Ugnies ir ledo šalis arba Velnio skylė

Klaipėdietis Robertas Rezgevičius, vadinantis save tiesiog ekstremalu, tik prieš keletą dienų sugrįžo iš Islandijos, kurią apibūdina kaip ugnikalnių, vėjų, žemės drebėjimų ir fantastiškų Šiaurės pašvaisčių kraštą. Po žeme gruma geizeriai lyg milžinai kautųsi, oras kas mirksnį mainosi, tačiau patys islandai - simpatingi lėtapėdžiai...

Namelis kalno viršūnėj

Kaimelis, kuriame Robertas tris mėnesius darbavosi staliumi, vadinasi Kirhjubaejarklaustur. Vietinių meistrų uždarbis per valandą yra 2,5 tūkstančio kronų, o darbštus lietuvis gauna 700 kronų.

"Islandai neturi gilių medžio darbų tradicijų, nes labai maža miškų. Net priežodis yra: "Jeigu, žmogau, pasiklydai Islandijos miškuose, atsistok!".

Plyti begaliniai ugnikalnių lavos plotai, jauties it Marse. Dabar islandai laukia vieno didžiulio ugnikalnio išsiveržimo toje vietovėje, kur gyvenau. Planuojamas klimato atšalimas saloje truksiąs porą metų: danguje laikysis dulkės, pelenai, nes siaučia stiprūs vėjai, siekią iki 50 metrų per sekundę. Mes pučiant perpus silpnesniam vėjui lekiam pažiūrėt bangų, o ten dirbame ant stogo ramiai. Ir buvo tokių dienų, kai nedrįsome nusileist nuo kalno, tiek užpustė kelius, gali lengvai nusisukt sprandą.

Ugnikalnis išsiveržia iš vandenyno

Senieji namai buvo sukraunami iš akmenų, uždengiamas stogas, ir visa tai apauga žolėm. Dabar akmenį pakeitė betonas. Labai dažnai vyksta žemės drebėjimai; du iš jų ir aš pajutau. Išgirsti griausmą, lyg sprogtų ar šautų didelis pabūklas, tuomet bėgi iš pastato. Jei ne, lendi po stalu arba stojiesi po durų stakta (gan tvirta konstrukcija). Kitąsyk tik sietynas linguoja.

Ugnikalnių proveržiai, žemė "plyšta", žodžiu, ten įdomu gyvent, nes nuolat žemėje vyksta veiksmas. O mes, lietuviai, statome miestiečiams rąstinius ir karkasinius vasarnamius - mediniai namai lankstūs ir atsparūs žemės drebėjimams. Uosį ir ąžuolą islandai pigiai perkasi Lietuvoje", - pasakoja Robertas, sykį su draugais be brėžinių per mėnesį "surinkęs" namą. Apskritai, pasak Roberto, lietuvių reputacija šioje saloje - šauni.

Krioklių muzika

Robertas su draugu gyveno namelyje kalno viršūnėje, spėliodamas, koks gyvenimo būdas galėjo priverst čion užsiropšti pirmąjį jo šeimininką.

"Atvežė mus iš Reikjaviko 300 km į šį kaimą, stūksantį tarp dviejų amžinojo įšalo teritorijų. Nieks nepaaiškino, kur pasidėjo namo gyventojai, atrodo, jie tik į parduotuvę išėjo, palikę daiktus, du medžioklinius šautuvus ir prosenelių nuotraukas. Islandai maistą laiko didelėse šaldyklėse, nes artimiausia parduotuvė - už 200 kilometrų.

Yra specialus pienas, ilgą laiką nesugyžtąs. Nacionalinis patiekalas - žemėje pūdyta rykliena su kvapu. O islandai šlykštisi, tarkim, raugintais kopūstais. Įspūdis toks, kad islandai nemažai geria viskio, tačiau malonu matyt, kad į barus pašokt plūsta žilagalviai ponai."

Pramogos "velnio skylėje"

Neapsakomai įspūdingos Šiaurės pašvaistės: tai tarsi besiplaikstančių spalvų muzika ir šokis, keičiasi nežemiški tų spalvų pavidalai tarsi fantastiška dangaus architektūra. Avys, arkliai ganosi bandomis. Be arklių, auginamų mėsai ir eksportui, Islandijoje itin populiaru jodinėti: savaitgaliais pilna raitelių šeimų, o arkliams yra takai kaip pas mus dviračių. Turistams skirta žvejyba, daugybė golfo aikštynų, elnių medžioklė, ekskursijos laiveliais - po vandenyną pasigrožėti banginiais. Kiekviename mieste yra keletas atvirų baseinų su karštu vandeniu ir burbuliukais, vandens masažais bei atrakcionais, veikiantys iki 23 valandos vakaro. Robertas Reikjavike sutiko Naujuosius metus: jokioj olimpiadoj neišvysi tokių įspūdingų fejerverkų. Amerikiečiai specialiai atvažiuoja čia sutikti Naujųjų.

O štai Roberto darbdavys Gunaras, beje, vedęs lietuvę, buvo nusipirkęs dėžę fejerverkų už 300 eurų, neįskaitant pirotechnikos pilnų maišų. Kalėdas klaipėdietis sutiko pas išeivį iš Lietuvos, ketinusį ieškot laimės Amerikoje, tačiau likusį Islandijoje, vedusį vietos merginą. Elektriku dirbantis apsukrus vaikinas, iš banko gavęs paskolą, nusipirko dalį namo, daug keliauja su žmona. Apskritai dauguma islandų ištaikę progą šiaušia pasiganyt į šiltus kraštus.

Robertas prie tylaus vandenyno

Šalyje gausu žuvies fabrikų, kuriuose dirba daugiausia emigrantai. Visoje Islandijoje gyventojų tiek, kiek Klaipėdoje. Per dieną gali pervažiuoti visą salą, driekias vienintelis dvipusis kelias, išpiltas iš smulkintos lavos (ji naudojama ir statybose). Islandijoje eina antras pagal dydį pasaulyje lavos kelias. Smėlis islandų juodas, tad paplūdimiui prie vandenyno jie atsiveža tikro smėlio, kuris, kaip ir tam tikras paplūdimio vandens ruožas, yra šildomas, nes net vasarą čia vanduo įšyla tik iki 7 laipsnių.

"Reikia pajusti geizerių stebuklą: girdi, kaip po tavo kojom giliai kažkas dunksi, šiurpas pereina kūnu, rodos, žemė prasivers. Staiga fontanu viršun šauna vanduo, kiti geizeriai - kaip druskingi, gydantys šaltiniai. Ilgai būnant prie jų, perdžiūna burna nuo karščio", - mena keliautojas. Porasyk įlipo į kalną su dideliu kriokliu, rizikuodamas nuslysti prarajon. Neįprasčiausias dalykas ir yra orų kaita: kol pervažiuoji salą, ir lyja, ir sninga, ir speigas. Žiūri į tai kaip į nuotykį, tokie dalykai išmuša iš vėžių. Puiku, kad darbdaviai davė gerą apavą ir drabužius", - sako jis.

Viena iš vietos įžymybių - amerikiečių bazė, namas, kuriame Reiganas su Gorbačiovu pasirašė saloje šaltojo karo nutraukimą. Dominuojančios religijos šalyje kaip ir nėra, bažnyčios apytuštės. Islandų kapinės panašios į mūsiškes, tokie pat gigantiški antkapiai; speciali technika duobę išgręžia akmeny.

Sekmadienį švęsk

"Tai šventa diena: jeigu žmonės pamato, kad kažkas kažką dirba, skambina į policiją, ir darbdavys gali užsidirbt baudą. Taip ir mus, trise triūsiančius, užklupo pareigūnai, apsupo namą. Vienas tuoj nusiplėšė darbo drabužius, numetė įrankius, nes bijojo būt išsiųstas iš šalies su spaudu, su kuriuo čia nebeįvažiuosi. O aš pasislėpiau atvirame jūriniame konteineryje: įėjusį policininką mačiau, o jis manęs nepastebėjo.

Kaip trumpai Robertas apibūdintų šalį? "Veikiantys geizeriai, lavos keliai, amžinojo įšalo žemės, besispjaudantys ugnikalniai, sieros telkiniai, ledynai, vėjai. Ir žinoma, pašvaistės. Gaila, kad važiavęs ten dirbti, nespėjau susipažint su šios gan mistiškos šalies dievais, istorija ir mitologija. O žmonės labai draugiški, šviesbruviai, lygia vaiskia oda, ir jie man priminė tautiečius..."

Ivona ŽIEMYTĖ