Ypatingų vaikų mokytoja

Gerumo diena

Klaipėdos II specialiosios mokyklos mokytoja logopedė Laimutė Lopetaitė, kaip pati sako, dirbanti su ypatingais vaikais, kurių kiekvienas gyvena su sava liga - širdies yda, paralyžiumi, spazmais, konvulsijomis, priepuoliais, - svarsto turinti tokią natūrą - teikti pagalbą kitiems, bejėgiškesniems už ją.

Jos credo yra perimtas iš neįgalių žmonių, sėdinčių ratukuose: "Mūsų nereikia gailėtis, su mumis reikia tiesiog gyventi". Todėl atiduodama visą dėmesį ir meilę neįgaliems vaikams, Laimutė tiki, kad jie turėtų jaustis patys laimingiausi.

"Tikrai didžiuojuosi savo mokiniais. Aš su jais gyvenu. Pančiojami sunkios negalios, jie nuolat dildo sieną tarp "noriu" ir "galiu", tačiau tų vaikų meilė gyvenimui, pasauliui ir žmonėms yra beribė", - sako Klaipėdos II specialiosios mokyklos mokytoja logopedė Laimutė Lopetaitė, "Vakarų ekspresui" atskleidusi darbo su ypatingais vaikais kasdienybę.

Girdėjau, esate savaip unikali asmenybė: tik baigusi vidurinę mokyklą gimtojoje Kelmėje, atėjote tiesiai į šią mokyklą, ketinote dirbti auklyte. Žinau, kad dauguma talentingų jaunų pedagogų čia neprigyja: neįstengia priimti tų vaikų tokių, kokie jie yra. Gal - nelabai gražūs, nelabai nuovokūs, nepateisina lūkesčių...

Iš tikrųjų dar nežinojau, ko noriu, tad nusprendžiau pasiieškoti darbo. Atvažiavau į Klaipėdą, nes čia gyvena mano draugai. II specialiosios mokyklos direktorė E. Knyzaitė, pasakė: "Iš pradžių, vaikeli, eik mokytis, o paskui galėsi sugrįžti". Taigi metus dirbau įvairiausius darbus, o pavasarį įstojau į Šiaulių universitetą, specialiosios pedagogikos ir logopedo specialybę. Žinojau, ką renkuosi, nes ir Kelmėje mane supo žmonės, sėdintys ratukuose; gal mano tokia natūra - teikti pagalbą kitiems, bejėgiškesniems už mane.

Todėl devynerius metus, studijuodama ir dirbdama, buvote Raudonojo Kryžiaus draugijos savanorė?

Šios tarptautinės organizacijos savanoris saviraiškai gali pasirinkti įdomią sritį. Su bendraminčiais vykome į žygius dviračiais, aplankydami kone kiekvieną šalies miestelį, kuriame tik buvo Raudonojo Kryžiaus jaunųjų savanorių, rengėme seminarus, parūpindavome veiklos.

Man savanorystė - tai vasaros Ruklos pabėgėlių stovykloje, renginiai pabėgėlių vaikams. Visiškai skirtingą kultūrą galėjau pažinti ne iš knygų arba kliaudamasi įsigalėjusiais stereotipais, o iš pirmų lūpų. Bendraudama su nuostabiais čečėnų vaikais, jų motinomis, supratau, kokie iš tikrųjų gražūs ir motyvuoti tenykščiai šeimos saitai.

Baigusi mokslus grįžote ten, iš kur buvote išprašyta?

Paskutiniąsias praktikas atlikau čia, ir vėl prašiausi to darbo. Galiu sakyti, tikslingai to siekiau. Iš pradžių tapau keturių pirmokėlių pirmąja mokytoja. O vėliau gavau dar ketvertą. Tie vaikai - sudėtingi ir žavūs, jie auga ir jų gyvenimas tampa dar sudėtingesnis. Niekas manęs neišgąsdino, tik iš pradžių labai didelius reikalavimus man kėlė tėvai. Jie matė, kad aš - mažutė, jauna, ir bijojo man patikėti savo brangiausią širdies turtą, vaikus, kuriuos reikia prižiūrėt kaip savo akį. Nes jie dar nežinojo, kad tie vaikeliai man bus tokie pat brangūs, kaip ir jiems. O dabar suprantu, kad be tėvų palaikymo nebūčiau pasiekusi net minimalių rezultatų, kurie pašalaičiui gal ir visai nepastebimi. Yra stipresnių vaikų, kurie išmoko skaityti, rašyti, tačiau yra vaikų, su kuriais mes jau septintus metus skaičiuojame iki trijų. Man svarbu, kad vaikai būtų laimingi, pasinėrę į veiklą. Ir mes pasidžiaugiame piešiniu, šypsena...

Bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai gali didžiuotis savo moksliukų pasiekimais...

Aš irgi didžiuojuosi savo mokiniais! Todėl, kad dirbat su ypatingais vaikais, galima pajusti tikrosios meilės reikšmę, nes niekas negali taip nesąlygiškai, be ribų, mylėti, kaip jie. Jie išlipa iš autobusiuko, apsikabina, ir spinduliuoja laime. Jie yra be kaukės. Kiekvienas vaikas - tarsi besiskleidžianti gėlė. Jie gyvena su sava liga: širdies yda, paralyžiumi, spazmais, konvulsijomis, priepuoliais. Staiga per pamoką vaikas pradeda mėlti, arba žaliuoja, geltonuoja. Tada palaikai iškeltas jo kojas, kad pagerėtų kraujotaka. Su laiku išmoksti suteikti pirmąją pagalbą, pajunti, ką privalai daryti tą akimirką, nes vaikas negali pasakyti, kas jį ištiko. Ir to jokiuose universitetuose mūsų neišmoko.

Kartais paėmęs kurio ranką vedžioji raidę mėnesių mėnesius, kol jis vieną gražią dieną įstengia parašyti pats. Supranti, kad negali nervintis, nes vaikas nedaro, ko prašomas, ne todėl, kad nenori ar išdykauja, bet kad negali.

Kokį didžiausią sukrėtimą patyrėte?

Rašyti reikia ne apie mane, o apie tai, kad sukakus 21-eriems metams jauni žmonės nebeturi, kur eiti. Pagal įstatymą, jie mokykloje likti negali. Populiarieji užimtumo, darbo centrai yra skirti stipresniems vaikams, o ne sunkesniems ligoniukams. Jų tėvai samdo aukles, bet kam jiems auklė? Jie turi būti tarp kitų žmonių, bendraamžių, savi tarp savų.

Jeigu klausiate, kokios tų jaunuolių perspektyvos, tai - geresnės už jūsų. Jie tikrai pateks į dangų, nes jau dabar yra visatos angelai, - pykteli šiaip iš pusiausvyros neišvedama mokytoja.

Ar psichologinės žinios pagerina Jūsų savijautą, kai norisi tiesiog išsiverkti?

Žinoma. Silpnumo ar bejėgiškumo akimirkos ištinka kiekvieną, visokiuose darbuose. Mano credo yra perimtas iš neįgalių žmonių, sėdinčių ratukuose: "Mūsų nereikia gailėtis, su mumis reikia tiesiog gyventi". Ir man vaikų negaila nė trupučio. Nes gaudami tiek dėmesio, meilės, atjautos, iš manęs ir tėvelių, jie turėtų jaustis patys laimingiausi.

Tik... Populiaru kalbėti apie mokytojo atlyginimą; iš tiesų, jauties neįvertintas. Tiems vaikams reikėtų daugiau specialistų, man klasėje turėtų talkinti asistentai. Kol aiškinčiau kokią temą, jie vaiką laikytų už rankos, rodytų augalą ar paveikslėlį.

Aišku, pavargstu, būna ir liūdna, ir sunku, bet, va, išsirinkau tokį darbą - tai ką dabar darysi? - juokiasi Laimutė. - Todėl savaitgaliais draugai žino, kad man "nuvažiuotų stogas", jeigu nepaplaukyčiau baidarėmis, nepačiuožčiau ledo arenoje. Pirmadienį turiu grįžti į darbą geros nuotaikos, ja pasidalinti.

Kai turėsite vaikų, ar meilė jiems neužgoš pareigos? Ar, kai ką tik susipažinusi su vaikinu, pasakote, kur dirbate, jis neatšoka, lyg būtumėte stigma paženklinta?

Aš nežinau, kad bus, kai turėsiu savo vaikų. Dabar jie yra mano vaikai. Direktorė, pažvelgusi į mus sulipusius, klausia, kaip galėsiu išleist juos į gyvenimą. Kaip ir kitos mokytojos. Žinosiu, kad daug padariau, kad stengiausi ir mylėjau juos labiau už viską, labiau už save.

Vaikinų požiūris gal yra savotiškas, bet visi studijų metais sukomės tame pačiame rate, virėme tame pačiame katile, ir jokie gyvenimo reiškiniai ar sunkumai mano draugų nestebino ir neatbaidė. Aš pati nededu jokiam žmogui etiketės. Tarkim, kad jis, kasdien prisiliesdamas prie svetimo kančios, surambėja, atbunka, arba atvirkščiai - tampa jautresnis, kone šventas. Pastabesnis - tai jau tikrai.

Ar vaikai, kai skauda visą kūną ir sielą, "neišsilieja" pykdami ant Jūsų?

Jie labai skirtingi. Ieva - nuotaikų ir pirmo įspūdžio vaikas: jeigu jai patiko žmogus, tai bus mylimiausias, jei ne - varys jį namo. Vagramui, mokančiam armėniškai, lietuviškai ir rusiškai, sunku tarti žodžius ir sudėlioti sakinius dėl kalbos padargų paralyžiaus, aš jį suprantu, ir žinau, kad jam patinka šviesiaplaukės. Ši mergaitė serga autizmu; radusi ne vietoje padėtą daiktą, tarkim, raktus, meta viską į šiukšlių dėžę. Bet visiems vaikams esu didelis autoritetas. Aš privalau būti griežta, ir jie turi laikytis daugybės taisyklių.

Ar darote dar ką nors, kas nepriklauso?

Mano pareiga yra rasti būdą išaiškinti temą, kurią pasirinkau, ir dėl to mes išjudame į lauką, į parduotuvę. Būna, žmonės atsisuka, tada pabendraujame su tais žmonėmis. Išbandome visokias situacijas. Sužavėti "Sutendlendu", nes tai pirma įstaiga mieste, kur neįgalieji gali patekti eskalatoriumi, įvažiavimais į knygyną, bet kur.

Dar yra problema, kad mokomės iš tų pačių vadovėlių, kaip ir sveiki vaikai. Šių mokytojos gali rinktis, tarkime, kurį iš trijų matematikos ar gimtosios kalbos vadovėlių, aibės pratybų, o mums stinga ugdymo priemonių.

Kokios mintys užplūdo jus šią Rugsėjo 1-ąją?

Kaip visada, buvau pasiilgus vaikų. Jie labai mėgsta šventes, muziką, šviesias emocijas, sutikti naujus ir senus draugus. Tikiuosi, ir mane. Nustembu, kad kai kurie vaikai per vasarą būna mane praaugę. Ir galvoju dažniausiai, kaip sukurti gražesnę aplinką, kuri padarytų vaikams įspūdį. Ačiū Dievui, kad davė man dailininko sugebėjimų - išreikšti tai, ko negaliu perteikti žodžiais.

Ivona ŽIEMYTĖ