1951 metais šią knygą išleido sovietų Mokslų akademija po to, kai per JAV prezidento rinkimų kampaniją vienas iš pretendentų prakalbo apie būtinybę peržiūrėti Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų sprendimus; sovietai sunerimo, jog bus iškeltas klausimas apie Karaliaučiaus krašto grąžinimą vokiečiams.
Savo monografijoje P. Kušneris-Knyševas išsamiai apžvelgė vakarų baltų raidą nuo atsikėlimo prie Baltijos jūros krantų iki XX a. vidurio.
Aplinkybėms pasikeitus, 1952 m., mokslinė studija, teigianti, kad šiaurinė Rytprūsių dalis, Mažoji Lietuva, - etninė lietuvių teritorija, kad prūsai ir lietuviai - šių žemių autochtonai, buvo skubiai sunaikinta. Keletas egzempliorių išliko spec. fonduose. 1979 m. dalis monografijos ("Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis") buvo išleista Čikagoje, 1991 m. - Vilniuje. Pateikiame jos ištraukas.
Tęsinys. Pradžia čia
Tacito aisčiai
P. Kušneris-Knyševas rašo: "Archeologiniai šaltiniai teikia daug medžiagos apie senųjų tautų materialiąją kultūrą, iš dalies - apie socialinę sanklodą ir tikėjimą, tačiau jie, išskyrus išimties atvejus, yra bejėgiai atkurti etnonimus, t. y. etninių grupių ir tautų vardus. Išskirtinė yra rašytinių paminklų reikšmė: išlikę iš tam tikrų epochų, kad ir nedideli ir, regis, atsitiktiniai amžininkų parašymai gali parodyti kryptį į sudėtingų istorinių procesų aiškinimą ir visiškai naujai atverti genčių ir tautų gyvenimo vaizdą.
Būtent tokio pobūdžio ir yra senovės istorikų pastabos apie Pietryčių Pabaltijo tautas, ir nors tų pastabų bei pranešimų labai maža, jie padeda suprasti tiriamos teritorijos gyventojų etninės raidos esmę ir sąlygas tolimoje praeityje.
VELAVO - toks buvo senasis Vėluvos (vok. Wehlau) pavadinimas. 1258 m. minimas Welowe. Notangos žemė, Alnos ir Priegliaus upių santaka. (Bildarchiv-ostpreussen.de)
Seniausios iš patikimų žinių apie žmones, gyvenusius Pietryčių Pabaltijyje, yra iš I mūsų eros amžiaus. Jas mums paliko Tacitas. Romos istorikas "Germanijoje" (45 sk.) trumpai pasakoja apie aisčius, gyvenusius Svebų, t. y. Baltijos, jūros pakrantėje. <...> Archeologinė medžiaga patvirtina šią charakteristiką: aptariamos teritorijos vakarinės dalies gyventojai nuo seno vertėsi ne tik žvejyba, bet ir žemdirbyste, o gintaro šaltiniai skatino mainus ir leido naudotis materialiomis gėrybėmis iš tų Viduržemio jūros šalių, kurių ekonomika buvo aukštesnio lygio. Pastarasis veiksnys turėjo įtakos vietos ūkiui ir socialiniams santykiams. Aisčiai, kaip matyti iš archeologinių šaltinių, buvo amatininkai, gaminę ne tik molinius indus, bet ir metalinius dirbinius: darbo įrankius (kirvius, pjautuvus, šakes, peilius, žirkles etc.), kovos įrankius (kalavijus, ietis, kovos kirvius, skydus etc.), papuošalus ir buities rakandus.
Nors kuoka (medinė buožė su metaliniu antgaliu) buvo labiausiai paplitęs vietinės ginkluotės tipas, geležiniai kalavijai ir ietys taip pat gaminti vietoje. Visa tai rodo gana aukštą aisčių technikos lygį. Tai nebuvo pirmykščiai laukiniai <...>.
Aisčių gentys gyveno visoje Pietryčių Pabaltijo pakrantėje.
Archeologinė medžiaga leidžia mums kiek praplėsti Tacito "aisčių" teoriją, kadangi Sembos pusiasalio gyventojų materialioji kultūra pirmaisias mūsų eros amžiais buvo tapati materialiai kultūrai žmonių, kurie gyveno Priegliaus baseine ir vietovėse į rytus bei vakarus nuo jo. Aisčiai ir jų kaimynai buvo artimi savo kultūra, nors būta ir tam tikrų lokalių skirtumų. <...>
Kalbant apie Sembos pusiasalio gyventojus, Ordino dokumentuose iš pradžių pavadinimas "prūsai" nebuvo minimas: juos vadino sembais. Prūsais buvo vadinami vakarinių ir pietinių sričių gyventojai. Be prūsų, minimi galindai, skalviai ir sūduviai, kurie aktuose ir kituose Ordino dokumentuose galiausiai imti vadinti irgi prūsais.
Taip "prūsai" tapo visos tautos pavadinimu. <...>"
Neselmanas
"Tautos, kurios ilgai gyvena vienoje ar kitoje teritorijoje, palieka savo buvimo pėdsakus, išliekančius per amžius ir tūkstantmečius, ne tik archeologinėje medžiagoje, bet ir kalboje. Ilgiausiai kalboje pasilieka seni geografiniai pavadinimai. Kiek labiau laiko įtakai pasiduoda gyvenviečių pavadinimai, tačiau ir jie išlaiko daugiau ar mažiau senąsias formas. Atskleisti šių pavadinimų prasmę gali padėti tik senųjų gyventojų kalba. Toponimika yra raktas į daugelį etninių klausimų", - rašo P. Kušneris-Knyševas.
Pasak autoriaus, Rytų Prūsijos toponimikos pradininku galima laikyti Neselmaną. "Iškilusis filologas visą savo gyvenimą skyrė senovės prūsų ir lietuvių kalboms tyrinėti. Jis surinko ir išspausdino pagrindinius kalbinius prūsų kalbos šaltinius ("Die Sprache der alten Preussen") - senus žodynus, katekizmus, Simono Grunau rankraštinę kroniką; parašė komentarus senoms lietuvių-prūsų dainoms ("Litauische Volkslieder"); jis išleido prūsų kalbos žodyną ("Thesaurus linguae prussicae"), prie kurio dirbo keletą dešimtmečių. Į šį žodyną Neselmanas sudėjo prūsiškus žodžius ir prūsiškus geografinių vietovių bei gyvenviečių pavadinimus etc." Neselmano filologiniai tyrinėjimai rodo prūsų, lietuvių ir latvių kalbų giminingumą.
Gerulis
P. Kušneris-Knyševas rašo, jog Lietuvių literatūrinė draugija Tilžėje, sutelkusi iškiliausius XIX a. pab. mokslininkus, dirbusius lietuvių materialiosios kultūros, buities, tikėjimo ir liaudies kūrybos tyrimų srityje, suteikė galimybę archeologijai ir toponimikai vystytis mažiau priklausant nuo nacionališkai nusiteikusių vokiečių tyrėjų.
"A. Becenbergeris, kuris buvo vienas iš Lietuvių literatūrinės draugijos Tilžėje kūrėjų, paskelbė duomenis apie lietuviškų pavadinimų gyvenviečių paplitimą Rytų Prūsijoje ir atnešė objektyvizmo srovę į prūsų-lietuvių toponimikos studijas. A. Becenbergeris iš pradžių darė įtaką jauniems mokslininkams, tačiau kai kurie vėliau išsižadėjo savo mokytojo. Tarp jų buvo du ryškūs filologai - R. Trautmanas ir G. Gerulis. Pastarasis tyrinėjo istorinę Rytų Prūsijos toponimiką. P. Kušneris-Knyševas rašo, jog, tyrinėdamas archyvinę medžiagą, Teutonų ordino aktuose jis rado nuorodas į tai, kada rašytiniuose šaltiniuose atsirado vieni ar kiti vokiečių užkariautų gyvenviečių pavadinimai, taip pat į palaipsnį pirminių pavadinimų kitimą."
"Vietos toponimikos datavimas kūrė mokslinę bazę krašto etninei istorijai tirti, todėl Gerulio publikacijos, nepriklausomai nuo jo asmeninių ketinimų (kurie, kaip paaiškėjo vėliau, nesutapo su moksliniu sąžiningumu), suvaidino svarbų vaidmenį antimoksliniuose H. Bonko ir kitų vokiečių nacionalistų reikaluose. Tačiau pats Gerulis mažiausiai tikėjosi tokio įvykių posūkio ir, staiga aptikęs povandeninius archyvinių šaltinių akmenis, nusprendė "nukenksminti" savo darbus - jis netrukus išleido dvi naujas studijas apie skalvių ir sūduvių kalbą."
JURGIS GERULIS (Georg Gerullis, 1888-1945 m.), kalbininkas, baltistas, Karaliaučiaus universiteto profesorius. 1930 m. įstojo į nacionalsocialistų gretas.
"Gerulis pareiškė, kad Nemuno žemupio ir Tilžės srities (šią vietovę vokiečiai vadino Schalauen, liet. Skalva) gyventojų kalba, taip pat sūduvių-jotvingių kalba iš esmės skiriasi nuo lietuvių kalbos, ir todėl tarp lietuvių ir skalvių, taip pat sūduvių nėra etnogenetinio ryšio. Skalviai ir sūduviai, pagal Gerulį, buvo prūsai, o ne lietuviai. Kadangi prūsai kaip tauta išnyko, o kartu su ja ir istorinio paveldimumo klausimas, tai vokiečiai iš užgrobėjų virto "naujaisiais gyventojais" senosios Prūsos žemėse. "Tokios buvo pseudomokslinės lietuvių renegato išvados, - rašo P. Kušneris-Knyševas. - Dėl antilietuviškos vokiečių nacionalistų kampanijos nauji G. Gerulio darbai labai tiko vadinamosios Kenigsbergo mokyklos šalininkams (sutuoktiniai Mortensenai ir kt.), bet jie nepridėjo garbės pačiam autoriui."
Esminis klausimas
"Medžiaga apie istorinę Rytų Prūsijos toponimiką, kaip pateiktoji Neselmano "Aiškinamajame žodyne", taip ir publikuotoji G. Gerulio, įgyja ypatingą reikšmę lyginant ją su XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje vokiečių sudaryto Rytprūsių žemėlapio toponimine medžiaga. Pasirodo, didžiuma senųjų, XII-XIII a., gyvenviečių pavadinimų išliko Rytų Prūsijoje iki pat XX a. Tai leidžia, remiantis toponimika, išspręsti pagrindinį klausimą, kuris liko neaiškus remiantis archeologiniais tyrinėjimais: kokia buvo Pietryčių Pabaltijo etninė sudėtis tuo metu, kai Teutonų ordinas užpuolė šią teritoriją.
Vietinės toponimikos, pavaizduotos vokiečių žemėlapyje XX a. pradžioje, analizė (kalbinė) rodo, jog daugumos gyvenviečių, buvusių į rytus nuo Pasargės upės, pavadinimų prasminį turinį galima suprasti tik pasitelkus senovės baltų kalbas - prūsų, žemaičių, kuršių ir lietuvių. Greta šių pavadinimų esama ir vokiškų bei lenkiškų, tačiau jų atsiradimo laikas artimesnis mūsų epochai. Taigi tyrėjo užduotimi tampa nustatyti, kada kurie geografiniai bei gyvenviečių pavadinimai atsirado."
Pavyzdžiui, Pillekaym, Pillkalnen rodo sąsają su pilimi, Bartentroben - su troba, Jawiona, Jawgen - su jauja, Berglaukis - su lauku, Daubkalnen - su dauba ir kalnu, Balyngen, Baljeten - su bala, Raistopelk - su raistu ir pelke (prūsiškai pelkis), Kranz - su cranta (prūsiškai griova, šlaitas); Ilischken - su upės įlinkiu, Krumeyn - su krūmu, Medinen - su mišku (prūsiškai median) ir t. t. Tačiau pavadinimo prasmė gali būti nustatyta tik tada, kai jo forma nėra per daug iškraipyta. Kai kryžiuočiai užgrobė prūsų žemes, jas imta administruoti vokiškai: aktuose, aprašuose, nurodymuose, maršrutuose ir pan. minimi įvairūs geografiniai pavadinimai. Senieji prūsų pavadinimai išliko grynesni tik istoriniuose dokumentuose; kalbant apie šiuolaikinius gyvenviečių pavadinimus ir geografinius vardus, - jų dauguma iškraipyti, perėję germanizaciją.
Geografiniai pavadinimai iškraipyti mažiau nei gyvenviečių. Užkariautojai, judėdami po šalį, naudojosi vietiniais gyventojais kaip palydovais ir iš jų perėmė upių, slėnių, ežerų, kalvų ir kt. pavadinimus. Geografinių pavadinimų keitimas vyko kur kas vėliau, kai šalis buvo užkariauta visiškai ir apgyventa vokiečių kolonistų. Tačiau ir pirmieji kryžiuočių užrašymai buvo iškraipyti - vietos pavadinimai dažniausiai sutrumpinami arba pakeičiamos galūnės. Pavyzdžiui, upė Nomaitis tapo Nomait, pilkalnis Auctukapas - Auctukape, kalnas Lagegarbis - Laggarbe, ežeras Kurmežeris - Kurmescher, upė Piktupe - Piktupp ir t. t.
SIMONO GRUNAU (1470-1531), vokiečių kronikininko, aprašyta prūsų valdovo Vaidevučio vėliava (Patulas, Perkūnas, Patrimpas). S. Grunau pabrėžė prūsų ir lietuvių giminystę, bene pirmasis kraštą į šiaurę nuo prūsų vadina Mažąja Lietuva (Klein Littaw).
Ilgą laiką savo pirminį pavadinimą išlaikė laukai, pievos, pelkės, nes užkariautojai neturėjo su jais tiesioginės sąveikos. Todėl iki pat XIX a. išsilaikė tokie pavadinimai, kaip Gosepelkis (vok. Gosepelk), Tauro miškas (vok. Tauro), Limaio pieva (vok. Lima) ir t. t.
Sendvaris - Althof
"Gyvenviečių pavadinimai būdavo užrašomi ne taip, kaip jie skambėjo vietinių lūpose, o taip, kad vokiečiams būtų patogiau juos ištarti", - rašoma P. Kušnerio-Knyševo studijoje. - Todėl to paties pavadinimo esama keleto variantų - nelygu kaip išgirdo užrašytojas. Pavyzdžiui, taip Katyčiai virto Cattiten, Klausučiai - Clausitten, Daubin - Douwin, Galynde - Golentz, Gailgarben - Geylegarben, Geldupe - Golldap, Pelkis - Pelkiten ir Polkitten, Smalininkai - Schmalleningken, Zaumarai - Sommerau ir t. t. Daugybė prūsiškų-lietuviškų pavadinimų buvo tiesiog išversta į vokiečių kalbą, pavyzdžiui, Gerten (gerto - višta) tapo Hunsfelde, Ilgenpelke (ilga pelkė) - Bruch, Labalaucs (geras laukas) - Gutenfeed, Lendrynai - Rohrfeld, Sendvaris - Althof ir t. t."
Pasak autoriaus, prie prūsiškos-lietuviškos toponimikos galima tvirtai priskirti visus gyvenviečių pavadinimus, kurie prasideda arba baigiasi lauk, lauken, lak, kaym, kaim, keimkehmen, kaln, kalnen, garb, garben, pill, bala, ballen, pelken, pelk, upe, ape, uponen; visi pavadinimai, kurie prasideda po, pa, aucst, auxt, per, pre; visi, kurie baigiasi -itten, -thene, -yne, -ingken, -lennen, -onen, -galben, -gallen, -au, - netgi tais atvejais, kai šiems pavadinimams suteikta forma, primenanti vokiškus žodžius. "Be to, prūsų-lietuvių pavadinimams turi būti, be abejonės, priskirti visi tie, kurių prasmė atsiskleidžia tik prūsų ir lietuvių kalbų šviesoje."
Kaimis...
"Vokiečiai čia pasirodė tik XIII a. pradžioje (o dar labiau į šiaurę bei šiaurės rytus - tik XIV ir netgi XV a.), taigi akivaizdu, kad, analizuojant toponimiką, laike sutampančią su Teutonų ordino įsiveržimu į prūsų-lietuvių žemes, vokiškus pavadinimus galima ignoruoti. Likusieji pavadinimai žemėlapyje - išskirtinai prūsiški-lietuviški." Autorius daro išvadą, kad iki XIII a. Pietryčių Pabaltijo teritorijoje daugiau niekas, išskyrus lietuvius ir prūsus, negyveno. Tokią išvadą turi bet kuris nešališkas ir sąžiningas vietinės toponimikos tyrinėtojas."
