- Tvirtinate esąs nekaltas, o ar numanote, kodėl buvote įtrauktas į šią neaiškią istoriją? Čia klaida ar kieno nors bandymas per teisėsaugą daryti spaudimą? - klausė „Respublika“ T.KAROSO
- Sąmokslo teorijų yra įvairių, bet aš tikiu, kad tiesa paaiškės gana greitai. Kol kas galime kalbėti tik apie prielaidas. Egzistuoja tam tikra kategorija įmonių, advokatų ir piliečių, kurie neva „tvarko bankrutuojančių įmonių reikalus“, o iš esmės šantažuoja ir reketuoja visus, prie kurių randa būdą kaip nors „prisikabinti“.
Kiek man žinoma, ši istorija prasidėjo nuo vieno liūdnai pagarsėjusio bankroto administratoriaus, prisidirbusio ne vienoje baudžiamojoje byloje. Ką reiškia, kai tokio plauko „veikėjas“ pasiskundžia, kad jam siūlomas ar duodamas kyšis, supranta visi. Tačiau jis - tik „berniukas“. Šalia jo figūruoja profesionalūs pagalbininkai, įtartinos reputacijos advokatai. Už jų stovi dar tamsesnio plauko veikėjai - kriminalinio pasaulio „bartukai“, tokie, kurie už pinigus parduotų ir savo motiną. Jie steigia skolas supirkinėjančius „uabus“, tvarko kreditorių eiles ir reikalus ir, kaip pasirodo, sugeba glaudžiai bendradarbiauti su Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Žmonės, taip pat ir STT, susidūrę su šiais „veikėjais“, nesuprato, su kuo turi reikalų. Dabar mes jau išsiaiškinome gana daug ir dėsime visas pastangas, kad tokie „veikėjai“ gautų pagal nuopelnus.
- Gal atskleisite, kas jie ar bent iš kurios verslo srities į bankrotų priežiūrą atėję?
- Supraskite, esu pasižadėjęs apie bylą nieko nekalbėti. Manau, ateis laikas, ir visi tai sužinos.
- Kaip STT vizitas ir paskui sekę įvykiai gali paveikti jūsų verslą, partnerius, ko gero, ir darbuotojams šios dienos labai neramios?
- Tai, kas įvyko, nemalonu, tačiau tiesiogiai verslo nepaveiks niekaip. Noriu akcentuoti, kad teisėsaugos atlikti veiksmai niekaip nesusiję su mano ar mano partnerių valdomomis įmonėmis ar verslais. Tol, kol nebus išsiaiškinta tiesa vadinamojoje „kyšininkavimo istorijoje“, aš sustabdžiau savo veiklą visose įmonėse, kuriose ėjau pareigas ar buvau jų valdybose, taip pat ir „Čili Holdings“.
Bet kokie teiginiai, bet kokios interpretacijos apie tai, kad minimuose įvykiuose veikiau kaip „Čili Holdings“ valdybos pirmininkas, yra netiesa. Todėl mūsų įmonių darbuotojams nerimauti nėra jokios priežasties.
- Pats esate dirbęs prokuratūroje, ar tikite, kad pareigūnai viską sąžiningai išsiaiškins?
- Noriu tikėti. Kitaip nebūtų prasmės gyventi ir dirbti Lietuvoje. Ką nors konkrečiai bus galima pasakyti tik tada, kai pamatysime tyrimo medžiagą. Galėčiau pasielgti kaip nemaža dalis žinomų Lietuvos verslininkų - įregistruoti įmonę kur nors Nyderlanduose ar Airijoje ir mokesčius mokėti ten.
Aš iš tiesų pradedu galvoti, kad Lietuvoje nėra prasmės dirbti. Nes dažnai darbas būna ne kūrybinis procesas, kurio metu sukuriami geri produktai ir tinkamos paslaugos, o kažkoks keistų problemų, susijusių su valdžios ir teisėsaugos institucijomis, sprendimas. Pastebėjau, kad daugelis verslo struktūrų dirba būtent tokį darbą ir negali užsiimti konstruktyvia veikla.
- Jums teko patirti sunkių išbandymų ir asmeniniame gyvenime...
- Išbandymai mums siunčiami tam, kad juos nugalėtume. Man teko jų daug, ir aš džiaugiuosi, kad juos atlaikiau garbingai. Ta siaubinga aplinka areštinėje, kur per 20 metų viskas tik pablogėjo, yra tik pasekmė. O to priežastis - siaubinga padėtis Lietuvoje. Aš labai daug keliavau, įvairiuose kraštuose ilgai gyvenau ne kaip turistas, todėl galiu palyginti. Tada kyla mintis: ką mes, lietuviai, prieš Dievą esame prisidirbę, kad jis mus nubloškė į šį kraštą?
Daugybė laisvame pasaulyje nesuvokiamų dalykų pas mus egzistuoja kaip savaime suprantami. Pavyzdžiui, apie žmogaus sulaikymą neleidžia pranešti net jo artimiesiems, kol neatliekamos kažkokios procedūros. Įsivaizduojate, kaip jaučiasi dukra, matydama, kaip ateina kažkokie vyrai ir nieko nesakydami išsiveža jos tėvą? Tėvo telefonu niekas neatsiliepia, apie jį nėra jokių žinių...
- Ką manote apie valstybę, kur galima su dideliu triukšmu sulaikyti žmogų, uždaryti į areštinę tik tam, kad pareigūnai apklaustų?
- Tėvynės nepasirinksi. Lietuvoje žmogų labai lengva padaryti visuomenės priešu. Visuomenė kažkodėl su pagarba žiūri į tuos triukšmingus parodomuosius sulaikymus, jų vykdytojus ir toleruoja žmogaus teisių pažeidimus. Būčiau aš niekam nežinomas „jonaitis“, tai vargu ar ši istorija būtų kam nors įdomi. Turbūt sėdėčiau sau tyliai ir dabar.
Visi kalba apie grobstomus Europos Sąjungos paramos milijonus, apie tai rašo žiniasklaida. Ar ką nors iš tų grobstytojų triukšmingai sulaikė? O gal girdėjote, kad buvo patraukti atsakomybėn tie, kurie kam nors pareikšdavo „įtarimus“, o vėliau tie „įtarimai“ subliūkšdavo kaip burbulas?
- Tik visuomenės priešo etiketė lengvai nenusiplauna?
- Atrodo, kad pas mus bet kas gali ateiti ir sugriauti kieno nors visą gyvenimą ar dešimtmečiais kurtą verslą. Be jokio pagrindo, įrodymų ir atsakomybės. Ir matyti, kad tas „ėjimas ir ėmimas“ įgavo jau grėsmingai didelį mastą. Mane vienas iš seniai ir aktyviai dirbančių verslininkų „paguodė“ juokaudamas: „O ko tu nori, jau 20 metų versle, tai seniai turėjo pasodinti...“
Ir panašu, kad situacija ne gerėja, o tik blogėja. Žmonės pradeda bijoti valdžios su visomis jos teisėsaugos struktūromis. Ne gerbti, o tiesiog bijoti ir visomis priemonėmis vengti... Tai reiškia, kad kalbėti apie laisvų ir laimingų žmonių visuomenę sunku.
- Ką daryti? Kaip ją pakeisti?
- Greitai situaciją kažkiek gal ir gali pakeisti aukščiausio lygio politikai. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą - turi keistis patys žmonės. Jie turi sugebėti rinkti protingą valdžią. Tačiau dabar jau dauguma šviesiausių, darbščiausių, aktyviausių ir labiausiai išsilavinusių išvažiavę.
Dabar politikai, pareigūnai dažnai žaidžia valstybę ir jos valdymą. Politikams atrodo, kad valstybė - tai jie. Piliečių interesai jiems nerūpi. Niekas negalvoja, kad valstybė - tai visų pirma verslo sumokėti mokesčiai. Tą dieną, kai žlugs verslas, žlugs ir valstybė. Be jokios okupacijos, be išorės priešų. Norėčiau, kad mūsų žmonės, teisėsaugos ir priežiūros institucijos, galų gale ir politikai tai pagaliau suprastų.
Gal tai nuskambės paradoksaliai, bet mūsų atveju STT turėjo nustatyti, kad vykdoma provokacija, informuoti apie tai ir apginti. Nes tai jų pareiga ir darbas. O mūsų pareiga - dirbti ir mokesčius mokėti...
- Nepagalvojate kartais, kad būti turtingam Lietuvoje yra tiesiog nuodėmė?
- Visų pirma aš nesu turtingas. Apskritai, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje labai mažai turtingų žmonių. Net ir pasiturinčių pas mus labai mažai. O štai kad turtingu laikomas tas, kas turi namą, tai jau kitos kategorijos problema. Tai iš tų sovietinių laikų, kai visi mes buvome suvaryti į „chruščiovkes“. Daugelis dar ten likusių nekenčia visų ir labiausiai vadinamųjų turtingų. Bet negalima pykti ant tų žmonių, jiems reikia padėti.
- Tai ne aitvarai jums milijonus sunešė?
- Milijonus aitvarai gali atnešti pasakose, na, dar tik kazino ar loterijose... Bet paprastai tokiu būdu atėję pinigai neužsilaiko ir vėliau sukelia daug skausmo ar net sugriauna žmonėms gyvenimą. Pinigus reikia uždirbti, tai pasakys kiekvienas.
Aš - laisvas žmogus, niekada netarnavau turtams ir pinigams, jokiai valdžiai, netgi griežtai ir žiauriai tarybinei. Kiekvienas gali daug pasiekti gyvenime, tik reikia norėti, elgtis garbingai, nebijoti atsakomybės ir drąsių sprendimų. Ir kantrybės, kantrybės. O paprastai žmogiškai sakant - būk drąsus, stiprus ir linksmas, tada viskas bus gerai.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą