Septintojo dešimtmečio pradžioje apie Klaipėdą laikraščiai rašė, jog ji auga kvapą gniaužiančiu tempu - gal ne tokiais mastais kaip Sibiro plėšiniai, bet socializmas daro stebuklus.
Paprasti miestelėnai labai gėdijosi Klaipėdos senamiesčio. Esą, argi gali tie apgriuvę fachverkiniai namiūkščiai būti miesto vizitinė kortelė? Socializmas įrodinėjo, kad jis stato kitaip, kad nušluos tuos niūrius būstus - tai tik laiko klausimas.
Buvo leidžiamos knygos apie išsivysčiusią miesto pramonę, it magnetas traukiančią dešimtis tūkstančių naujakurių iš "plačiosios tėvynės". Ir mes žinojome, kad mūsų pajėgaus konservų fabriko kilkę valgo ir negrai, ir arabai, ir draugiški kubiečiai...
Visos miesto gatvės, pavadintos dažniausiai fiktyvių didvyrių vardais, vedė į aikštę, kur ant pjedestalo, vamzdžiu į Vakarus, stūksojo patranka.
Teisingą gyvenimo kelią rodė net trejetas visiškai identiškų proletariato vado V. Iljičiaus Lenino statulų. Tai, kuri stovėjo prie geležinkelio stoties, sykį kažkas nakčia ant atkištos rankos užkabino ubago terbą...
Kaimyną "pasodino", sučiupę iš Mėsos kombinato nešantį kilogramą dešros, bet retai įkliūdavo tie, kurie vežė vogtą mėsą vežimais. Kaip dabar juokaujama - iš Mėsos kombinato "išėjo" daug žymių žmonių...
Gimdymo namų koridoriuje užrašas skelbė: "Draudžiama lankyti ligonius su kaliošais ir čemodanais". Nors tuometiniai beprotnamiai panešėjo į konclagerius, fojė kabėjo sienlaikraščiai: "Mes statome komunizmą".
Bobutės suaukojo paskutines kapeikas Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybai, diedukai iš uosto vežė akmenis. Deja, netrukus bažnyčios bokštą nugriovė ir maldos namuose atidarė LTSR filharmonijos filialą, o klebonui buvo iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla.
Imperija prie užrakintų marių
Istorikas Vygantas Vareikis savo knygoje "Klaipėda XX amžiuje" aprašė anos gadynės paradoksus. Štai prekybos ir žvejybos bei jūrinių organizacijų nomenklatūroje rusai sudarė 70 proc. darbuotojų.
Jūra garantuodavo gerą algą, valiutą, čekius ir galimybę papildyti pajamas spekuliacija. Vienu metu buvo leista įvežti naudotus vakarietiškus atomobilius. Paskui speakuliacijos kryptis kito: 6-ąjį dešimtmetį buvo gabenami boloniniai lietpalčiai, "kramtuškė", batai.
Klaipėda buvo atviresnė Vakarų įtakai, nei kiti Lietuvos miestai, ji diktavo jaunimo madas. Jūreiviai atgabendavo ne tik "Levi's", "Wrangler", "Lee" džinsų, bet ir japoniškų laikrodžių, aparatūros ir kitų prekių, kurias buvo galima laikyti ideologine diversija. Uostamiesčiui magijos suteikdavo legendinės prostitutės, vadintos "Šešioliktaja divizija".
Lietuviams jūra buvo beveik "uždaryta", sunku buvo patekti į Jūreivystės mokyklą, juolab tapti laivo kapitonu ar šturmanu. Lietuvius dažniausiai siųsdavo į tolimus TSRS uostus, o į Klaipėdą - Leningrado ar Murmansko jūreivystės mokyklas baigusius vyrus.
Dauguma prekybinių laivų buvo pavadinti rusiškais pavadinimais - tarybinių rašytojų, karvedžių, partinių fukcionierių vardais. Neužšąlantis Klaipėdos uostas buvo tarybinės imperiajos budriai saugomi vartai, pro kuriuos į 200 pasaulio uostų būdavo gabenami kroviniai. Užsieniečių buvimą sekė budri KGB akis. Prekaybos uosto KPP (kontrolės praleidimo punktas) buvo KGB ausys ir akys.
Ne veltui "fašistais" lietuviais nepasitikėta. Juk 1961 metais tarybinio povandeninio laivo kapitonas Jonas Pleškys, išplaukęs iš Klaipėdos uosto į žvejybą Baltijos jūrojea, nuplukdė laivą su visa įgula į Švediją. Padedant vienam įgulos nariui, Pleškiui pavyko sugadinti laivo kompasą. Įgula manė, kada laivas plaukia atgal. Kapitonas pasislėpė JAV ir paprašė politinio prieglobsčio.
Svetimi butus gaudavo greičiau
Svarbiausia problema buvo butai. Erzino tai, kad sąjunginio pavaldumo įmonių darbuotojai, atsargos karininkai ir atvykėliai iš Šiaurės, Sibiro rajonų, gaudaavo butus greičiau, nei čia gimę ir užaugę.
Nebeaužteko ir nuasmeninto tarybinio miesto palydovų - bendrabučių. Dalis jūreivių gyveno laivuose. Gūžėmės betoniniuose chruščioviniuose daugiabučiuose su neveikiančiais liftais, srutomis užpiltais rūsiais, gendančiais kranais.
Vyravo trys socialinės grupės. I - partinė nomenaklatūra, valdininkai, susiję su laivynu, stambių pramonės įmonių ir prekybinių organizacijų vadovai. II - prekybinio ir žvejybos laivyno jūreiavaiai, sąjunginių įmonių tarnautojai ir kvalifikuoti darbininkai. III - mokytojai, tarnautojai, vietinės pramonės darbininkai.
Pastarasis sluoksnis gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo ir metų metus laukdavo valdiškų butų ar paskyros automobiliui.
Buvo ir bohema
Vienintelis aukštojo mokslo židinys 7-ajame dešimtmetyje - Kauno politechnikumo filialas. Kavinėje "Banga" rinkdavosi tuometė bohema, ten matydavai lietuvišką Hemingvejų R. Lankauską, drastiškomis eilėmis šokiravo keturvėjininkas Stasys Šemerys. Klaipėdos dramos teatre režisierius Povilas Gaidys pastatė skandalinguosius spektakalius "Mindaugas", "Mažvydas", "Katedra"...
Tik 8-ajame dešimtmetyje pradėti restauruoti XVIII-XIX a. fachverakainiai ir mūriniai namai, neogotikinis paštas. Įsikūrė Valstybinės konservatorijos fakultetai. Buvome užguiti sistemos, žmonės "be savybių", tačiau pamažu jau formavosi nauja, dinamiškesnė, nors ir morališkai silpna karta. Pigus darbo džiaugsmo demonstravimas prievartinėse Gegužės 1-osios bei Spalio revoliucijos minėjimo demonstracijose, vadų portretai, privalomas kasmetinis Klaipėdos išvadavimo šventimas vertė mus marionetėmis.
"Totalitarinė švietimo sistema gamino siaurapročius speacialistus, beveidžius optimistus ir provincijos snobus", - užsienio spaudoje rašė T. Venclova.
Žibalas, utėlės ir "blatas"
Iš tiesų, anuomet stumdėmės eilėse, kai krautuvėje "išmesdavo" deficito: "sosiskų", šlapios dešros ar medvilninių kelnaičių. "Šliūbinius" žiedus ir patalynę jaunavedžiai pirko už talonus. Už juos galėjai ir šermenims gauti konservuotų žirnelių ar latviškos tirpios kavos "Dabiska".
Visos moterys, valytojos ir inteligentės, kirpykloje pigiai dažydavosi "Chna" ir puošėsi cheminiu sušukavimu (plaukai atrodė kaip pažąstyse). Net poniutės vaistinėje nesidrovėjo pirkti skysčio su žibalu nuo utėlių, nes jis neva stiprino plaukus.
Viešpatavo visagalis "blatas", kai iš po prekystalio pažįstama pardavėja ištraukdavo "ekskliuzyvinę" suknelę. Bet paskui gatvėje vis tiek sutikdavai kas dešimtą damą, vilkinčią tokią pat.
Pardavėjos vartėsi it inkstai taukuose. Taip pat ir "moriačkos" - triskart per dieną, net nešdamos šiukšles, keisdavo tualetus.
Užtant degtinė tuomet buvo itin pigi, kainavo per tris rublius - už tiek taksi galėjai pervažiuoti visą miestą. Balta kava kaštavo 7 kapeikas, gazuotas vanduo su sirupu - 3 kap., "Sodžiuje" kompleksinius pietus pavalgydavau už 1 rublį 20 kapeikų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą