Šis paskaitų ciklas padės geriau suprasti specifinę krašto padėtį Lietuvos valstybės sudėtyje, lietuviškąjį ir vokiškąjį Klaipėdos problemos segmentus, lietuviškosios Klaipėdos politikos turinį bei principus.
Pirmojoje paskaitoje dr. V. Žalys aptarė Lietuvos politinio elito ir Klaipėdos problemą, remdamasis gubernatoriaus Antano Merkio bei užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus pavyzdžiais.
Po prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Klaipėdos gubernatorius A. Merkys ir Lietuvos užsienio reikalų ministras D. Zaunius buvo du įtakingiausi asmenys valstybėje, lietuviškosios politikos Klaipėdos krašte architektai bei vykdytojai.
Jų padėtis Lietuvos politinėje hierarchijoje nebuvo lygi, gubernatorius stovėjo laipteliu aukščiau už užsienio reikalų ministrą. Ši aplinkybė neretai lemdavo ir lietuviškosios Klaipėdos politikos turinį bei kryptį.
A. Merkys ir D. Zaunius - dvi ryškios, gana prieštaringos asmenybės, dažnai tarpusavyje konkuravusios ir net konfliktavusios. Abu turėjo savo politikos Klaipėdos atžvilgiu viziją, nors tikslas buvo bendras - lietuviškas Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybės sudėtyje.
A. Merkys kalba IV Seime 1939 m.
Dėl ko nesutarė gubernatorius ir užsienio reikalų ministras? Kokia turėjo būti "lietuviška" Klaipėda? Ir kaip reikėjo siekti šio didžiojo tikslo? Kokios buvo jų konfrontacijos pasekmės Lietuvos interesams Klaipėdos krašte ir kuo baigėsi ši dvikova? Ar adekvačiai Kauno politinis elitas vertino iššūkį Lietuvai Klaipėdoje? Šie ir kiti Klaipėdos problemos aspektai bus aptariami paskaitoje "Merkys prieš Zaunių".
V. Žalio nuomone, gyvename išties ypatingu laiku, neseniai atšventėme Vasario 16-osios šimtmetį, artėja 2023-ieji, Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybės sudėtį 100-osios metinės, kurias reikėtų tinkamai paminėti. Išsipildė sena daugelio lietuvių kartų svajonė - gyventi laisvoje valstybėje su Vilniumi ir Klaipėda. Puiki proga prisiminti žmones, kurie įdėjo daug pastangų, kad Lietuva neliktų be Klaipėdos.
Šiandien apie žymias Klaipėdos krašto asmenybes paprašėme papasakoti ambasadoriaus, dr. Vytauto Žalio.
- Kodėl pirmajam pokalbiui su uostamiesčio visuomene pasirinkote Klaipėdos krašto gubernatorių Antaną Merkį ir Lietuvos užsienio reikalų ministrą Dovą Zaunių?
- Antano Merkio, kaip Klaipėdos krašto gubernatoriaus, penkeri metai praleisti Klaipėdoje, yra susilaukę istorikų dėmesio, tačiau išsamiau netyrinėti, todėl iki šiol iš knygos į knygą klaidžioja Klaipėdos gubernatūroje dirbusio Martyno Anyso suformuotas Merkio - kaip lietuviškojo Liudviko XIV - stereotipas. Tai greičiau šaržas, karikatūra nei patikimas amžininko liudijimas, bet kol neturime rimtos monografijos apie A. Merkį, tokie stereotipai gyvens toliau.
- Beje, ką apie gubernatorių A. Merkį šiandien žino eilinis klaipėdietis? Matyt, nedaug?
- Iškilus Mažosios Lietuvos sūnus D. Zaunius, kaip Lietuvos užsienio reikalų ministras, mane domina seniai dėl tos paprastos priežasties, jog tyrinėju Lietuvos diplomatijos istoriją. Džiaugiuosi, jog atminimas apie D. Zaunių palaipsniui grįžta į Klaipėdą - už kelerių metų šiaurinėje miesto dalyje jo vardu bus pavadinta gatvė.
- 1932-aisiais apie gubernatorių A. Merkį ir užsienio reikalų ministrą D. Zaunių rašė ne tik Lietuvos, Vokietijos, bet ir Vakarų Europos spauda. O kaip juos vertino klaipėdiečiai?
- Klaipėdiečiai greičiausiai juos minėjo kone kasdien - vieni keikė, kiti gyrė ir didžiavosi. Vokiškoji miesto ir krašto gyventojų dalis A. Merkį ir D. Zaunių, be jokio skirtumo, kiekviena proga linksniavo; lietuviškoji dalis gyventojų - mažlietuviai (prūsų lietuviai) ir didlietuviai - D. Zaunių ir A. Merkį vertino skirtingai. Didlietuviai, ypač tarnautojai, šauliai, ar tie, kuriems buvo reikalinga gubernatoriaus parama kuriantis krašte, gubernatorių A. Merkį gerbė, gyrė, tikėdamiesi jo paramos ir užtarimo; kartais net kaltino nepakankamu lietuvių tautos ir valstybės interesų krašte gynimu; D. Zaunius jiems mažai rūpėjo.
1927-1939 m. čia veikė Klaipėdos krašto gubernatūra.
Mažlietuvių santykiai su gubernatoriumi A. Merkiu priklausė nuo daugelio aplinkybių - kai reikėjo jo paramos, bendradarbiavo, nors už akių galėjo ir keikti. Beje, bendradarbiavimas su centro valdžios atstovais visiškai nekliudė daugeliui jų bičiuliautis ir su vokiškųjų partijų ar, tarkim, vokiškosios seimelio daugumos atstovais. Toks grynai mažlietuviškas pragmatinis požiūris į realijas, aplinką. Mažlietuvių santykis su D. Zauniumi buvo kitas, šiaip ar taip jis laikytas savu. O į pasaulio spaudos puslapius jie abu (A. Merkys ir D. Zaunius) pateko Nuolatiniam tarptautiniam teisingumo teismui Hagoje 1932 m. pavasarį pradėjus svarstyti valstybių, Klaipėdos konvencijos signatarių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos; Japonija - dar viena signatarė - Klaipėdos reikalais nesidomėjo), Lietuvos valstybei iškeltą bylą.
- Kas buvo Klaipėdos politikos architektais Lietuvoje?
- Trečiojo ir ketvirtojo XX a. dešimtmečių sandūroje po prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko J. Tūbelio gubernatorius A. Merkys ir užsienio reikalų ministras D. Zaunius buvo du įtakingiausi asmenys valstybėje, priiminėję sprendimus Klaipėdos reikalais. Todėl juos ne be pagrindo galima laikyti buvus "lietuviškos" politikos Klaipėdos krašte architektais ir vykdytojais. Vienas jų, gubernatorius, daugiau privalėjo rūpintis krašto gerove, autonominio krašto ir valstybės interesų suderinimu, kitas, užsienio reikalų ministras, visą savo energiją turėjo skirti 1930 m. rudenį Tautų Sąjungos Taryboje atsinaujinusiam Lietuvos ir Vokietijos ginčui dėl Klaipėdos krašto.
- Kuo A. Merkys ir D. Zaunius buvo panašūs ir kuo skyrėsi?
- Abu ryškios individualybės, stiprios asmenybės, abu lietuviai patriotai, nors ir turėjo skirtingus - didlietuvio ir mažlietuvio - politinius genus. Abu - Vyriausybės nariai, abu gerai mokėjo vokiečių kalbą ir abu manėsi esą geriausi Klaipėdos krašto problematikos žinovai. Abu teisininkai, abu strategai su polėkiu. Ir vienas, ir kitas turėjo savą, skirtingą, politikos Klaipėdos atžvilgiu viziją, nors tikslas jų buvo bendras - lietuviškas Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybės sudėtyje. Kelius, turėjusius atvesti į užsibrėžtą tikslą, jie matė skirtingai, politikoje buvo linkę rinktis ir skirtingus metodus. Natūralu, jog jie dažnai tarpusavyje konkuravo, konfliktavo - tiek dėl įtakos valstybėje ir Vyriausybėje, tiek ir dėl skirtingo politikos tikslų ir metodų supratimo. Taktiniais sumetimais kartais sudarydavo ir bendrą frontą, demonstruodami bendrą poziciją užsienio diplomatams. Deja, tokie epizodai nebuvo labai dažni ar ilgalaikiai.
- Ar prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Juozas Tūbelis toleravo tokią valstybės interesų neatitinkančią padėtį?
- Kartais susidaro įspūdis, jog gubernatoriaus ir užsienio reikalų ministro konkurencija jiems buvo net naudinga. Kita vertus, prezidentas ir ministras pirmininkas A. Merkio ir D. Zauniaus dominavimui Klaipėdos reikaluose neprieštaravo tik iki tam tikrų ribų.Tam jie turėjo savų sumetimų, jų būta įvairių: nuo vidaus politikos sumetimų padiktuotų, pvz., A. Merkio įtakos valstybėje ribojimo (nepamirškim, A. Merkio asmenyje konkurentą prezidentas A. Smetona įžvelgė ne 1939 m., o kur kas anksčiau), iki užsienio politikos išskaičiavimų - rimtesnių komplikacijų dėl Klaipėdos atveju jie be didesnių skrupulų galėjo paaukoti D. Zaunių, vietoje jo pasirinkdami labiau sukalbamą užsienio reikalų ministrą....
Apibendrindamas šį epizodą, pastebėsiu, lemiamas žodis Klaipėdos reikaluose šiaip ar taip priklausė A. Smetonos - J. Tūbelio tandemui, gubernatoriaus A. Merkio atveju galima būtų kalbėti apie tam tikrą autonomiją nustatant politikos Klaipėdos krašte kryptį ir ją įgyvendinant. D. Zauniaus dominavimo būta dar siauresnio, jis buvo apribotas Užsienio reikalų ministerijos sienomis.
- Kieno iš šių dviejų garbių vyrų įtaka sprendimams dėl Klaipėdos krašto buvo didesnė?
- Tendencijos būta tokios - įtakingojo gubernatoriaus A. Merkio akcijų vertė palaipsniui krito, ministro D. Zauniaus - augo. Nors tokia tendencija negarantavo jam ministro posto. 1930-ųjų rudens įvykiai iškalbingai liudijo - A. Merkio klaidos galėjo baigtis... D. Zauniaus atleidimu iš ministro posto! D. Zauniaus įtaka A. Smetonai ir J. Tūbeliui buvo nepalyginti menkesnė nei A. Merkio per visą jų tarpusavio konkurencijos laikotarpį, net ir A. Merkio atsistatydinimo iš gubernatoriaus posto išvakarėse. Ir A. Merkys ir D. Zaunius nevengė kištis į svetimos kompetencijos lauką: užsienio reikalų ministras į gubernatoriaus ir atvirkščiai; abu nuosekliai bandė perimti iniciatyvą į savo rankas. O tai tiesiausias kelias į konfliktą, konfrontaciją, bet ne į bendradarbiavimą. Abu siekė to paties tikslo, abu dėl jo kovėsi kaip liūtai, bet ambicijų, savo ego įveikti nesugebėjo, nors kova ėjo dėl Dievo dovanos - Klaipėdos krašto!
- Ar galime daryti išvadą, kad A. Merkio ir D. Zauniaus padėtis Lietuvos politinėje hierarchijoje nebuvo lygi ir gubernatorius stovėjo laipteliu aukščiau už užsienio reikalų ministrą?
- Kiekvieno politiko padėtį hierarchijoje, jo politinį svorį lemia suma įvairiausių dedamųjų. Pabandykim per šią prizmę pažvelgti į A. Merkio pasiekimus: didžiai nusipelnęs valstybei asmuo, ėjęs įvairias aukštas pareigas (1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, trijuose Vyriausybės kabinetuose krašto apsaugos ministras, 1922 m. išėjęs į atsarga buvo pulkininkas leitenantas. Gubernatorius buvo labai įtakingas valdančiosios Tautininkų sąjungos narys).
- Klaipėdos krašto gubernatorius turėjo nemažai konkurentų, priešų, bet ne mažiau ir šalininkų?
- A. Merkys - aršus buvusio premjero Augustino Voldemaro oponentas, kuris jį atleido iš krašto apsaugos ministro pareigų, pareiškęs jam įtarimus korupcija. Antra vertus, A. Merkys, nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų, labai sunkus partneris bet kuriam žemiau hierarchiniu laipteliu stovėjusiam asmeniui. Negalėčiau pasakyti, ar A. Merkys turėjo daug draugų, bet šalininkų - užtektinai, net ir opozicinėse partijose, taip pat kariuomenėje, Šaulių organizacijoje.
- O kaip jūs charakterizuotumėte D. Zauniaus įtaką?
- D. Zaunius į Lietuvos teritoriją įžengė vilkėdamas Vokietijos puskarininkio uniformą, pastaroji aplinkybė, beje, turėjo įtakos ir jo diplomatinėje karjeroje (britų, ypač prancūzų diplomatai pradiniu jo vadovavimo URM laikotarpiu žiūrėjo į jį su tam tikru nepasitikėjimu). Šią aplinkybę prieš D. Zaunių neretai išnaudojo ir jo politiniai oponentai Lietuvoje, kaltindami jį nebūtais dalykais, tarkim, keliaklupsčiavimu prieš Vokietiją ir viską kas vokiška. D. Zaunius į tokius kaltinimus didlietuviams paprastai atsikirsdavo maždaug tokia dvasia "Pirma ugdę lietuvybę, atsikratykite į kraują įaugusio rusiškumo..." Iki tapdamas ministru žymesnių, įtakingesnių postų valstybėje D. Zaunius neužėmė. Kitaip sakant, normali, sėkminga diplomatinė karjera - pasiuntinys, URM generalinis sekretorius, vėliau natūraliai persėdęs į ministro kėdę. Tačiau net ir tapęs ministru D. Zaunius netapo pirmojo ryškumo valstybės veikėju. Jis ne tik nepriklausė Tautininkų sąjungai, bet ir buvo kairiųjų, socialdemokratinių, pažiūrų. Po 1926 m. gruodžio perversmo, sutikite, tai buvo ne pačios populiariausios pažiūros Lietuvoje... Dar blogiau, jis buvo A. Voldemaro mokinys ir pasekėjas ir niekada to neslėpė. O tai siutino tiek gubernatorių A. Merkį, tiek premjerą J. Tūbelį, labai nepatiko ir prezidentui A. Smetonai.
- Ar yra tiesos teiginyje, kad D. Zauniui buvo nesvetimas konformizmas?
- D. Zauniaus konformizmas kilo iš jo bandymo prisitaikyti prie Lietuvos politinių realijų. Tam tikromis aplinkybėmis tai normali politinė praktika ir net taktika, tačiau D. Zauniaus atveju ji nepasitvirtino. Užsienio reikalų ministro lankstumas nesustiprino jo pozicijų, bet dargi liudijo gausiems D. Zauniaus priešams apie jo padėties silpnumą. Viena didžiausių problemų - jis neturėjo patikimo užnugario ne tik Prezidentūroje ir Ministrų kabinete, bet netgi Užsienio reikalų ministerijoje. Kitaip sakant, D. Zaunius vienišas vilkas arba balta varna Vyriausybėje. Tačiau nereikėtų manyti, jog jis buvo auka. Toli gražu tokiu savęs jis nelaikė. Nepavykus susitarti su vienu ar kitu įtakingu asmeniu D. Zaunius galėjo būti nemažiau sunkus partneris nei A. Merkys.
D. Zauniaus asmenyje neįtikėtinai derėjo konformistinės ir konfliktinės savybės. Man kartais atrodo, jog jis buvo kone nuolatinės konflikto būsenos. Garsas apie kai kuriuos konfliktus, kuriuose jis dalyvavo, toli peržengė Lietuvos sienas. Pvz., D. Zauniaus iniciatyva iš katalikiškos Lietuvos buvo išvarytas Vatikano nuncijus Riccardo Bartoloni. Kilo pasaulinio lygio skandalas, tuo metu tai buvo neturintis precedento įvykis! Dar svarbiau, šio konflikto priežastys - perdėm asmeninės... Plačiai Europoje komentuoti ir keli vieši labai arogantiški Lietuvos užsienio ministro D. Zauniaus pareiškimai. Pavyzdžiui, 1930 metų rudenį žurnalistams paklausus, kaip jis reaguotų, jei Latvija artėjančioje Tautų Sąjungos sesijoje pareikalautų leisti susisiekimą Romnų-Liepojos geležinkeliu, D. Zaunius atšovė, jog jam "tai nelabai rūpi". Tuo metu Latvijos užsienio reikalų ministras H. Celminis į tą patį Eltos korespondento klausimą, atsakė: "Latvija užimtų poziciją, kuri nepaliestų Lietuvos interesų..." Ar galite patikėti, kad katalikiškos valstybės užsienio reikalų ministras paskelbtų, kad "komplikacijos Lietuvos santykiuose su Vatikanu neįmanomos, kadangi Šv. Sostas neturi kariuomenės..."?! D. Zaunius atvirai konfliktavo beveik su visais Kaune rezidavusiais diplomatinio korpuso nariais, pradedant britų pasiuntiniu Tomu Prestonu, baigiant sovietų pasiuntiniu Michailu Karskiu.
- Gal šių konfliktų kaltininku ne visuomet buvo D. Zaunius?
- Be jokios abejonės. Neretai konfliktai su užsienio valstybių atstovais kildavo D. Zauniui ginant Lietuvos valstybės interesus ir jos prestižą. Kita vertus, jį užsienio ministro kėdėje pakeitęs Stasys Lozoraitis ne mažiau energingai gynė Lietuvos interesus, tačiau skandalingoje kronikoje jo vardo nerasite.
- Kaip ir A. Merkys, D. Zaunius turėjo įtakingų priešų?
- D. Zauniaus priešų sąraše vienas pirmųjų - įtakingasis premjeras J. Tūbelis, su kuriuo užsienio reikalų ministras konfliktavo nuo pirmųjų jo vadovavimo Lietuvos Vyriausybei dienų iki pat atsistatydinimo. J. Tūbelis net bandė užkirsti D. Zauniui kelią į ministro postą.
- Kas dar atsidūrė Zauniaus priešų sąraše?
- Pavardžių ten daug, visų ir neišvardinsi. Tačiau tarp įtakingiausių - Tautininkų sąjungos pirmininkas Jonas Lapėnas, vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika, labai įtakingas saugumo ir žvalgybos pareigūnas Mikalojus Lipčius, kai kurie ministrai, aukšti kariškiai. Tokio įspūdingo priešų sąrašo greičiausiai neturėjo nė vienas Lietuvos politikas ar diplomatas.
- Ar visi šie konfliktai buvo tokie rimti?
- Vieni šių konfliktų rimtesni, kiti - audra arbatos puodelyje. Šiuo atveju net nesvarbu, kas kaltas, kas juos inicijavo, svarbu - konfliktų akivaizdžiai per daug siekiant išsilaikyti viršuje. Ko D. Zauniui akivaizdžiai trūko - draugų ir šalininkų sąrašo.
- Tikėkimės, kad ministras turėjo ir draugų?
- Kone vienintelis jo bičiulis, bent jau pats D. Zaunius buvo linkęs taip manyti, buvo Lietuvos pasiuntinys Berlyne, vėliau Londone, įtakingas ne tik diplomatiniuose sluoksniuose, kelis kartus pretendavęs ir į uUžsienio reikalų ministro postą, viena ryškiausių Lietuvos diplomatijos žvaigždžių, "Hagos nugalėtojas" Vaclovas Sidzikauskas. Deja, jis nepateisino vilčių. Blogiausia D. Zauniui buvo tai, jog kone lemiamame dviejų grupuočių URM susirėmimo etape, pačiu netinkamiausiu metu, V. Sidzikauskas sugebėjo visiškai susikompromituoti, iš dalies sukompromituodamas ir savo bičiulį, užsienio reikalų ministrą...Netrukus Lietuvos teismo apkaltintas labai negražiais dalykais V. Sidzikauskas buvo nuteistas ir priverstas palikti Lietuvos diplomatinę tarnybą.
- Rezultato ilgai nereikėjo laukti?
- Rezultatas buvo apgailėtinas. Dar būdamas ministru jis pralaimėjo dvikovą pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui, kuris turėjo rimtą užnugarį prezidentūroje. Tai buvo pažeminimas, tai buvo pabaigos pradžia.
- Kokios Merkio - Zauniaus konflikto priežastys?
- Kaip minėjau, A. Merkio ir D. Zauniaus padėtis valstybėje, jų įtaka, politinis svoris buvo skirtingi. Priimant kai kuriuos svarbiausius sprendimus dėl Klaipėdos, D. Zaunius neretai A. Merkio tiesiog būdavo nustumiamas į užribį, į antrąjį planą. O A. Merkiui kitų planų - be jo paties - neegzistavo. Jis leisdavo sau ignoruoti užsienio reikalų ministro nuomonę net ir tais atvejais, kai buvo kalba grynai apie užsienio politikos klausimus, kuriuose gubernatorius jei ir gaudėsi, tai gana paviršutiniškai. Dar mažiau gubernatorių domino, kaip jo veiksmai Klaipėdos krašte bus vertinami Vokietijos ar valstybių signatarių. A. Merkys buvo susikoncentravęs į valstybės interesus Klaipėdos krašte, kaip jis juos suprato, lygiagrečiai ir į savo, kaip gubernatoriaus, sėkmę ar nesėkmę, ir rezultato įtaką savo karjerai.
- Kokia buvo D. Zauniaus padėtis?
- Ministro padėtis buvo visiškai kitokia. Jis privalėjo laviruoti tarp Vyriausybės bei valstybių signatarių ir dar klausytis nuolatinių Vokietijos pasiuntinio priekaištų dėl gubernatoriaus A. Merkio politikos, jo metodų. Jam, kaip užsienio reikalų ministrui, teko atsakomybė dėl centro valdžios veiksmų Klaipėdos krašte, kurių Vyriausybė nebuvo aprobavusi, arba apie tokį aprobavimą jam nebuvo žinoma. Neįtikėtina, bet apie kai kuriuos gubernatoriaus veiksmus, neišvengiamai komplikavusius santykius tiek su Vokietija, tiek su valstybėmis signatarėmis, D. Zaunius sužinodavo iš spaudos ar užsienio valstybių atstovų! Tačiau būtent D. Zauniui reikėjo argumentuotai ginti Lietuvos politiką Klaipėdos krašte prie Tautų Sąjungos Tarybos stalo Ženevoje. Padėtis, panaši į politinio įkaito būklę. Niekada nebuvę idealūs gubernatoriaus ir užsienio reikalų ministro santykiai į pakalnę staiga ėmė ristis nuo 1930-ųjų metų rudens, kai tarp abiejų vyrų kilo rimtų nesutarimų politikos Klaipėdoje ir jos tarptautinio aspekto klausimais.
- Kas atsitiko 1931-aisiais, kad gubernatoriaus ir užsienio reikalų ministro santykiai peraugo į rimčiausią krizę?
- 1931-ųjų vasarą ne tik Klaipėdos krašte, bet ir už jo ribų imta rimtai kalbėti apie galimą pučą. Ačiū Dievui, Lietuvos politikams tada užteko proto neperžengti pavojingos ribos. Lapkričio mėnesį, po gubernatoriaus iniciatyva organizuotos "bedarbių demonstracijos", kuri vos nesibaigė kraujo praliejimu Klaipėdos gatvėse, padėtis Klaipėdoje vėl pavojingai susikomplikavo. Taigi, vienų metų bėgyje net du kartus krašte buvo susidariusi krizinė, Lietuvos valstybės interesų požiūriu, labai pavojinga padėtis.
- Kas užsienio reikalų ministro netenkino gubernatoriaus A. Merkio vykdomoje politikoje Klaipėdos krašte?
- D. Zaunius gubernatoriaus vykdomą politiką laikė neatitinkančią Lietuvos valstybės interesų, prieštaravusią šalies tarptautiniams įsipareigojimams, ir kas dar blogiau - tik gilinusia prarają tarp dviejų vienos tautos šakų, tarp didlietuvių ir mažlietuvių, nekalbant jau apie santykius su Klaipėdos krašto vokiečiais.
- Apie tradicinę lietuvių politiką Klaipėdos krašte nemažai rašyta, papasakokite apie taip vadinamą "Opozicionierių grupę".
- Lietuvos politiniame elite galėčiau iškirsti asmenų grupę, turėjusią ne visai tradicines nuostatas politikos Klaipėdoje atžvilgiu. Įtakingiausias tarp jų Ernestas Galvanauskas, buvęs ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, užsienio reikalų ministras D. Zaunius, pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas, labai trumpai gubernatoriaus pareigas ėjęs Vytautas Gylys. Prie šios grupės būtų galima priskirti ir pasiuntinį Berlyne, vėliau ir Londone Vaclovą Sidzikauską. Yra ir dar vienas, visiškai specifinis atvejis - Lietuvos Ministro pirmininko ir Užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro politika Klaipėdos krašto atžvilgiu. Bet tai jau kita istorija.
- Kas būdinga šiai grupei?
- Visi šie asmenys pasisakė už labiau nuosaikią Lietuvos vyriausybės politiką Klaipėdos krašto atžvilgiu, ragino daugiau atsižvelgti į specifinius krašto interesus, o nesivadovauti tik didlietuviškos politikos principais ir jos interesais. Jie nepritarė ir itin sparčiai krašto lituanizacijos politikai, bet ne todėl, jog būtų buvę "blogi" lietuviai. Jie paprasčiausiai netikėjo, kad tokia politika galėjo būti sėkminga. Jų nuomone, radikali, skubota politika Lietuvai ir jos interesams Klaipėdos krašte buvo net pavojinga.
Tačiau, ir tai svarbu, šie asmenys, politikai ir diplomatai, vienas su kitu niekaip nebuvo susiję. Jie neturėjo jokios bendros programos, tarpusavyje savo veiksnių nederino, nebendradarbiavo. Pvz., Klimo-Gylio-Zauniaus niekas tarpusavyje nesiejo, jų negalima vadinti alternatyvios Klaipėdos politikos srovės atstovais, visų pirma todėl, jog tokia srovė formaliai net neegzistavo. Antra, pvz., Klimo-Zauniaus pažiūrų Klaipėdos klausimais artumas visiškai nekliudė jiems stipriai konkuruoti ir net kaišioti vienas kitam pagalius į ratus...
(Bus daugiau)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą