Vytautas Plečkaitis: prezidentė nepasižymi geru charakteriu, jai sunku kalbėti su kitų šalių vadovais

– Ar toks valstybės vadovas, koks Ukrainoje yra Viktoras Janukovyčius, turėtų atsakyti už savo veiksmus ir būti teisiamas?

– Na, man sunku pasakyti, ar jis turėtų būti teisiamas, tačiau, žinoma, jis yra atsakingas už tai, kas vyksta Ukrainoje. Už kraujo praliejimą ir už represijas prieš savo tautą jis turi nešti atsakomybę.

– O kaip Jūs apskritai įsivaizduojate prezidento V. Janukovyčiaus likimą?

– Tai ir yra nemaloniausias dalykas visoms pusėms, todėl, kad jis yra labai smarkiai įspraustas į kampą ir neturi ko prarasti. Jis dabar kovoja už savo būvį, savo ateitį, t. y. už savo pinigus, kuriuos jis priplėšė, kaip ir kiti oligarchai Ukrainoje. Na, manau, blogiausiu atveju arba geriausiu atveju jis visada, manau, ras atsitraukimą Rytuose.

– Turite galvoje Rusiją?

– Taip. Maskva jam pasiūlys šitą išėjimą, todėl, kad Maskva jį remia.

– Bet nebūdamas prezidentas, jis Rusijai – jokios naudos.

– Bet Rusija turi tokią praktiką, kad ji visus diktatorius, kurie eina su ja, mielai priima ir gina juos. Tai – jų tokia taisyklė, kad V. Putinas viską žino, tai akivaizdu. Žinoma, manau, jis apsiriko galvodamas, kad V. Janukovyčius yra ta asmenybė, kuri gali sutvarkyti reikalus Ukrainoje.

– O kaip Jūs įsivaizduojate, ar gali Krymas tapti tolesniu konflikto židiniu, o kartu ir Rusijos atviru įsikišimu?

– Na, Krymas ir taip yra, galima sakyti, pusiau priklausomas nuo Rusijos. Ten nuo 60 iki 80 procentų gyventojų yra rusai. Be to, karinės bazės, aš esu ne kartą buvęs Sevastopolyje, tai, kai atvyksti, tai jauti, kad tai – kita šalis. Ir, žinoma, kad jo gyventojai yra labai prorusiškai nusiteikę. Ir jeigu bus provokacijos, jeigu bus ženklas duotas iš Maskvos, tai Krymas gali paskelbti apie savo pasitraukimą.

– Bet Rusija gali duoti tą ženklą, Jūs manote?

– Na, manau, kad šiuo metu tai tikrai ne. Nei Rusija, nei ES, tuo labiau Ukraina, niekas pasaulyje nėra suinteresuotas, kad valstybė suskiltų. Ir, ko gero, atsakingi politikai, ir atsakinga visuomenės dalis Ukrainoje padarys viską, kad ji nesuskiltų.

– Ačiū Jums už šitas įžvalgas, bet Jūs esate ir premjero visuomeninis konsultantas užsienio politikos klausimais, tai aš dar noriu pakalbėti apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir intensyviai LLRA eskaluojamą tautinių mažumų diskriminavimo Lietuvoje temą. Tai, kad Lenkijos premjeras ir užsienio reikalų ministras vis laido Lietuvos atžvilgiu replikas ir vis primena pažadus, netapusius realiais darbais, sietina tik su artėjančiais rinkimais Lenkijoje ar ir Lietuvos elgesiu ir reakcija į Lenkiją?

– Matyt, tai sietina ir su tuo, ir su tuo. Rinkimai suintensyvina tokį spaudimą, nes kiekviena vyriausybė turi skaitytis su savo visuomenės nuomone. Tai – viena pusė. Bet kita pusė, tai visiems ten Lenkijoje susidaręs toks įspūdis, kad lietuviai šito klausimo nenori iš esmės spręsti ir kiekviena vyriausybė, kuri ateina, stumia ir stumia. Ir, žinoma, nebuvo teisingai, mano manymu, padaryta, kad buvo pavesta šitą įstatymo projektą rengti patiems lenkams.

– Dabar premjeras lyg ir bando ištaisyti tą klaidą, ir šią savaitę susikvietęs pasitarimą jis pasakė, kad įstatymas artimiausiu metu bus parengtas, ir parengtas jau dalyvaujant ir kitų tautinių mažumų atstovams, politologams ir kitoms suinteresuotoms pusėms. Bet prašau pasakyti, jeigu visi sako, kad tas Tautinių mažumų įstatymas gali pataisyti situaciją, kodėl nėra politinės valios tą įstatymą parengti?

– Geras klausimas. Todėl, kad, matyt, viršų paima radikalizmas ir baimė, kad tie radikalai pas mus pačius Lietuvoje labai stiprūs ir kad jų nuomonė yra pati teisingiausia nuomonė, ir kad jie gali kaip nors paveikti Vyriausybės autoritetą, reitingus ir pan. Manau, tai yra klaida iš mūsų pusės.

– Bet, žiūrėkite, iš kitos pusės, kai mes kalbame apie tą patį Vilniaus kraštą, ar Lietuvos politikai deramą dėmesį skiria tam Vilniaus kraštui? Ar ten važiuojama, kalbama su tais žmonėmis, aiškinama jiems kas nors?

– Vienareikšmiai yra per mažai dėmesio skiriama. Tiek socialdemokratų partija, tiek konservatorių – visos partijos pernelyg mažai dėmesio skiria Vilniaus kraštui. Vilniaus kraštas ir ekonomiškai yra atsilikęs, žmonės gyvena vargingai, todėl sukurstyti juos tautiniu pagrindu nėra sunku. Ir partijos apleido šitą barą. Jeigu Sąjūdžio laikais buvo politikų, kurie buvo lenkai Sąjūdžio pusėje, iš tų, kurie balsavo už Lietuvos nepriklausomybę, taip pat buvo dalis lenkų, kiti susilaikė, bet ir Sąjūdžio pusėje, ir LKP pusėje buvo žmonės iš to krašto. Dabar neliko tų žmonių. Visus politiškai aktyvius asmenis yra priglaudusi LLRA, bet tai yra didžiulė klaida.

– Jūs jau užsiminėte apie tai, kaip buvo dar Sąjūdžio laikais, kaip lenkai rėmė mūsų nepriklausomybę, tai yra prieš maždaug 20 metų. Tuo pačiu – Lietuvos ir Lenkijos santykiai prezidento Algirdo Brazausko ir prezidento Valdo Adamkaus laikais ir tie patys santykiai Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu. Jie iš esmės skiriasi, kas atsitiko?

– Na, iš tikrųjų labai skiriasi, todėl, kad nėra asmeninių kontaktų aukščiausiame lygyje arba jie yra labai paviršutiniški. Kitaip sakant, žmonės susitikę pasisveikina, paduoda vienas kitam ranką, ir viskas. Bet kad užsimegztų draugiški sanktykiai, būtų kalbamasi ir prie stalo aptariama draugiškai iš visų pusių iškilę tiek ekonominiai, tiek socialiniai, tiek kitokie klausimai, to nėra. Man pačiam teko su A. Brazausku dalyvauti ir su V. Adamkumi buvo trišaliai susitikimai Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos, ir aš mačiau, kaip prezidentai bendrauja. Iš tikrųjų tokių šiltų susitikimų jau seniai Lietuvoje nebūta. Ir čia viskas, aišku, priklauso nuo charakterio savybių. Deja, mūsų prezidentė nepasižymi geru charakteriu, ir jai sunku yra kalbėti ir su kaimyninių šalių vadovais ir su kitais, ko gero, nelengva.

– Tai problema yra prezidentėje?

– Aš nemanau, kad vien tik prezidentėje, bet, aš manyčiau, kad mūsų užsienio politikoje. Gaunasi tokia nesubalansuota mūsų užsienio politika. Ir mes iš esmės neturime draugų ES netgi didžiųjų valstybių tarpe. Čia yra problema. Va, šitas vizitas į Ukrainą tą rodo. Prie V. Adamkaus galbūt pats V. Adamkus ten būtų arba mūsų užsienio reikalų ministras kartu su Veimaro trikampiu – su lenkais, vokiečiais ir prancūzais. Dabar mūsų ten nėra. Gerai, kad dar P. Auštrevičius nuvažiavo.