KAIME - senasis Kaimės pavadinimas, Semba. 1261 m. minima vietovė Kayme, 1326 m. - Caym, kurią 1255 m., užkariaudamas Sembą, užėmė Vokiečių ordinas. (Iliustracijoje - tapyta Ordino pilies rekonstrukcija iš tinklalapio Ostpreussen.net)
A. Becenbergeris, pradėjęs savo toponiminius tyrimus dar iki Traumano ir Gerulio, tačiau ėjęs kitu, grynai filologiniu, o ne istoriniu keliu, priėjo išvadą, kad būtent toponimika gali atskleisti Rytų Prūsijos praeities etnografiją ir parodyti procesą, kaip keitėsi etninė gyventojų sudėtis. Senovės prūsų kalba, rašė A. Becenbergeris, kaimas buvo "kaimis". Lietuviai, gyvenę Rytų Prūsijoje (XIX a.), tarė "kemas", o Didžiojoje Lietuvoje - "keim", "kiem", "kiems", "kieme". Prūsų "kaimis", užrašytas vokiškai, tapo "-keim", "-kaym", "-kam", o lietuviškas "kemas" - vokišku "kehmen". Šiuolaikinis žemėlapis leidžia pagal šį transkripcijų skirtumą nustatyti prūsų ir lietuvių gyvenamąją ribą. Pagal Becenbergerį, ši riba driekiasi toje vietoje, kur nyksta pavadinimai su galūne "-kehmen" ir prasideda su galūne "-keim". Tokiu būdu jis nustatė ir teritorijas pagal "upe" ir "ape". Nors ribos tarp prūsų ir lietuvių gyventų žemių negalima nustatyti taip paprastai, kaip stengėsi tai padaryti Becenbergeris, tačiau šio garsaus lituanisto pasirinktas kelias - nustatyti etninę ribą pagal toponimiką, - buvo teisingas."
Neprarado savo reikšmės ir kai kurie Foigto pastebėjimai. Pavyzdžiui, jis iššifravo pavadinimą Hailigenbeil kaip prūsišką, tačiau paveiktą vokiškos transkripcijos. Heilspil - prūsų žodžiai heil (uostas) ir pils (tvirtovė). Tai įtvirtintas uostas.
Gotų nerasta
Naujoji toponimikos medžiaga visiškai sunaikina Bonko (gotiškos teorijos gynėjo) versiją. Bonkas bandė įrodyti, kad tokie Rytų Prūsijoje paplitę gyvenviečių pavadinimai kaip Wilksbude, Wilkie, Wilkeynen, Rudden, Rudau yra ne prūsiški, bet vokiški. Jo argumentas - analogiškų arba fonetiškai panašių pavadinimų geografinis paplitimas kitose vokiečių provincijose. Bonko teigimu, šiuos pavadinimus į Rytų Prūsiją atnešė vokiečiai. Duomenys, kuriuos paskelbė Gerulis, rodo, kad daugelis Rytų Prūsijoje buvusių pavadinimų su Wilk ir Rud egzistavo ten iki vokiečių riterių pasirodymo ir yra užfiksuoti ordino dokumentuose jau pirmaisiais prūsų žemių okupacijos metais. Prūsai turėjo žodį "wilkis" (vilkas), kuris paaiškina gyvenviečių pavadinimų prasmę. Miesto "Rudau" pavadinimą Bonkas pripažino visiškai vokišku, nors Gerulio duomenys rodo, jog prūsų žemėje 1258 metais ši gyvenvietė vadinosi Rudowe, o Rudau tapo tik XV amžiuje.
Bonkas nesugebėjo rasti nė vieno gyvenvietės pavadinimo, likusio iš to laiko, kai čia (į rytus nuo Pasargės) esą apsigyvenę gotai, tad "gotiškos versijos" šalininkai turėjo pasijusti dar nejaukiau, kai savo tyrimų medžagą paskelbė Gerulis. Pietryčių Pabaltijo toponimika nesaugo jokių žymių, jog čia kada nors būta gotų. Kad jų nėra, XX a. pradžioje pripažino ir istorikas, menotyrininkas A. Beticheris.
Mortensenų teorijos
"Tokios išvados, padarytos remiantis toponimine medžiaga didžiojoje Pietryčių Pabaltijo dalyje, privertė sutrikti nacionalistiškai nusiteikusius vokiečių mokslininkus. Gertrūda Mortensen, aktyviai propagavusi, jog Prūsos autochtonai buvo nelietuviai, padarė "atradimą", kad lietuviai į Rytų Prūsiją atsikėlė vėliau. Geografas Hansas Mortensenas pratęsė šį "atradimą" - jis parašė darbą apie lietuvių atsikėlimą XV a. ir apie senovės prūsų žemę - Sembos pusiasalį. Tame darbe jis paskelbė demaršą prieš senuosius prūsiškus gyvenviečių pavadinimus: esą vokiečiai, atsikraustę į Rytų Prūsiją ir čia kūrę naujas gyvenvietes, duodavo joms pavadinimus remdamiesi senais prūsiškais geografiniais vardais. Pavyzdžiui, vokiečiai naujakuriai pavadino savo kaimą Uderballen pagal netoliese buvusį prūsų pilkalnį Udergraben, o kaimą Georgenwalde - pagal mišką, kuriame jį įkūrė. Pasak Mortenseno, tai verčia tyrėją atsargiai žvelgti į klausimą, kokia buvo gyvenviečių įkūrėjų etninė sudėtis, ir nespręsti apie tai vien iš pavadinimų. Be to, daugelis gyvenviečių gavo pavadinimus pagal savininko vardą, o žmogaus pavardė ne taip jau tiksliai, Mortenseno manymu, nurodo tautybę ir "daug vokiečių turi nevokiškas pavardes". Iš to Mortensenas padarė išvadą, kad gyvenviečių pavadinimų lingvistinis pobūdis ne visada gali būti kriterijus sprendžiant apie gyventojų tautybę.
Tai buvo įžangą į kur kas ryžtingesnį išpuolį.
"Pakankamai jautriai" gvildendamas toponiminę medžiagą, surinktą Gerulio, Mortensenas pasiūlė suskirstyti Rytų Prūsijos gyvenviečių pavadinimus į šešias kategorijas atsižvelgint į jų galūnes. Pirmajai kategorijai jis priskyrė pavadinimus su galūne -nicken ir -keim. Pagal autorių, tai gana "jauni" pavadinimai. Štai -keim atsirado Prūsijoje XV a. (nes Hanso Mortenseno žmona Gertrūda Mortensen "įrodė", kad lietuviai Rytų Prūsijoje atsirado tik XV a., ir "-keim", kuris atitinka lietuvišką "kehmen", prūsai pasiėmė iš lietuvių.
Gerulio duomenimis, ordino dokumentai rodo buvus gyvenvietes, kurių pavadinimai su galūne -kaym (-keim), tokiu metu: Kaymino, Kamines (1362 m.), Heilsberg apskritis; Gabicaym, Kabocayn (1344 m.), Wehlau apskr: Kaymelabegowe (1258 m.), Labiau apskr., Kaymiten (1309 m.), Labiau apskr., Kaynekaym (1383 m.), Kakaym (1399 m.), vėliau Kackheim.
Mortensenai ant niekinės vertės argumentų pastatė teoriją apie visų senųjų Rytų Prūsijos gyvenviečių pavadinimų vokišką kilmę.
Toliau Hansas Mortensenas tęsia savo nesąžiningą "analizę" ir galiausiai padaro nuspėjamą išvadą: daugelis Pietryčių Pabaltijo gyvenviečių pavadinimų yra "jauni", t. y. "neprūsiški". Nors prie šių išvadų pridėta, kad tai "tik hipotezė", kurią reikia "patikrinti", moralinis tokio "mokslininko" veidas visiškai aiškus.
Žinoma, vokiečių nacionalistams labai norėtųsi, kad toponimika patvirtintų jų "teises" į prūsų žemę, tačiau jokie Mortensenai neturi galios to padaryti."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą