Klaipėdos etnokultūros centre surengtoje paskaitoje "Tradicinis švenčių stalas" Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo žinovė atskleidė, kaip atrodė senųjų krašto gyventojų kasdieninis ir šventinis stalas, priminė šventinio stalo unikalių patiekalų gaminimo subtilybes ir pavaišino susirinkusiuosius kafija, avižų kisieliumi bei saldumynais.
"Kiekviena šeima kuria savo tradicijas. Kūčių bei Kalėdų stalas kiekvienuose namuose - vis kitoks. Aš laiminga, kad dar turiu mamutę Anę, kuri man perduoda kulinarinį lietuvininkų paveldą, kurį ji perėmė iš savo mamos Urtės. Mes kilę nuo Vilkyškių, prieš karą šeima gyveno Barzūnų dvarelyje. Žinia, kad šiame krašte buvo išpažįstamas evangelikų liuteronų tikėjimas, tad mūsų tradicijos yra liuteroniškos", - pažymėjo B. Servienė.
Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo žinovė Birutė Servienė atskleidė, kaip atrodė senųjų krašto gyventojų kasdieninis ir šventinis stalas, priminė šventinio stalo unikalių patiekalų gaminimo subtilybes.
Adventas su burtikėmis
Pasak lektorės, evangelikų liuteronų Kūčių esmė tokia pati kaip ir Romos katalikų - švęsti kūdikėlio Jėzaus gimimą, tačiau tradicijos šiek tiek skiriasi.
"Pradėsiu nuo advento. Adventas Mažojoje Lietuvoje buvo pirmiausia mamų ir vaikų suartėjimo metas. Būdavo leidžiamos vaikams skirtos į sąsiuvinius panašios knygelės, iš kurių jie kartu su mamomis ruošdavosi Kūčioms, skaitydavo kalėdines eilutes ir mokydavosi giesmeles. Dar būdavo labai populiarios burtikės. Tai kortelių su citatomis iš Šventojo Rašto rinkinys. Kasdien kiekvienas šeimos narys traukdavo po burtikę, garsiai ją perskaitydavo ir pakomentuodavo. Burtikių kaladėje būdavo keli šimtai ir jos būdavo sudėtos į medžiaginį maišelį", - advento tradicijas prisiminė B. Servienė.
Kūčių stalui - kepta žąsis
Kūčių dieną, anot lektorės, visi susirinkdavo bažnyčioje. "Čia po šventinių pamaldų vaikų laukdavo Kalėdų Senelis. Juo dažniausiai persirengdavo pats klebonas. Vaikai jam turėdavo padeklamuoti arba pagiedoti tai, ką išmoko. O Kalėdų Senelis jiems duodavo dovanėlę. Dovanėlės būdavo iš anksto aptartos su tėvais, dažniausiai - saldainiai, obuoliai ir pan. Sugrįžus į namus tėtis parnešdavo eglutę ir ją vaikai puošdavo. Advento vainiką tą vakarą sudegindavo ir jo pelenus išbarstydavo sode. O mama gamindavo šventinę vakarienę", - pasakojo viešnia.
Pasak B. Servienės, ant evangelikų liuteronų stalo Kūčių vakarą negaminama 12 patiekalų ir mėsa nedraudžiama. "Mes per Kūčias kepdavome žąsį, įdarytą džiovintomis slyvomis ir obuoliais, bulvių plokštainį su mėsa, kurį užgerdavome rūgpieniu, delikatesas būdavo žąsų kepenėlės. Ragaudavome avižinį kisielių, gerdavome girą, pačiulką (raugintą sulą). Desertui būdavo keksas ir vofeliai su kafija, kepti obuoliai. O Kalėdų rytą valgydavome ypatingus sumuštinius: ant juodos duonos tepdavome žąsų taukus, o ant jų papjaustydavome gabalėliais rūkytas žąsų kulšeles", - vardino tradicinius patiekalus B. Servienė ir pasiūlė paskaitos dalyviams paskanauti skanėstų, avižinio kisieliaus bei kafijos, kuri, regis, yra būtinas visų lietuvininkų švenčių stalo atributas.
Šventadienio kafija
"Kafija mums yra tas gėrimas, kuris kiekvieną sekmadienį suburia šeimą prie stalo", - teigė B. Servienė.
"Kafija - tai gėrimas, gaminamas iš skrudintų cikorijos šaknų. Cikorija - visiems puikiai žinomas mėlynais žiedais žydintis pievų augalas - trūkažolė. Iš jos žiedų, lapelių ir stiebelių verdama arbata puikiai reguliuoja per aukštą kraujospūdį, o iš skrudintų šaknų išeina kavą primenantis gėrimas. Šaknis reikia rinkti pavasarį, gegužės mėnesį, kai dar nėra paties augalo. Tad mes, vaikai, vasarą pievoje turėdavome prie šių augalų sukaišioti pagaliukus, kad kitą pavasarį žinotume, kur kasti. Nuplautas šaknis reikia susmulkinti. Mes jas džiovindavome kaitrioje krosnyje, kad jos ne tik išdžiūtų, bet ir apskrustų. Karamelizuota kafija išeina skrudinamas šaknis cukrumi pabarsčius", - aiškino ponia Birutė ir prisipažino, kad dabar ji jau pati nerenkanti cikorijos, o nusiperkanti paruoštos iš prekybos centro.
Pasak lietuvininkės, kafijos skonis labai priklauso nuo jos paruošimo būdo. "Keletą šaukštų cikorijos reikia užpilti puse litro karšto (bet ne verdančio) vandens ir palaikyti, kad pritrauktų. Tada užkaisti 2 litrus vandens iki virimo, bet neužvirti, į jį supilti ištrauką ir 1-1,5 l pieno. Dar pakaitinti iki užvirimo, bet neužvirti. Išeina gana didelis kiekis gėrimo, kuris geriamas saldintas. Mes cukrų dėdavome iš karto, dabar žmonės mieliau įsideda pagal skonį. Šį gėrimą mes vadindavome šventadienio kafija ir jis tradiciškai būdavo ant Kūčių ir Kalėdų stalo", - kalbėjo B. Servienė.
Kafija - neatsiejamas nuo lietuvininkų švenčių gėrimas būtinas ir ant Kūčių bei Kalėdų stalo.
Organizmo šluota - po švenčių
Nuoširdžiai lektorė pasidalino ir avižinio kisieliaus receptu. Šį tirštą gėrimą, pagamintą iš raugintų avižinių dribsnių, anot B. Servienės, lietuvininkai valgydavo (gerdavo) ne tik per Kūčias ir Kalėdas. "Paskutinę pasninko savaitę prieš Velykas, Didįjį penktadienį būdavo valgomas tik avižinis kisielius. Šiandien, kai mūsų švenčių stalai dažnai būna itin gausūs valgių, avižinį kisielių galiu drąsiai rekomenduoti kaip pagrindinį patiekalą iškrovos dieną. Jis yra puiki organizmo šluota", - pažymėjo Mažosios Lietuvos kulinarijos ekspertė.
Avižinio kisieliaus receptas
Raugas gaminamas iš džiovintos bemielės juodos duonos. Keletą riekių reikia užplikyti verdančiu vandeniu ir supilti į didelį emaliuotą puodą, kuriame bus gaminamas avižų kisielius. Tada suberti 2-2,5 kg avižinių dribsnių, ant viršaus iš lėto, kad nesusimaišytų, užpilti 10 litrų atvėsinto, bet dar šilto virinto vandens ir laikyti šiltoje patalpoje apie 1-1,5 savaitės. Kai avižos išrūgsta, skystimą reikia atsargiai nupilti per sietelį į kitą puodą ir virti kisielių ant silpnos ugnies. Verdant reikia nuolat maišyti. Išeina tirštas gėrimas, valgomas su šaukštu. Ypač skanus pabarsčius cukrumi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą