Šviežia duona, iškepta iš fantazijų

Nidoje

Nidoje šviežia duona, kaip dangaus mana, niekuomet nesnigo. Tai yra, prieš keturis mėnesius pirmą kartą Neringos istorijoje duris atvėrė privati kepykla-parduotuvė "Gardumėlis". Dabar vietiniams nebereikia "parplukdyti" batono, pyragų ar bandelių ir kaupti atsargas, jei kartais "užpustys".

Užsukę į Nidoje, Pamario gatvėje, įsikūrusią I. Bagdonienės IĮ "Gardumėlis", neilgai gėrėjomės skoningu interjeru: nosis vedė prie šviežiomis bandelėmis su bananais, kopūstais, lašinukais, karamele. Viena iš penketo konditerių, Regina Šlevinskienė, kas savaitę Nidos kepyklon triūsti atvykstanti iš Kuršėnų, siūlė mini picų, kurias ypač pamėgo vaikai, kekso su aguonom, kurį kaipmat išgrobsto užjūrio svečiai, ir žinoma, tortų, kuriems mūsų akyse ji gamino saldžius, burnoje tirpstančius ornamentus. Pašnekinome "Gardumėlio" savininkę ponią Ireną, su šeima gyvenančia Juodkrantėje.

"Tarp kitko, vidurinę baigusi, aš važiavau stoti į Kauno maisto pramonės technikumą, mokytis būtent konditerijos. Bet tais laikais buvo tokie didžiuliai konkursai, su drauge pamanėme, jog mes, merginos iš Kuršėnų, vis tiek neįstosime". Irena Klaipėdoje, KPI įsigijo statybos inžinierės diplomą, kurį laiką dirbo Projektavimo institute, ištekėjusi už pasieniečio, įsikūrė Juodkrantėje. Dirbo viešbučio "Eglių slėnis" direktore, augino tris sūnus. - "Kai man sukako keturiasdešimt, intuityviai, apie jokią karjerą negalvodama, pasakiau: "Viskas, radikaliai keičiu savo gyvenimą!" Vėlų žiemos vakarą, sėdint prie vyno taurės, draugai to nenuleido juokais. Jie davė idėją: įkurk kepyklą, rasi Neringoje savą nišą. Girdėjau apie PHARE programą Klaipėdos ir Tauragės regionams. Toks įvaizdis mintyse klostėsi - mažos kepyklėlės ir krautuvėlės, neįsivaizdavau, kiek patalpų reikės. Padedama draugų, parengiau projektą, radau partnerių Vokietijoje, ir išvykau į Femarno salą netoli Kylio. Bet galiu iš karto pasakyt: "Neturi gerų draugų, nieko nepradėk...".

"Važiavau, kad pagrįst tą projektą, užmegzt kontaktų, ir ten man viską aprodė. Ten toks verslas labai populiarus. Femarno sala didesnė negu mūsų pusiasalis, bet gamta visiškai kitokia: lygumos ir rapsų laukai, pušų vos porą mačiau. Turizmas klesti. Ten, kur lankiausi - visa gamykla: įeini į kavinę, dydžio ir prašmatnumo kaip mūsų restoranai, ir iškart už nugaros - kepykla. Ir savininkai turi porą parduotuvių. Vizitas man tik praplėtė akiratį, pamačiau, kaip realiai turėtų būt. Supratau, kad man neužteks, kaip naiviai maniau, patalpoms dvidešimties kvadratų. Tiesa, labai ilgai ieškojom patalpų dar prieš mano kelionę, susivėlinom, nes per metus laiko privalėjom pristatyt projektą. Ir jeigu mes nustatytai dienai nebūtume tai padarę, būtų tekę visus PHARE pinigus grąžint", prisimena kepyklos savininkė.

"Kodėl išvis laimėjau tą projektą? Aš taip supratau, kad tai ir buvo tas originalią idėją prastūmęs "arkliukas", kad aš lankiausi Vokietijoje, domėjausi, lyginau abi salas ir verslo galimybes, perspektyvas. Ir tada prasidėjo kryžiaus keliai... Dar niekada taip greitai nelėkė mėnesiai, kol radome tą gerą strateginę vietą, padėjo Neringos savivaldybė. PHARE ne viską finansuoja, tik duoda procentų, dalį įrangos, sudėjome į verslą viską, ką turėjom. O paskui prasidėjo remontai, statybos, maisto ir veterinarijos tarnybų leidimai, derinimai, bet per labai trumpą laiką įveikėme ir tą maratoną", pasakojo ponia Irena.

"Kepyklos duris atidarėme šio rugpjūčio 3-ią: ir tarp mūsų - nė vieno prekybininko, nei turinčio panašios patirties. Profesionalios konditerės manęs klausinėjo visko apie naujas technologijas, kaip sustyguot įrangą: tai dega, tai tešla kyla... Prie prekystalio stojosi mano trys sūnūs. Ir pradėjo eit žmonės, nusidriekdavo eilės... Baigiasi pyragai, "mūrijam" juos antrą ir trečiąkart, stebėdamiesi poilsiautojų apetitu. Kaartais prisiminusi pagalvoju, ar tai būta, ar sapnuota, nes tai buvo labai sunkus laikas. Susirinkau labai gerą, patikimą komandą. Nesu gimusi vadovauti; tai namie aš kumščiu galiu stalą padaužyt, kietai laikyt ketvertą vyrų, - šypsosi Irena. - Stovi prie tos pragaro krosnies, ir tų bandelių visokių būta... Labai padėjo "Jūratės" valgyklos šefė Algima, jos moralinę paramą tik dabar įvertinau, - sako verslininkė. Ji svarsto, kad įveikus vieną kalvą, jos kolektyvo laukia kita, svarsto, kaip protingiau kai kurių produktų kainas sumažinti, kuriuos madingesnius, brangesnius kepinius palikti: "Juk aš žinau, kas į tą bandutę sudėta, kiek kiaušinių ir koks įdirbis".

"Viską galima padaryt, tik užsispirt reikia juodai. Pagalvoju dabar: jei būčiau specialistė, nebūčiau šios avantiūros nė pradėjusi. Tai naujas, "nerealus" savęs išbandymas. Viena yra iškepti tortą namiškiams, visai kita - gamyba masėms", - sako Irena Bagdonienė.

Kol kas verslas pelno neatneša, tik garbės... Lankydamiesi Nerijoje ir apie ką kita kalbėdamiesi su žmonėmis, tarp kito išgirsdavome, kokią gardžią didžiulę picą jie užsisakę "Gardumėlyje", kokį napoleonišką tortą vestuvėms, vaikams - kiškio pyragą.

Ivona ŽIEMYTĖ