Žemaičio sapnas virsta Dainuojančių akmenų slėniu

Gerumo diena

"Supratau, kad nieko nėra neįmanomo. Kad visa, kas manęs nesunaikina, tik daro mane stipresnį
", - juokiasi Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos Mažučių kaimo ūkininkas Šarūnas Kasmauskas, kuriantis didžiausią Europoje japonišką sodą.

Nors į 2009-ųjų rudenį vartus atkelsiantį Dainuojančių akmenų slėnį suvežta dar "tik" 3 000 tonų akmenų, šiomis dienomis dešimt profesionalių sodo specialistų iš Japonijos, pasitelkę moderniausią techniką, jau pradėjo svarbiausius darbus.

Planuojama, jog 16 hektarų plote, IV amžių prieš mūsų erą menančioje istorinėje žemaičių žemėje, Mėguvoje, šalia vieno seniausių Lietuvoje Kalnalaukio kapinyno, įrengiamame parke ir paviljonuose per metus galės apsilankyti bent pusė milijono turistų.

Jie ne tik gėrėsis požeminių šaltinių bei krioklių, per kiekvieną sodybos kiemą tekančių upelių simfonija, 15 000 tonų įvairaus dydžio akmenų kompozicijomis, pabuvos Tekančios Saulės šalies kultūriniuose renginiuose ir nacionalinių amatų mokymuose, bet ir patys galės dalyvauti sodo kūrimo procese.

Kodėl kaip tikras tautietis nepirkote viešbučio kur saloje, o ryžotės sukurti pasaulyje analogų neturintį sodą, kuris bus ir nacionalinė vertybė?

Net jei neturi daug pinigų, bet turi idėją sukurti unikumui, tai į procesą pritrauki daugybę entuziastų. Aišku, buvo skeptikų, kurie mano mintis laikė utopija, atseit Lietuvoje kurti parką - nesąmonė iš principo. Bet, grįžę namo, po pokalbio ir ramiai visa apgalvoję, sutiko, kad gal ir geriau, jei išskirtinis objektas bus ne valstybės nuosavybė (tarsi vaikas be tėvų, "kolūkis"), o turės vieną šeimininką, kuris čion įdės visą širdį ir dirbs ne dėl atlyginimo.

Prieš tapdamas ūkininku, dirbote vyriausiuoju Lietuvos karinio laivyno gydytoju. Regis, ta kilni profesija - visam gyvenimui?

Aš visą laiką dirbau vyriausiuoju gydytoju, tai - organizacinis darbas, kai viską tekdavo kurti vos ne nuo nulio. Pajutau, kad turiu pakankamai patirties, ir galiu pradėt kurti kažką pats. Juolab kad viduje - didžiulis energijos užtaisas. Kai esi nuo nieko nepriklausomas, gali burt bendraminčių ratą - kad ir tarp japonų...

"Sodą auginu kaip savo ketvirtąjį vaiką - sūnų", - juokavo Š. Kasmauskas (pirmas iš kairės). O japonai profesionalai sodų kūrėjai šį projektą vadina savo gulbės giesme (arčiausiai Š. Kasmausko stovi japoniškų sodų meistras H. Vatanabė)

Vis gi kaip gimė pati japoniško sodo idėja?

Tiesą sakyti? Susapnavau prieš kokius trylika metų, kai dar dirbau kariniame laivyne: aš, senas senučiukas, sėdžiu įdomiame savame parke prie krioklių. Ir paskui, pradėjęs domėtis verslu, iš Palangos botanikos sodo direktoriaus Sobecko gavau informacijos apie parkus; ypač sudomino imperatoriaus Katsuros parkas Kiote - vienas gražiausių pasaulyje. Tada supratau, ko noriu, ir prasidėjo paieškos, kas galėtų padėt tai padaryti.

Gimtinėje niekas niekuo negalėjo padėti?

Susiradau Roką Vaičių, mokantį japonų kalbą, kuris dvejus metus mokėsi Japonijoje sodininkystės. Jis davė Mokytojo ir Meistro Hadzimės Vatanabės adresą Tokijuje, kuris jau pusę amžiaus kuria japoniškus sodus įvairiose pasaulio šalyse. Pagautas įkvėpimo, parašiau jam laišką ranka, ir tikėjausi sulauksiąs atsakymo greičiausiai po pusmečio, nes japonai neskuba tartis su svetimu, bet, keisčiausia, jau po dviejų savaičių Mokytojas ir kiti žinovai buvo čia. Juos užkabino mano vizija ir entuziazmas, ir jie pasakė: "Taip, Mažučiuose galima padaryti tai, ko dar niekur pasauly nėra". Dar po mėnesio projektas jau buvo paruoštas: nupaišytas spalvotais pieštukais, o po to - ir kompiuteryje.

Apie rūką ir gandrus

Daugelis kuria planus, bet jie netampa tikrove. Kuo rizikavote?

Niekad neabejojau šituo sumanymu. Iš pradžių sąmatos buvo kur kas mažesnės, bet galvojome: užsimokim plačiau - turi būti šokas. Ne fejerverkai ar pompastika, bet - ramus, gražus, kokybiškas produktas. Lyg iš niekur jis atsiranda.

Buvo žmonių, kurie man siūlė už šią žemę kartu su projektu didelius pinigus, už kuriuos pragyvenčiau kaip imperatorius ligi amžiaus galo, bet pagalvojau, kad mano tikslas - ne pinigai, o sukurti ką neįprasto.

Projektas, pradėtas 2005 metais, buvo užstrigęs...

Trūko finansavimo, projektas kito. Gerai, kad nepaskubėjome, nes "atėjo" ir kitos, nei planuota, idėjos, gavome naujų medžiagų. Ir, tarkim, japoniškų namukų stogai bus iš akmens, pirčių kompleksą pakoregavom, ir 120-ies vietų viešbutį. Svarbiausia, atsirado savanorių tai drauge kurti. Norintys galės nusipirkti keletą parko namukų, juos mes nuomosime, ir jie patys neš savininkams pelną. Lankytojai galės, suderinę su japonų sodininkais, pasisodinti čia "savo" medį. Didžiausias iš penketo parko tvenkinių virs tarsi milžinišku veidrodiniu parko atspindžiu.

Kodėl sodą pavadinote Dainuojančių akmenų slėniu?

Hidrogeologai sudarė žemėlapius, kur po žeme slypi šaltiniai. Kai atkasdavome kelis metrus, iš žemės energija išstumdavo lauk dešimčių dešimtis požeminių šaltinių - tarsi butelio kamštį atkimšus. Upelių tekėjimas, čiurlenimas nuo kalvų akmenukus priverčia brūžintis, glūdintis, čežėti, įsiklausai - muzika kaip iš Vivaldžio simfonijos "Metų laikai". Ir kiekvieną metų laiką gamtovaizdis keisis.

Iš japonų išmoksti džiaugtis rūku ir žvaigždėtu dangumi, pasijusti gamtos ir visatos dalimi. Jie moka džiaugtis virš galvos pralekiančių gervių, gandrų sparnų vasnojimu, su nuostaba stebeilija į bėgančią lapę. Ir išmoksti paprastų dalykų: visa yra išsprendžiama.

Geriau nei Londone

Kuo šis japoniškas sodas skirsis nuo kitų Europoje įkurtų?

Dydžiu. Projekto bendraautoriai japonai atsisakė panašaus projekto Londono karališkajame parke, nors ten žadėti dideli pinigai, vardan šio - dėl to, kad čia turi visišką kūrybos laisvę. Drauge fantazuojame, ir mūsų mintys sutampa.

Įsivaizduokit parką, aptvertą 3 metrų aukščio bambukų ir akmenų tvora. Matyti tik paslaptingos buveinės medžių viršūnės. Akmenų mes neskaldysim, paliksim natūralius.

Kaip japonai parkus kuria? Atėjau į kalnus, pamačiau įspūdingą vietovę - su audrų ir vėjų nuvargintais medžiais, stichijų suformuotomis kalvomis, ir perkėliau tą peizažą į parką. Ir nėra jokios statikos: visi metų laikai, bėgantis vanduo, amžinas kismas, nuolatinis visatos ritmas. Bet yra tam tikri kūrimo principai: kiekvienas akmuo turi savo vietą, krioklys ar medžiai turi savitą dvasią, filosofinę prasmę. Eini takeliu, stabteli ant posūkio akmens - ir tau atsiveria netikėtas įspūdingas vaizdelis. Gamtoje niekur nėra tiesaus takelio: kalvota, vingiuota, nebus ir spiralėmis iškarpyto medžio. Juk ir pušyne tarp statmenų medžių sustojame prie kreivo, išsišakojusio... Pro tokį nepralėksi - nesusimąstęs, nepameditavęs, neišgyvenęs skaidraus potyrio. Svečias, vos peržengęs savo namuko slenkstį, atsidurs laukinėje, bet žmogaus sutaurintoje gamtoje.

Kai jau tvenkiniuose šokinės karpiai, turistai irstysis tokiomis kaip prieš tūkstantmečius Japonijoje suręstomis valtimis ar arbatos nameliuose gėrėsis bonsais, juk jūs, Šarūnai, nesėdėsite atsipūtęs po bambuku?

Ne tokia mano prigimtis. Jau turime atsivežę apie 500 japoniškų aitvarų, rengsime jų festivalį. Norime, kad žmonės dažniau į dangų pasižiūrėtų... Gyvensim toliau, kviesimės pagal mainų programą čionykščiame japoniškame restorane, pirčių komplekse ir sode dirbti japonus. Tai tokia tauta, kad, nuvykę į bet kurią šalį, turistai pirmiausia ieško savo ambasados ar šiaip ko nors nacionalinio. Jau manęs klausė, kiek Žemaitijoje gyvena japonų.

O mane patį tas kūrybos procesas pakeitė. Supratau, kad Dievas neužkrauna daugiau, nei gali pakelti. O jeigu jau tau duota, privalai daryt. Kitaip kam tada žemaitiškas užsispyrimas?

Ivona ŽIEMYTĖ