Trečiojo amžiaus legionas

Gerumo diena

Senjorų klubo "Trečiasis amžius" nariai, sulaukę gilios brandos, tikina ne tik gyvenantys itin įdomų ir turiningą gyvenimą, bet net pamirštantys savo ligas ir negalias. "Svarbiausi dalykai senatvėje yra bendravimas ir gera nuotaika, nes kiekvienas esame su savo skauduliu - iš kurios pusės paliesi, ten skauda.

 Tačiau labiausiai pažeidžiami tie, kurie užsisklendžia vienatvėje", - sako klubo įkūrėja, širdis ir siela - Irena Linkauskienė.

Paklausta, ar nepavargsta triūsti dėl kitų ir ar nepasvajoja pagyvent vien savo malonumui, klubo "Trečiasis amžius" įkūrėja Irena Linkauskienė prisipažįsta: "Žinokit, kartais tikrai manyje kyla toks maištas. Pradedu galvot, ko aš čia ardausi? Bet po kurio laiko žiūriu, kad nebegaliu kitaip gyventi. "Trečiasis amžius" - mano didelė nenuorama šeima.

Anot Irenos, nuolat bendrauti su žmonėmis jai yra gyvybiškai būtina.

"Visą gyvenimą buvau visuomenininkė", - sako moteris, du dešimtmečius dalyvavusi nevyriausybinių organizacijų "Likimo laiptai", "Sidabro gija" veikloje nuo pat jų įsikūrimo. Jai pažįstami ir sergančiųjų astma žmonių klubo, ir judėjimo negalią turinčiųjų vargai vargeliai.

Savanorė nesigiria ne vieną neįgalųjį prikėlusi visaverčiam gyvenimui. Tik sako įsižiūrėjusi, kas lieka iš žmogaus, kai jis praranda gyvenimo prasmę teikusį darbą ir šeimą, ankstesnius įgūdžius, pomėgius, nebespėja prisitaikyti prie žaibiškai kintančio mūsų gyvenimo kaleidoskopo.

"Mačiau, kaip viena žinoma chirurgė, mokslų daktarė, sulaukusi aštuoniasdešimties, užsisklendė nuo žmonių, nykte nyko, dar kita moteris, poetė, užsidarė kaimo sodyboje, su niekuo nebendravo, ir, regis, telaukė mirties. Mano pažįstama, užauginusi tris vaikus, dukros nesulaukia, grįžtančios iš užjūrio, o per pastaruosius penketą mėnesių palaidojo savo sūnų ir kitą dukterį. Įsivaizduokite, tokie žmonės jaučiasi vienišesni už mirusiuosius", - kalbėjo I. Linkauskienė.

Nors dauguma senolių klubo sielai atsiveria kaip kunigui ir psichologui, ne visus pavyksta įkalbėti pradėti sklidiną pažinimo, kelionių, susitikimų ir nuotykių gyvenimą.

"Aš žinau, kad per dešimt metų dalis tokių vienišių degraduoja. Nors ir norėtų, nebegali pasirūpinti savimi, apsileidžia, grimzta į nevilties ir atminties sutemas. Nebepasitiki žmonėmis. Ir tai yra drama. Senatvėje svarbiausia yra bendrauti, jaustis reikalingu, išlaikyti proto ašmenis skvarbius", - sakė ponia Irena.

Išlaiko žmogišką orumą

Viena "Trečiojo amžiaus narių" - ponia Aldona Žemaitienė tvirtina tapusi klubo nare, niekad nebeserga ir nežino, kas yra nuobodulys.

"Nėra kada galvoti apie negalias, įklimpti smuklmeniškuose rūpestėliuose, nes kiekvieną savaitę leidžiamės į žygį. Išvykstame rytą ir grįžtame vėlią naktį, - nuotaikingai prabilo moters. - Mes pažinome visą Mažąją Lietuvą, jos miestelius, žmones ir muziejus. Aplankėme šalies katedras, Panemunės pilis, dvarus, ir stebėjomės vienuolynuose sukauptomis meno vertybėmis. Pamatėme didžiausią Lietuvos eglę ir Barstyčio akmenį, keliavome laivu..."

Išties, "Trečiojo amžiaus" nariai labai mėgsta keliauti ir visi renginiai yra su "lyriniais nukrypimais".

"Rašome metraščius, ir tai padeda miklinti protą, atmintį, nes jau nelabai galime linksmintis, vakaroti su šokiais. Tačiau yra entuziastų suburti folkloro ansamblį, - sakė I. Linkauskienė, dėkinga Klaipėdos miesto savivaldybei už subsidijas. - Materialinė parama mums itin svarbi, nes 60-80 procentų pensijos atiduodi už komunalines paslaugas, pramogai lieka vos keli litai. Žmogus už tiek netoli nukeliaus ir nedaug patirs. Kai išsiruošiame žygin, pas mus nebūna to specifinio linksmumo, kai jau prie autobuso ratu ima keliaut taurelė - iki iškritimo. Jeigu mes išvažiuojam, tai pirmiausia gauname daug žinių. O tai padeda išlaikyti žmogišką orumą ir nesinervinti dėl niekų".

Pasak klubo vadovės, idėjų, kaip praleisti laiką, tikrai netrūksta: "Išsigalvojame tai, ko kiti klubai nesumąsto. Staiga, be didelių pasiruošimų, išvažiuojam į sveikatos stovyklą Palangoje. Aišku, niekas mūsų nepriims į "Liną" ar "Žvorūną", tai gyvename pusiau laukinėmis sąlygomis. Įsikuriame kopose prie jūros, ir visko užtenka, ir dar svečiai atvažiuoja!"

Šimtas dvidešimt "spartiečių"

A. Žemaitienė pasakojo, jog klube yra du sektoriai: kultūros ir sporto. Pirmojo branduolį sudaro aštuoni lituanistai, spaudai rengiantys jau ketvirtąjį savo kūrybos poezijos ir prozos almanachą. Jie itin spalvingi, iliustruoti aibe fotografijų, ir žinoma, sklidini senjorų vidinės šviesos, išgyvenimų.

Sporto sektoriaus entuziastai rūpinasi, kad nukakę Nidon, senjorai ne vien lepintųsi paplūdimyje, bet išžvalgytų kopas, gintaro muziejų, jachtklubą, pagrybautų.

"Tarp mūsų nėra pasyvaus poilsio mėgėjų. "Trečiojo amžiaus" siela Irena Linkaitienė - nerimstanti ir neleidžianti nusiminti mums. Ne, ji nebara mūsų, yra charizmatiška asmenybė, labai jautri, tai kartais susigraudina. Net savo eilių neskaito pati - jas skaito kolegos. Ant Irutės pečių - visi projektai ir išvykos, ji žiūri, kad kiekvieno iš mūsų norai išsipildytų. Jeigu jos nebūtų, Dievas žino, kuo gyventume mes, šimtas dvidešimt "spartiečių", - juokavo klubietė Irena Beržienė.

AMŽIUS. , į aktyvią veiklą įtraukusi ir taip gyvenimą praskaidrinusi daugybei senolių, sako, kad vadinamasis trečiasis amžius - brandos ir išminties, vidinės ramybės ir ieškojimų metas.

Sauliaus STONIO nuotr.

POŽIŪRIS. "Netūnome prie televizoriaus, nes smagiau - ne stebėti kitų gyvenimą, bet kurti savąjį", - sako klubo "Trečiasis amžius" nariai, susiruošę į dar vieną išvyką.

Sauliaus STONIO nuotr.

Likę vieniši žmonės degraduoja - nors ir norėtų, nebegali pasirūpinti savimi, apsileidžia, grimzta į nevilties ir atminties sutemas, todėl senatvėje svarbiausia yra bendrauti, jaustis reikalingu, išlaikyti proto ašmenis skvarbius

Ivona ŽIEMYTĖ