Mūsų raštijos lopšys - Kulva?

Kada ir kas statė šį paminklą? Kas jo autorius? Tuomet ir liko mįslė. Žinoma tik tiek, jog šis paminklas skirtas lietuvių kalbai ir pirmajai lietuviškai knygai. O ir statytas jis "partizanišku" būdu.

Anais stagnacijos metais apie šį paminklą niekas niekur neužsimindavo. Net ir "Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše (Vilnius, 1973) šis statinys įvardytas "Kalva" ir paaiškinta:

"Manoma, kad čia palaidotas vienas lietuvių raštijos pradininkų, reformacijos bei humanizmo idėjų skelbėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Abraomas Kulvietis (apie 1510-1545)."

"Kalva"! Kulva! Abraomas Kulvietis! Ką tai reiškia lietuvių tautai? Gal mums visa tai - kur kas daugiau, nei mes manome... O gal Kulvoje - mūsų pirmosios knygos kad ir ne pradžia, bet bent jos vidurys!?

Skaitytojui teigdami, jog Abraomas Kulvietis XVI a. pirmojoje pus4je buvo tarp pačių mokyčiausių pasaulio lietuvių, tikriausiai nesuklysime. Gimė jis 1510 metais Kulvoje.

1528-1537 m. studijavo Krokuvos, Liuveno, Vitenbergo, Leipcigo, Sienos universitetuose. Kažkuriame iš tų universitetų A. Kulvietis turėjo sutikti ir iš Žemaitijos kilusį savo bendraamžį Martyną Mažvydą.

Jaunuoliai galėjo studijuoti tame pačiame fakultete, gal net tame pačiame kurse ir tapti gerais bičiuliais.

Tai liudija ir faktas, jog, Abraomui Kulviečiui įsteigus Vilniuje evangelikų aukštesniąją mokyklą (1539-1542), į ją dėstyti buvo pakviestas ir Martynas Mažvydas (apie 1510-1563). Kažkuriame Europos universitete užsimezgusi jaunuolių draugystė Vilniuje turėjo dar sustiprėti.

Žinoma, kad Abraomo Kulviečio įsteigtoje Evangeliškoje aukštesniojoje mokykloje Martynas Mažvydas dėstė lietuvių kalbą.

Anais laikais, kada dar nebuvo lietuvių kalbos rašytinių šaltinių, dėstyti šią kalbą reiškė ir jos raštijos pagrindus kurti.

Įrašas obelisko papėdėje skelbia, jog Kulvoje gimė ir mirė Karaliaučiaus universiteto profesorius Abraomas Kulvietis.

Reikia manyti, kad Martynas Mažvydas taip ir darė. Remdamasis kitų kalbų pavyzdžiu rengė konspektus, nubrėžė gramatikos formas, o paskui perteikė savo mokiniams.

Visa tai ir buvo pirmosios lietuviškos knygos užuomazga, kurios pradžia - Vilniuje. Gerai mokėjo lietuvių kalbą. Kaip vėliau viename laiške Martynas Mažvydas prisipažino kunigaikščiui Albrechtui, A. Kulviečio dėka dirbdamas Vilniuje jautėsi tvirtai.

Tačiau 1542 m. Evangeliškoji aukštesnioji mokykla Vilniuje buvo uždaryta. Reformacijos šalininkus imta persekioti.

Reikia tikėti, kad prasidėjus persekiojimams Abraomas Kulvietis grįžo į tėviškę, likimo valiai nepalikdamas ir savo bičiulio Martyno Mažvydo.

Abraomas Kulvietis, būdamas žymiai veiklesnis už Martyną Mažvydą ir nenorėdamas, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys, kiek paviešėjęs tėviškėje išvyko į Karaliaučių ir tapo Prūsijos valdovo kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio (1490-1568) patarėju.

Be šių pareigų, Karaliaučiuje jis dar įkūrė ir panašią mokyklą, kokią jau anksčiau buvo įsteigęs Vilniuje. Iš šios mokyklos išaugo ir Karaliaučiaus universitetas, o Abraomas Kulvietis 1544 m. tapo šio universiteto hebrajų ir graikų kalbų profesoriumi.

Tuo metu Martynas Mažvydas, gyvendamas Kulvoje, savo bičiulio Abraomo Kulviečio tėvo dvare slapstydamasis nuo reformacijos persekiotojų, gerdamas šiltą pienuką, ramiausiai darbavosi prie lietuvių kalbos raštijos tobulinimo, kitaip tariant, ruošė spaudai pirmąją lietuvišką knygą.

Štai 1545 metų pavasaris. Iš Karaliaučiaus į tėviškę jau sunkiai sirgdamas grįžo Abraomas Kulvietis.

Po trejų nesimatymo metų bičiuliai vėl susitiko. Ir džiaugsmas, ir neviltis. Artėjančios laidotuvės ir naujai gimstanti knyga. Gulėdamas mirties patale, Abraomas Kulvietis Prūsijos valdovui Albrechtui Brandenburgiečiui rašė rekomendacinį laišką:

"Jūsų Šviesybe, kai gausite šį laišką, manęs jau nebebus šiame pasaulyje. Asmuo, kuris įteiks Jūsų Šviesybei šį raštą, - geras mano bičiulis Martynas Mažvydas. Tai - mokslo vyras.

Jis parengė knygą Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės ir Prūsijos kunigaikštystės žmonėms lietuviams, kad jie geriau pažintų Dievo žodį.

Jūsų Prakilnybe, maldauju pasirūpinti šiuo mokytu vyru taip, kaip rūpinotės manimi dar ir todėl, kad ir jo, ir Jūsų gyslomis teka tos pačios tautos kraujas... (Albrechtas Brandenburgietis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sesers Sofijos sūnus - B.A.)

Tai paskutinis Jūsų mirštančio tarno ir bičiulio prašymas. Abraomas Kulvietis, Kulva, 1545 Viešpaties metai".

Vos sulaukęs 35 metų amžiaus, Karaliaučiaus universiteto profesorius, Prūsijos valdovo patarėjas Abraomas Kulvietis 1545 m. birželio 6 d. iškeliavo amžinybėn.

Palaidojęs savo bičiulį, Martynas Mažvydas paliko svetingąją Kulvą ir per Žemaitiją pėsčias iškeliavo į karalių miestą - Karaliaučių.

Pakeliui aplankęs savo gimtąsias apylinkes, įžengė į kitą valstybę, kuri jam tapo antraisiais namais.

Rekomendacinis Abraomo Kulviečio laiškas Martynui Mažvydui stebuklingai padėjo. Kunigaikštis su svečiu tikriausiai lotyniškai pasikalbėjo, nes M. Mažvydas tuomet dar vokiškai nemokėjo.

Albrechtas sudarė sąlygas, ir 1547 m. pasirodė Martyno Mažvydo pirmoji lietuviška knyga "Katekizmas" su kreipiniu "Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit".

Vėlesniuose Martyno Mažvydo rašytuose laiškuose kunigaikščiui Albrechtui juntama, jog tarp šių vyrų būta draugiškų ryšių.

Iš laiškų sužinome, kad ir M. Mažvydui buvo sunkoka tvarkytis su savo parapijiečiais, kad teko ir materialinės paramos prašyti iš kunigaikščio. O tai, ką Ragainės kunigas M. Mažvydas rašė ir ko prašė kunigaikščio, rodo, jog juodu buvo asmeniškai pažįstami.

Tą pažintį, ko gero, ir bus nulėmęs Abraomo Kulviečio rekomendacinis laiškas, kuris sujungė šiuos tris mokytus vyrus į vieną bendros pažangos grandinę.

Ši publikacija parašyta Martyno Mažvydo biografijos "Baltosios dėmės (1542-1545)" pagrindu. Manau, kad ši hipotezė turėtų sulaukti ne tik skaitytojų susidomėjimo, bet ir diskusijų.

Dailininkas Antanas Šakalys.