Insi, Tave, Loja... Pamiršti žodžiai (2)

Insi, Tave, Loja... Pamiršti žodžiai (2)

"Į pietus nuo linijos Karklė-Rasytė marogalininkai gyveno. Insi. Tave. Loja. Tai tie cibulių atveždavo. Rugių sėti negalėjo, žemė per žema, cibulius augino..."

"... ir zambiai cibulių atveždavo. Cibulių ir traną. Žmonys vartojo plėškėm ir žvejų batams tepti. Žuvies taukai greičiausiai iš stintikių arba iš krautuvių pirkti. Tai tie zambiai - iš Sambių pusiasalio - tie kalbėjo tai tik kas trečią žodį supratai. Pusiau lietuviškai, pusiau zambiškai. Žiaukuos žmonys šnekėjo, jei negalėjo suprasti: "Zambija, nieko suprast negali." Arba: "Vėjus plotero." Ir po karo jau nebeatvažiavo."

Šis pasakojimas*, kurį praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje užrašė tautosakos rinkėja Marta Juškaitė (skelbiamas monografijoje "Rusnė"), užminė mįslę: ką gi tie Insi, Tave ir Loja?

Prūsiški kaimeliai

Vokiečių šaltiniai nurodo gyvenvietes Inse, Tawe ir Loye buvus Rytų Prūsijoje ir 1520 m. priklausius Kuncų parapijai Kuršių nerijoje. 1570 m. Insėje pradėta statyti bažnyčia. Vėliau visos gyvenvietės ir dar keletas, buvusių šalimais, suburtos Insės parapijon. Nurodoma, kad 1831 m. čia siautė choleros epidemija.

Lietuviškai šios gyvenvietės vadinamos Įsė, Tovė ir Luoja.

MAROGALININKAI. "Į pietus nuo linijos Karklė-Rasytė marogalininkai gyveno. Insi. Tave. Loja..." Žemėlapyje galima įžiūrėti Karklę (Karkeln), nubrėžti liniją per marias į Rasytę (Rossitten) ir, nuo šios linijos einant į pietus, į marių galą - pas marogalininkus, pakrantėje atrasti cibulių augintojus: Luoją (Loye), Įsę (Inse), o truputį tolėliau, prie Gilijos, - Tovę (Tawe).

Visos trys vietovės savo vardus perėmė iš šalia tekančių upelių: Įsės, Tovelės (Tawelle) ir Luojos. "Insan" prūsiškai reiškia "trumpa" (upė), "tawe" - ižas (ledas), o "lou, luoja" - indoeuropietiški žodžiai, reiškiantys pelkę, klampynę.

Šių kaimų gyventojai vertėsi žvejyba, daržovių auginimu ir gyvulininkyste. Derlingos dirvos buvo ypač tinkamos auginti daržovėms, ypač agurkams ir svogūnams. Gyventojai jas veždavo parduoti dažniausiai į Labguvą (vok. Labiau) arba Karaliaučių.

Pričaly, Zalivino, Rybačjė

Po 1945 m. Įsė, Tovė ir Luoja prarado savo prūsiškus vardus. Įsė tapo Pričaly, Tovė - Zalivino, Luoja - Rybačjė. Labguva buvo pervadinta Polesku pagal čia kariavusio rusų pulkininko pavardę. Karaliaučius vainikuotas Stalino tarno Kalinino vardu.

Visa senoji prūsų žemė ir jos gyventojai tapo atpirkimo ožiu už vokiečių fašizmą. Jaltos konferencija ir Potsdamo susitarimai pasmerkė prūsų ir su jais sumišusių lietuvių, mozūrų, kuršių palikuonis genocidui ir tremčiai, niekuo nesiskiriantiems nuo fašistinio.

Apie trečdalį buvusios Rytų Prūsijos šiaurinės dalies atiteko Rusijai, kita dalis, kaip ir buvusi Vakarų Prūsija, pateko į Lenkijos sudėtį.

LUOJA (Loye). Rabar Rybačjė. Wikipedia nuotr.

1948 m. iš Rusijai atitekusios Kaliningrado srities į Vokietiją buvo repatrijuoti dar likę gyvi buvusieji senieji gyventojai. Lenkijoje tremtis nebuvo besąlygiška ir visuotinė.

Lenkijoje, "Karališkosios Prūsijos" teritorijoje, daugelis geografinių pavadinimų jau šimtmečius turėjo tradicines lenkiškas formas. Po 1945 m. jos nepakito. Tarp vietovardžių būta ir senųjų prūsiškų, ir vėlesnių lenkiškų, ir iš dalies lietuviškų (ypač prie Geldapės ir Vengoževo, kadaise priklausiusių Prūsų Lietuvai). Tie vokiški pavadinimai, kurie neturėjo lenkiškų atitikmenų, buvo pakeisti lenkiškais atsižvelgant į prūsišką arba lietuvišką originalą. Tuo darbu užsiėmė mokslininkai, įskaitant kalbotyrininkus. Didžiulis lenkų nuopelnas tas, kad jie netgi atkūrė nemažai baltiškųjų pavadinimų, prarastų vokiečių valdymo metais.

Visiškai kita istorija vyko buvusios Rytų Prūsijos šiaurinėje dalyje.

Sovietų valdžia paskelbė Karaliaučiaus žemes "slavų protėvyne" ir puolė naikinti visą vokiškąjį kultūrinį-istorinį paveldą. (Išimtis buvo padaryta tik Imanueliui Kantui - dėl jo vadovėlių apie dialektinį materializmą, tačiau apie jo tėvo baltiškąją kilmę, žinoma, nebuvo nė kalbos.)

TOVĖ (Tawe). Dabar Zalivino. kreis-elchniederung.de

Karališkosios Prūsijos žemes lenkai laiko savo krašto susigrąžinimu - dėl bendrų istorinių įvykių, kurie klostėsi nuo Žalgirio mūšio laikų, ir šimtamečių kultūrinių kontaktų.

Kitaip nei su Lenkija, vienintelis Prūsijos "kontaktas" su Rusija iki II pasaulinio karo buvo penkerių metų aneksija (1758-1763 m.), kurią Rusija įvykdė Prūsijos atžvilgiu.

Per amžius Gilija

Rusijai atitekusioje prūsų žemių dalyje po 1945 m. vietovardžiams dažniausiai buvo parenkamos tarybinių karių pavardės arba ideologiniai žodžiai: Įsrutis tapo Černiachovsku, Tilžė - Sovetsku, Ylava - Bogrationovsku, Gaitainys - Geroiskojė, Alna - Družba, Lazdynai - Krasnoznamensku, Pupainys - Zvenjevojė. Avaidai pavadinti Južnyj, Gaudikai - Parusnojė...

Šių pavadinimų autoriai nežinomi. Jų fantazija įgyvendinta anonimiškai ir skubiai, siekiant administracine tvarka ištrinti iš šios žemės atminties jos praeitį. Tam nereikėjo mokslinio pagrindo.

"Gilija tūkstantmečius buvo Gilija. Ji buvo Gilija dar iki vokiečių atėjimo. Nejaugi galima rimtai tikėti, kad Motrosovka, kažkam šovusi į galvą po 1945 m., gyvuos tūkstantmečius?" - retoriškai klausia kalbininkas L. Palmaitis. - Kodėl senovės prūsų Gerdava tapo Železnodorožnu? Kas būtų, jeigu visose šalyse po karų būtų būtų pakeisti vietiniai pavadinimai?"

Baltiškų vietovardžių ir vandenvardžių pakeitimą Rytų Prūsijoje kalbininkai vadina barbarų pasityčiojimu iš Europos kultūros paveldo.

"Vandenvardžių keitimas - retas atvejis pasaulio istorijoje", - teigia pasaulinio lygio kalbininkas, baltistas, dialektologas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Zinkevičius.**

Tūkstantmetė Gilija tapo Matrosovka. Laukna - Rževka, Ameta - Strogovka, Nemunynas - Zlaja, Rominta - Krasnaja... Aismarės virto Vislinskij zaliv.

Pasak kalbotyrininkų, tai galima palyginti nebent su nacių elgesiu 1938 m., kai šie nusprendė lietuviškus ir lenkiškus geografinius vardus pakeisti dirbtiniais. Kaip naciai Šešupę pervadino Ostfuss (Rytine upe), taip sovietai Skirvytę - Severnaja (Šiaurine).

Bus daugiau.

* Plačiau straipsnyje "Zambiai, marogalininkai, šiūšininkai... Pamiršti žodžiai", www.ve.lt.

** Šaltiniai: Letas Palmaitis, "Pasiūlymas dėl senųjų vietovardžių buvusioje Rytų Prūsijoje, patekusioje į Rusijos sudėtį, mokslinės rusifikacijos"; Zigmas Zinkevičius "Lietuvių kalba Rytpūriuose" (rinkinys "Lietuvininkų žodis"); wiki-en.genealogy.net.

VERTA ŽINOTI

Nuo kryžiuočių laikų vykęs etnolingvistinio maišymosi procesas prūsų žemėse įtraukė ir lietuviškų bei lenkiškų elementų. Lenkiški prūsų-mozūrų vietovardžiai paplito anapus dabartinės Kaliningrado-Lenkijos sienos, o lietuviški dominavo daugiausiai Prūsų Lietuvos teritorijoje.
Ordino valstybės žlugimas po Žalgirio mūšio 1410 m. buvo viena iš prūsų kalbos nykimo priežasčių. Gelbėdamiesi nuo pavojaus, kad bus parduoti kartu su žemėmis už valstybės skolas, laisvieji prūsai bėgo į vokiškai kalbančius miestus, užleisdami vietą lietuvių bei lenkų kolonistams. Todėl lietuviški gyvenviečių pavadinimai dažniau aptinkami tradicinėje prūsų zonoje nei prūsiškieji - lietuvių teritorijoje.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder