo 50 iki 70 litų.

Klysta galvojantys, kad provincijoje savišvieta ir kultūrinis gyvenimas sustojęs. Mokytis galima ir rajone, skirtumas tik tas, kad tai daryti yra gerokai pigiau. Pramoginių šokių pamokos moksleiviui Šilutėje mėnesiui kainuoja 70 litų.

Tačiau daugelyje mažesnių miestų mokyklose įvairūs būreliai mokiniams apskritai yra nemokami. Vilniuje už tuos pačius užsiėmimus savo atžalų tėvai kas mėnesį moka šimtais, juolab jei vaikas nori lankyti ne vieną, o kelis būrelius. Pramoginių šokių pamokos moksleiviui sostinėje atsieitų apie 130 litų.

Jonas ČIČINSKAS - profesorius, ekonomistas:

Didelis prekių ir ypač paslaugų kainų skirtumas priklauso nuo pajamų. Kainos susidaro sąveikaujant pasiūlai ir paklausai, kiek kainuoja paslaugas pasiūlyti ir kiek žmonės nori už jas mokėti. Vilniuje algos didesnės negu Prienuose, todėl sostinėje galima prašyti didesnės kainos. Kita vertus, ne tik iš pajamų pusės tas spaudimas yra. Mieste yra brangesnis pragyvenimas, todėl teikti paslaugas Vilniuje kainuoja brangiau nei kokiame nors miestelyje.

Berlyno, kuriame kainos, palyginti su kitais Vokietijos miestais, nėra tokios aukštos, pavyzdys rodo, kad kainų skirtumai priklauso ir nuo kitų dalykų, pvz., konkurencijos. Amerikoje visos prekės yra pigesnės nei Europoje. Ten yra labai didelė konkurencija. Tokio spaudimo, kad kuo daugiau išplėšti, uždirbti kaip Europoje nėra. Amerikoje visi supranta - jei nori daug parduoti ir uždirbti, reikia konkuruoti kainomis.

Verslininkai turi strategiją. Vieni jų, pvz., įsikuria centre, senamiestyje, moka didelius pinigus už patalpų nuomą orientuodamiesi į turtingesnius klientus. Jie žino, kad nori parduoti prestižinę prekę, o tokia prekė turi kainuoti daug.

Ji gali būti pagaminta pigiai, bet kad atrodytų, jog prekė skirta išrinktiesiems, būtina uždėti didelę kainą.

Kitas dalykas, mūsų verslo kultūra yra žalia. Pas mus nuo seno manoma, kad žūtbūt reikia parduoti kuo brangiau. Anksčiau mes tuos konkurentus išsprogdindavom, padegdavom jų kioskus, dabar jau bandoma susitarti. Pas mus yra toks supratimas, kad kiekvienas turi būti vienintelis ir stipriausias, ir būtina nurungti visomis priemonėmis konkurentą, nes tokiu atveju bus galima užsidėti didelę kainą. Versle mes esame nauji žmonės, atėję iš Sovietų Sąjungos, todėl mūsų kultūra yra prastoka.